S. Tamkevičius: „Būsiu nuimtas nuo kryžiaus...“

„Nelaukiau, kol tapsiu vyskupu emeritu, ir išleidau prisiminimų knygą. Paskui galiu nebeprisiminti, galiu netiksliai ką nors papasakoti“, – nusijuokia 75-erių metų jubiliejų atšventęs Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. Jis popiežiui Pranciškui pradėjo ruošti atsistatydinimo dokumentus.
Visus gyvenimo išbandymus ir sunkumus jis vadina Dievo dovana, o dabar laukia, kada jo vieton stos naujas arkivyskupijos vadovas.

– Kaip keisis jūsų, kaip Kauno arkivyskupo, gyvenimas sulaukus 75-erių?
– Būsiu nuimtas nuo kryžiaus (juokiasi). Tik iš šalies atrodo, kad vyskupo gyvenimas – garbė, pinigai ir viskas tik gražu, bet deja... Kai nugyveni daugiau kaip 70 metų, jau pradedi galvoti ir apie anapus.
O dar kai pasižiūriu į nuotraukas... Jau beveik visi kurso draugai iškeliavę. Pasižiūriu į bendraklasius – jau tokie visi seni diedai (juokiasi). Pagal Bažnyčios kanonus, kai vyskupas sulaukia 75 metų, popiežiui rašo prašymą, kad jis ieškotų įpėdinio. Turiu teisę siūlyti tris kandidatus, galiu nurodyti net prioritetus, bet nebūtinai taip ir bus. Gali nei vienas iš mano pasiūlytųjų netikti. Yra nustatyta procedūra, kurios privalu laikytis. Kai jau aiškėja kandidatas, derinamas konkretus laikas, kada pareigos galėtų būti perduotos. O aš įprastu būdu eisiu pareigas, kol reikės. Vyskupo tarnystė tokioje nemažoje vyskupijoje nėra vien pasivaikščiojimas ir garbė. Vyskupijoje veikia daug bažnytinių institucijų. Kai kurios jų, kaip, pavyzdžiui, Lietuvos šeimos centras, tarnauja visai Lietuvai. Rūpesčių ir pareigų, susijusių tiek su medžiaginiais dalykais, tiek su sielovada, yra daug.
– Liksite tiesiog vyskupas?
– Būsiu vyskupas emeritas. Toks vyskupas gali būti geras naujo ordinaro pagalbininkas, bet jau neturi prisiimti atsakomybės už darbus ir sprendimus. Patariama, kad vyskupai emeritai dalyvautų ir Vyskupų konferencijos posėdžiuose, nors jie jau nebūna renkami į jokias pareigas. To bažnytinio darbo – tai tik, Dieve duok, sveikatos – kiek yra. Bus daugiau laiko maldai, nors vyskupui reikia melstis ir daug dirbant. Kitaip gali būti prastai.
– Aktyviai naudojatės internetu ir socialiniais tinklais. Dar visai neseniai Lietuvos dvasininkai šiose erdvėse buvo gana reti svečiai. Kodėl jums tai priimtina?
– Iš prigimties turiu polinkį technikai. Paauglystėje gavau iš brolio fotoaparatą. Kaime nebuvo elektros ir reikėjo sugalvoti, kaip didinti nuotraukas be elektros. Išbandžiau viską: ir dviračio dinamą sukau, konstravau dėžę, kur su saulės šviesa 9x14 nuotraukos visai neblogai pavykdavo. Ir mano prisiminimų knygoje yra ne viena mano daryta nuotrauka iš tų laikų. Vėliau kokią tik turėjau techniką – ar mopedą, ar motociklą – man rūpėjo išardyti ir sudėti, kad žinočiau viską, kaip veikia.
Apie kompiuterį sužinojau būdamas lageryje. Vienas žydų tautybės bičiulis sakė, kad grįžęs iš lagerio turėčiau įsigyti kompiuterį, nes jis labai tinka redaguoti ir viską užslaptinti galima. Žinoma, jis tada dar nežinojo, kad tie užslaptinimai lengvai panaikinami. Išmokau dirbti kompiuteriu, naudotis internetu, socialiniais tinklais. Dabartinis popiežius ragina, kad Bažnyčia išnaudotų socialinius tinklus, per kuriuos galima priartėti prie žmonių. Per socialinius tinklus bendraudamas jau nesi kažkur tolimas, rūmuose gyvenantis kunigas ar vyskupas. Internetas ir socialiniai tinklai yra Dievo dovana, tik svarbu, kam visa tai yra panaudojama. Blogai, jeigu atsiranda priklausomybė ir žmogus gyvena tik ten paniręs.
– Jubiliejaus proga neišvengiamai norisi sugrįžti į jūsų praeitį. Kokia buvo jūsų vaikystė?
– Manau, kad buvau neblogas vaikas. Tėvai daug rūpesčių neturėjo. Labai mėgau knygas. Kaip dabar vaikams svarbūs išmanieji telefonai ar internetas, man buvo svarbi knyga. Kai buvau kokių 13–14 metų, klebonas leisdavo pasinaudoti jo biblioteka – didžiulis aukštas kambarys bažnyčioje po vargonais, kur reikėdavo prie knygų lentynų lipti kopėčiomis. Iš pradžių skaitydavau nuotykių knygas. Rasdavau ir religinių knygų, kurios tik vėliau pradėjo dominti. Paauglio smalsumas atvedė iki buvusio kunigo J.Ragausko brošiūrų, kurios buvo nukreiptos prieš tikėjimą. Kilo labai daug abejonių, išsigandau dėl savo tikėjimo, nes į žeriamus priekaištus neturėjau atsakymų. Klausti klebono nedrįsau. Atsakymų pradėjau ieškoti klebono bibliotekos knygose. Tai buvo lyg atradimai. Mokykloje per pamokas paskui pateikdavau tokių klausimų, kad net mokytoja sutrikdavo. Dar net neįstojęs į seminariją išmokau atlikti mąstymus. Karves ganydamas tai darydavau. Ir skaitydavau knygas. Dėl gimnastikos, akrobatikos irgi buvo pramušta galva. Tikriausiai tai ir apsaugojo mane nuo visokių paaugliškų šunybių.
– Tai negi paauglystėje neturėjote simpatijų?
– Tikrai klasėje buvo labai gražių mergaičių. Ir jusdavau, kad kai kurios krenta man į širdį, bet tikrai nereikėjo rimtai svarstyti, ką pasirinkti. Nuo 9 klasės pradėjau savarankiškai mokytis lotynų kalbos. Jau tada mano pasirinkimas buvo labai aiškus. Draugai, su kuriais lankiau gimnastikos treniruotes, sugalvojo išmokyti mane šokti. Tik vėliau sužinojau, kad čia buvo mokytojų bandymas per komjaunuolius atitraukti mano mintis nuo seminarijos. Bet viskas taip ir liko – nei karto nebuvau jokiame vakarėlyje.
– Ar sovietinė armija nebuvo išbandymas? Nepagalvojote, kad reikėtų rinktis ką nors kita?
– Į seminariją atvažiavau 16 metų. Pustrečių metų prabuvusį seminarijoje mane paėmė į armiją. Namuose nebuvau girdėjęs keiksmų ar kokių bjaurių žodžių, seminarijoje – juo labiau. Visam gyvenimui įsirėžė, kai atsidūriau Vilniuje, skirstymo punkte Totorių g.: didžiulė prirūkyta salė, kažkas šalia pasakoja šlykščiausius dalykus... Tai man buvo kaip labai šaltas dušas. Žmogiškai buvo labai sunku, nes tarsi panirau į kažkokią kloaką. Bet žmogus žmogumi lieki – pripranti prie visko. Gerai, kad buvome penki seminaristai tame pačiame dalinyje. Mus, kaip nelabai patikimus, pasiuntė į „strojbatą” – statybos dalinį. Dirbome daug fizinio darbo. Paskui pamatė, kad aš moku fotografuoti – paskyrė fotolaboratorijos ir radijo mazgo vedėju. Ten jau galėjau skaityti, melstis. Tie kariuomenės metai iš pradžių sukėlė šoką, bet paskui buvo naudingi. Viešpats žino, ko žmogui reikia. Jau gerokai vėliau, kai patekau į lagerį, man ten nieko nebuvo naujo: panašūs kaip kariuomenėje barakai, didžiulės patalpos, dviaukštės lovos.
– Kuo buvo įsimintini pirmieji kunigavimo metai?
– Daug darbo turėjau, nes buvau paskirtas vikaru į Alytaus bažnyčią. Dirbome trise: klebonas, vikaras ir emeritas. Man kaip vikarui reikėjo spėti visur: ir pas ligonius, ir į laidotuves, ir birželines pamaldas kasdien rengti. Labai natūraliai į tą naują savo tarnystę įsiliejau. Šalia turėjau didžiulį idealistą kunigą altaristą, pabuvojusį lageryje. Jis man buvo kaip tėvas, su kuriuo galėjau viską aptarti. Pirmi didžiausi išbandymai – jauną ir gražų kunigėlį ne viena įsimyli. Tokių buvo daug, bet, ačiū Dievui, pasisekė ir savęs, ir kitų nesužeisti.

(Visą interviu skaitykite
„Vilniaus dienoje”)