Romualdas Budrys – muziejininkas, dailėtyrininkas, Palangos miesto garbės pilietis

„Aš manau, kad kitąmet Palanga, būsimoji Lietuvos kultūros sostinė, turi dideles galimybes suspindėti. Noriu pastebėti, jog labai labai svarbu, kad visame švenčių šurmulyje, tarp festivalių ir jomarkų – kurių taip pat reikia ir kurių tradicijas miestas turi – neprapultų, nepasiklystų vietos kultūros ir meno žmonės, Palangos šviesuomenė“, – sakė Palangos miesto garbės pilietis, ilgametis Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys.

Palanga pakerėjo
„Gimiau toli nuo jūros, vidurio Lietuvoje. Pirmąkart Palangą pamačiau būdamas studentas, kiek pamenu, 1954 metais. Įspūdis buvo nenusakomas, nors jūrą mačiau ne pirmąjį kartą – jau buvau spėjęs apsilankyti Klaipėdoje“, – paklaustas, kokie pirmieji prisiminimai susiję su mūsų miestu sakė Palangos – bei Baisiogalos, kurioje baigė vidurinę mokyklą, – garbės pilietis Romualdas Budrys.
Pasak R.Budrio, jis ir dabar prisimenąs Palangos paplūdimius. Beje, tų paplūdimių būta daug mažiau, nei dabar: iškart už Birutės kalno vaikštinėjančius pajūriu stabdydavo stendas su grėsmingu užrašu: „Pasienio zona. Eiti draudžiama“. Ir į šiaurės pusę nebuvo kur per daug įsibėgėti – ten taip pat stūksojo perspėjantys užrašai. O nepaisančius jų gaudydavo ir bausdavo tarybiniai pasieniečiai.
„Pats pajūris irgi nebuvo toks, koks dabar: tada jis prasčiau valytas ir prižiūrėtas, tačiau buvo natūralesnis, labiau jautėsi gamtos stichija“, – prisimena pašnekovas.
Į Palangą su draugais atvykęs R. Budrys pajūriu vaikštinėjo ne vasaros sezono metu – buvęs, berods, gegužės mėnuo.
„Nepaprastą įspūdį paliko tiltas į jūrą. Ir Tiškevičių rūmai, kurie tuo metu kaip tik buvo remontuojami. Pamenu, klausinėjome, kas juose bus. Tada kalbėjo, jog čia įsikurs dailininkų sąjungos dirbtuvės – poilsinė. Daug vaikštinėjome po parką, kuris tuomet buvo labai apleistas. Ir nors buvo praėję beveik dešimt metų nuo karo pabaigos, jo paliktų ženklų parke dar buvo sočiai“, – pasakojo vienas pagrindinių Gintaro muziejaus įkūrėjų.

Artėja jubiliejus
Tai gal jau tada, bevaikštinėjant po parką ir apžiūrinėjant remontuojamą rūmų pastatą ir kilo pirmosios mintys apie galimą gintaro ekspoziciją bei Gintaro muziejaus steigimą? „Oi, ne, tada dar tokių minčių nebuvo, – šypsosi pašnekovas. – Jos kilo daug vėliau“.
Valstybiniame dailės institute keramiką studijavusiam bei studijų metu Lietuvos TSRS dailės muziejuje ekskursijų vadovu dirbusiam R. Budriui mintys apie galimas ekspozicijas Tiškevičių rūmuose kirbėti pradėjo nuo tada, kai Dailės muziejus pradėjo rengti savo vasaros parodas Palangoje. 1958-aisiais tokia paroda buvo surengta mokyklos sporto salėje. O jau 1959-aisiais, pasak pašnekovo, ekspoziciją įsileido Tiškevičių rūmuose rezidavę dailininkai.
„Tada mums skyrė vieną salę, į kurią buvo patenkama iš rožyno pusės. Vaikštinėjau aš po rūmus, grožėjausi jais ir galvojau: kaip šaunu būtų čia turėti ne laikiną, o nuolatinę ekspoziciją“, – pasakojo R. Budrys, pridūręs, jog apie gintarą tada dar kalbos nebuvę.
Nuo 1959-ųjų pradėjęs dirbti Dailės muziejuje restauratoriumi, o po metų tapęs direktoriaus pavaduotoju mokslui (beje, direktoriumi R. Budrys muziejuje dirba nuo 1979-ųjų), muziejininkas kasmet prisidėdavo prie parodų Tiškevičių rūmuose rengimo.
„O 1962-aisiais buvo pasiūlyta iš Vilniaus į Palangą perkelti taikomosios dailės parodą. Tada kaip tik dailininkai buvo pradėję rimtai dirbti su gintaru. Pamenu, tuometinis muziejaus vadovas Pranas Gudynas šį pasiūlymą pristatė sprendimus priimantiesiems, ir, berods, Vytautas Jakelaitis pasiūlė rengti ir gintaro dirbinių parodas – Palangoje tai būtų ir gražu, ir prasminga. Mintis apie gintaro parodą ir galbūt net muziejų man labai patiko, pasitariau su dailininkais, ir kartu su architektu Juliumi Masalskiu parengėme planą bei pirmąją ekspoziciją. Oficialiai ji buvo atidaryta 1963-aisiais, tad kitąmet minėsime jubiliejų“, – sakė R. Budrys.

Klasikinės kultūros ir meno židinys
Pirmoji muziejaus ekspozicija užėmė 96 kv.m ploto, joje buvo rodomi 478 eksponatai. Po poros metų rūmuose, kur dar veikė ir Dailininkų kūrybos namai, muziejui buvo išskirtos papildomos patalpos. Ekspozicijų plotui padidėjus iki 150 kv.m, buvo parengtas ir įgyvendintas ekspozicijos išplėtimo projektas.
1965 m. muziejaus rinkiniuose jau buvo 940 eksponatų. Jų skaičius nuolat augo. Daugiausia eksponatų buvo surenkama ekspedicijų metu.
Iš grafo F. Tiškevičaus rūmų išsikėlus Lietuvos dailininkų kūrybos namams, visi rūmai buvo perduoti Gintaro muziejui.
Atlikus kapitalinį pastato remontą, 1968 m. birželio 28 d. antrame rūmų aukšte atidaryta ilgalaikė lietuvių liaudies XIX a. pab. – XX a. pr. meno paroda. Tuo pat metu R.Budrys rengė teminį planą naujai gintaro ekspozicijai, kurią buvo numatyta įrengti visame pirmajame rūmų aukšte. Rengiant šią ekspoziciją, konsultantais dirbo archeologė Rimutė Rimantienė ir geologas Vladas Katinas.
Nauja, išplėsta, moksliškai pertvarkyta gintaro ekspozicija Palangoje buvo atidaryta 1969 m. liepos 4 d. Tada ji užėmė 750 kv.m plotą. Ekspozicijoje buvo apie 3 tūkst. eksponatų. Metai iš metų muziejus augo, plėtėsi, ir tapo vienu iš pačių lankomiausių Lietuvoje.
„Labai džiaugiuosi, kad Valstybinė filharmonija savo laiku pradėjo muziejuje rengti koncertų ciklus. Ir esu įsitikinęs, kad dabar Gintaro muziejų drąsiai galima vadinti tikru klasikinės kultūros – ir meno, ir muzikos – židiniu“, – sakė R.Budrys.

Suteikė garbės piliečio vardą
Dar viena meno oazė Palangoje, prie kurios kūrimo aktyviai prisidėjo R.Budrys – skulptūrų parkas, kuriame, kaip yra minėjęs ilgametis Palangos vyriausiasis architektas Laimutis Leonas Mardosas, pirmoji ekspozicija surengta 1982-aisiais – lygiai prieš tris dešimtis metų.
„Dabar negalėčiau tiksliai pasakyti, kada kilo mintis Palangoje įrengti skulptūrų ekspoziciją po atviru dangumi, – leidžiasi į prisiminimus R.Budrys. – Pamenu, kad šia idėja pasidalinau su tuometiniu miesto vadovu Danu Puodžiumi, kuris ja susidomėjo. Atsirado entuziastų, tokių, kaip Vitalius Litvaitis, Zigmantas Dokšas, kiti Palangos šviesuoliai. Komunalininkai labai greit padarė postamentus, ir pirmąjį birželio savaitgalį, per kurorto atidarymo šventę buvo atidaryta 28 skulptūrų iš Dailės muziejaus fondų ekspozicija, kuri pirmuosius šešerius metus buvo demonstruojama tik vasaros sezono metu“.
R.Budrys pasidžiaugė, kad naująją kultūrinę erdvę labai greitai pamėgo ir palangiškiai, ir kurorto svečiai, ji tapusi traukos zona. Čia pasivaikščioti ateidavo ir jauni, ir pagyvenę, ir šeimos su vaikais. Po kurio laiko buvo pastatyti suoliukai, atsirado želdinių.
„Vienu metu parkui buvo iškilęs pavojus – kai prasidėjo žemės grąžinimas bei sklypų privatizacijos, pasigirdo kalbų: reik to parko ar nereik. Vienu metu buvo kalbama, kad skulptūros bus išvežtos. Tad tikrai malonu, kad palangiškiai sugebėjo atsilaikyti, o prieš keletą metų pagal L. Mardoso parengtą projektą parkas buvo rekonstruotas. Tiesa, mano akimis, čia dar reikėtų daugiau gėlynų, reikėtų ir tinkamų pjedestalų skulptūroms. Tačiau viskas juk atsiranda palaipsniui“, – kalbėjo R. Budrys.
Pasak muziejininko ir dailėtyrininko, su Palanga jį ir Dailės muziejų sieja itin glaudūs kontaktai. „Mes visada kiek galėdami stengėmės padėti Palangai. Tarkim, Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia šventė 100 metų jubiliejų – restauravome didžiojo altoriaus paveikslą“, – paminėjo pašnekovas.
Beje, būtent už nuopelnus Palangos kultūrai – Gintaro muziejaus įsteigimą, miesto skulptūrų parko įkūrimą, Palangos bažnyčios didžiojo altoriaus Madonos paveikslo restauravimą 2009-aisiais metais Romualdui Budriui savivaldybės tarybos sprendimu buvo suteiktas Palangos miesto garbės piliečio vardas.

Turi galimybę suspindėti
Kaip pasikeitė Palanga nuo 1954-ųjų, kai ją pirmąkart išvydo R.Budrys? Kas joje pasikeitė į gerąją, o kas galbūt į blogąją pusę?
„Palanga nepaprastai pasikeitė ir pagražėjo. Tačiau visų pirma aš noriu nulenkti galvą prieš visus visus Birutės parko darbuotojus. Gal patys palangiškiai ir nepastebi, bet kiekvienas atvažiuojantysis paskys, kad tokio išpuoselėto parko ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje paieškoti reikia. Viskas puikiai išskaičiuota, suplanuota, padaryta – iki pat parko apšvietimo. Dar dabar akyse stovi vaizdas: naktį apšviestas tvenkinys, ir į šviesos ratą įplaukiančios gulbės. Veidrodinė repriza“, – pasakojo R. Budrys.
Pasikeitė, pagražėjo ir pats miestas. Tiesa, kaip prisipažįsta pašnekovas, dar tarybiniais laikais jam buvę graudu, kai pačiame kurorto centre išdygo devynių aukštų pastatas – „didelis namas“ visiškai nederėjo prie bendro senosios Palangos konteksto. O dabar ši vieta atrodanti dar nemaloniau: namas paaugo dviem aukštais, o šalia pastatyti agresyvių tūrių korpusai dar labiau slegia.
„Truputį man kliūva rekonstruotoji J. Basanavičiaus gatvė. Gal todėl, kad buvau pripratęs prie senosios, su dideliais kaštonais. Tai buvo tikra senoji Palanga, dabartinė gi gatvė labai jau moderni, nebealsuoja buvusia romantika. Bet gal tik man per metų prizmę taip atrodo“, – dalijosi pastebėjimais pašnekovas.
Dar jam buvę labai baisu, kai sudegė Kurhauzas. Užtat dabar yra kuo džiaugtis – jis atkuriamas, ir ateityje tikrai taps puikiu traukos bei kultūros centru.
O ko Palangos miesto garbės pilietis galėtų palinkėti miestui, kuris kitąmet taps Lietuvos kultūros sostine?
„Aš manau, kad Palanga turi dideles galimybes suspindėti. Prie renginių prisidėsime ir mes – bus parodų, filharmonija rengs koncertus. Noriu pastebėti, jog labai labai svarbu, kad visame švenčių šurmulyje, tarp festivalių ir jomarkų – kurių taip pat reikia ir kurių tradicijas miestas turi – neprapultų, nepasiklystų vietos kultūros ir meno žmonės, Palangos šviesuomenė“, – sakė Romualdas Budrys.