Psichiatras, publicistas, visuomenininkas Edvardas Skritulskas pasakė daug teisybės

Šį ne vienerius metus mintyse brandintą tekstą išsyk knieti pradėti 1994 metais Vilniuje išleistoje knygoje „Konfucijus. Apmąstymai ir pašnekesiai“. Juodu ant balto „įkalta“ gyvenimiška sentencija: „Nesielvartauk, kad žmonės tavęs nepažįsta, liūdniau, kai tu nepažįsti žmonių“.
Čia prisiminti kai kurie privalomi objektyvūs faktai. Vieno žymiausių senovės Kinijos filosofo, konfucianizmo religijos pradininko Konfucijaus (apie 551–478 m. pr. Kr.) autentiškų raštų nėra išlikusių. Jo mokslą perteikia mokinių ir sekėjų atkurti ir užrašyti pokalbiai ir pamokymai. Reikšmingiausiu ir patikimiausiu konfucianizmo šaltiniu laikoma „Lun yu“ (apmąstymų ir pašnekesių) knyga, atspindinti pirminę konfucianizmo dvasią ir idėją, kad žmogaus likimas yra įkvėptojo Kūrėjo rankose. Konfucijus kalbėjo: „Stebėk, kokiais būdais žmogus siekia savo tikslo; Suprask priežastis, kurios lemia jo veiksmus; Pajusk, kur jo siela suranda ramybę ir kas jį jaudina. Argi žmogus gali paslėpti savo būdą? Ar gali paslėpti savo esybę?“
Blogai, kai žmogus būna tik abejingas gyvenamosios aplinkos viešojo gyvenimo stebėtojas, „vampyriškas“ vartotojas ir nieko naudingo bendruomenės labui nedaro, kad gyvenimas slystų į gerąją pusę, gausėtų teigiamų pokyčių. Liūdna, kai pažangesnių idėjų skleidėjai mūsuose apšaukiami išsišokėliais, jie pasmerkiami, jų nuomonės ignoruojamos ir taip prarandama galimybė bendruomenės nariams gyvai tartis tarpusavyje, diskutuoti šviesesnės, teisingesnės ateities labui. Taip yra, abejingumo daug ne tik Palangoje, tačiau ir bet kurioje Lietuvos rajono seniūnijoje. Dažnas moka piktintis. TIK! Retas tautietis teatsako į klausimą „O ką aš padariau, kad visų mūsų gyvenimas pagerėtų?“ Tai nėra lengva. Tam reikia drąsos, didelio pasišventimo, valios, strateginių tikslų, ilgamečių įžvalgų. Tam reikia kantriai dirbti, dirbti, dirbti net viršvalandžius, nemąstant, kas ir kiek sumokės. Svarbiausia vieša idėjų realizacija. Bet yra ir pagrindinė „šėtoniškojo“ medalio pusė: „Kas išgalvojo pinigus, tas palaidojo ir teisybę, ir teisingumą“.
Gyvenimiškojo „Palangos teatro“ scenoje per 30 metų mačiau ir matau daugybę negatyvių personažų, kurių nesugebėtų suvaidinti nei talentingieji Juozas Miltinis ir Virgilijus Milinis. Pakartosiu: mačiau daugybę negatyvių veikėjų. „Driežų vilkų iltimis“, jei norėtum įvaizdžio satyros knygai „Diedai ir žiedai“, kurios pagrindinė mintis – „Laisvalietuvių moralinis nubruzdėjimas“. Taip pat smagu, kad per tuos 30 metų sutikau, pažinau palangiškių – tiesiogine prasme kovotojų be kabučių, turtingų sava nuomone (kad ir ginčytina!), tvirtu stuburu, savą darbą tęsiančių, nors kai kas ir atkakliai sako: „Prieš vėją nepapūsi“.
Toks yra Edvardas Skritulskas. Tarsi naujasis Šliūpas. Gydytojas, nerealiai drąsus publicistas, nuomonės įvairiausiais Palangos bendruomenės viešojo gyvenimo klausimais išsakantis be užuolankų, tiesiai šviesiai ne tik vietos valdžios atstovams čia buvusios imperijos vykdomojo komiteto sutręšusiame pastate, bet ir peticijomis gal kiekvienam Lietuvos valstybės Premjerui, gal kiekvienam (!) visose kadencijose buvusiam ministrui (-ei), o jeigu Palangos „reikalai nejuda į priekį“, bet Edvardas mano, kad „privalo judėti, padėtis privalo taisytis“, tai E. Skritulskui „supliekti“ tiesmuką peticiją Prezidento (-ės) institucijai irgi yra tas pats, kaip rytą su nauja diena pasveikinti malonią ir gyvakalbę kaimynę, ponią Dievinienę Ganyklų gatvėje. Savo principams „viernas“ Šerys. Buvo momentų, kada kai kas neslėpė susierzinimo ir nusigręžinėjo nuo šventai savus ir Palangos sąjūdiečių įsitikinimus ginančio jų aktyvaus vadovo E. Skritulsko, kaip kokio „Černobylio debesies“. Bet tuo jis ir žavus, kad visur išliko tvirtas užimtose pozicijose. Rusai tartų: „Chot zasramsia, no nie sdamsia“ („Kad ir paleis vidurius, bet nepasiduosiu“). Jis mūsų Palangos žmonių gydytojas, dažnai gynėjas, nebuvo ir nėra abejingas. Galima momentiškai pyktelėti, bet supykti neturime teisės. Nes Palangos „raudonpelkėje“ E. Skritulskas įnešė dešimtis naujų, gaivių, lietuviškai laisvų nuo „sisteminės tvarkos“ iniciatyvų, iš kurių ne viena smėlynų priejūriuose įsigavo tvirčiau už ekologišką kadagį. O juk ir mokinukai čia žino, kad Palangoje sukiojasi „ui – ui – ui, kokie milijardiniai pinigai“, ir bet kuriam „kovotojui už teisybę“ gali būti pasiūlytas – geriausiu atveju! – ne erdvus plotas laikraštyje, o teismų karuselės arba nedylanti kuprinė akmenis iš patvorių nešioti.
Bet Edvardas – drąsus žmogus. Jis rašė, rašė, rašė, rašo, o kas skaito, galvoja – suprato, kad ne viskas yra kvaila tai, kas parašyta, o ir teisybė slepiasi ne vien tik „pinigų kalneliuose“, ne vien Egoisto naudos siekimuose.
Šioje vietoje prisiminiau, kad pirmą kartą daugeliu (nors ne visų!) atvejų bendraminčio E. Skritulsko pavardę laikraštyje aš įsidėmėjau dar 1996 metais, dirbdamas Vilniaus V. Kapsuko universiteto laikraštyje „Tarybinis studentas“. Saugau tą komplektą. Nostalgija – aistringai žurnalistinei jaunystei. Saugau ir neploną didelį voką su man asmeniškai 2008-04-19 adresuotų kuklia tarybiška, kai kam iš pseudopolitikierių čia „užkliuvusia“ spausdinimo mašinėle surinktų korespondencijų pundeliu: „Sąjūdžio puslapio „Palangos laikraštyje įsteigėjui Gediminui Griškevičiui – buvęs Palangos Sąjūdžio pirmininkas Edvardas Skritulskas“. Nors nesyk buvau jo bartas, esu dėkingas už pasitikėjimą. „Tarybiniame studente“ 1966 metais, gegužės mėn. 11 d. (Nr. 14 561) tuometinis redaktorius J. Girdvainis tęstinėje korespondencijoje „Mūsų rūpesčiai – bendri“ rašė: „Mums jau pasisekė suburti gausų neetatinių darbuotojų būrį: kiekviename fakultete veikia korespondentų postai, kurie informuoja apie studentų gyvenimą, rašo, ginčijasi ir ieško priemonių padėti fakultetui pašalinti trūkumus, kaip paįvairinti jo gyvenimą. Pažymėdami Spaudos dieną, mes didžiuojamės tais korespondentais ir tariame ačiū, kad jie – S. Puntežis, O. Dičiūnaitė, M. Tebėraitė, J. Pikšlingytė (ChF), M. Saulėnaitė, D. Kaknevičiūtė, A. Šmerauskas, (Matmechų fak.) E. SKRITULSKAS, D. Survilaitė, V. Vaitkevičius, A. Krapavickas, V. Prekevičius, S. Radišauskaitė, J. Gudeliauskas, V. Jaskutėlis (Istorijos ir filologijos fak.) A. Vaišvila, A. Vilkelis, V. Stanevičiūtė (Teisės fak.), K. Švedas, L. Čajauskas, R. Krupickas, E. Vaitukaitytė (Gamtos fak.), Fizikos ir Ekonomikos fakultetų korespondentų postai, internacionalinio, turistų, sporto klubo „Mokslas“ ir daugelis kitų laikraščio bendradarbių – vis labiau skverbiasi į fakultetų gyvenimą, padeda gvildenti daugybę klausimų“.
Tarp kitko, tame laikraščio komplekte, kur „mes visi raudonavom žaliai, – Juliai Janoniai, pogrindy skaitantys Joną Aistį, aptikau ir žymiojo Palangai atsidavusio dainininko Stasio Povilaičio bei jo kambarioko Virginijaus Martišausko straipsnelių. O štai dar viena aktyviojo palangiškio, neetatinio korespondento studentiškų dienų publikacija „Tarybinio studento“ laikraštyje, 1996-04-20, labai gyvai papildanti šio visuomeniškai visad aktyvaus vyro rašytinį portretą (spausdiname netrumpinę):
„Bendrabutyje gyvena studentas
Su „Tarybinio studento“ skaitytojais daugelis mūsų bendrabučio gyventojų galėtų ginčytis: Gorbulskio „Vilniaus stogai“ išties įkyrus dalykas, ir ypač, jei kiekvieną rytą taip uoliai klykiančiu fortissime kiekviename aukšte koncertuoja mūsų trimitininkas, apimtas nuolatinės baimės, kad kartais kas nors neišgirs. Po kelių minučių į kiekvieną kambarį pradeda kyščioti galvos: visiems be galo rūpi, kaip mes miegojome, ar kartais kuris nenugulėjo šono, ką sapnavo ir pan. Prie įėjimo išsijuosęs dirba budintysis: kam laikraštį išduoda, kam raktą pakabina. Šiemet pagerėjo laikraščių pristatymas, užtat laiškų lentynėlėn veltui žvelgi, eidamas į paskaitas: šiemet jie kažkodėl pristatomi tuomet, kai studentai jau būna paskaitose.
Labai gerai, kad bufetas pakeitė darbo valandas. Dabar papusryčiauti gali ne tik tie, kurie neturi noro eiti į rytmetinę paskaitą.
Po paskaitų daugelis mūsų studentų tampa virėjais – saviruoša mūsų bendrabutyje labai populiari. Deja, virtuvėse nėra taburečių. Sanitarinė taryba, draudžianti virtuvėje laikyti nereikalingus baldus, turėtų pagalvoti, kad kovojant už švarą kartais svarbu sudaryti patogumus.
Gerėja mūsų aplinka, buitis. Pernai bendrabutyje atliktas remontas. Tiesa, jo pėdsakų dabar vis mažiau galima pastebėti (jo kokybė buvo negirtina), tačiau daugelis kambarių yra jaukūs, tvarkingi. 16, 7, 28a ir kiti kambariai „specializuojasi” žuvivaisoje – šiuos kambarius puošia dideli akvariumai su žuvelėmis. Jų patogumui čia ir augmenija, ir moksliškai pagrįsta dietinė mityba. Konsultacijas apie kanarėlių laikymą galima gauti 18 kamb. Kanarėlės linksmai čiauška, bežiūrėdamos televiziją. Beje, televizijos mėgėjos – ne vien kanarėlės. II aukšto koridoriuje prie melsvo ekrano dažnai galima pamatyti būrį sporto ir koncertų mylėtojų.
O mūsų buitinis kampelis darosi vis draugiškesnis – su įvairiausiomis buitinėmis bėdomis vyksta pasigydyti ir batai, ir drabužiai, ir kt. Tai lyg antrasis medpunktas. Labai gaila, kad neturime savo skaityklos. Apie jos svarbą netenka kalbėti.
Sparčiai artėja pavasaris, tuoj atšils, ir daugumą mūsų gyventojų suvilios grynas oras. Mes ir vėl išeisime į pavasario talką tvarkyti savo gyvenvietės aplinką, sodinti naujų želdinių. Bendrabučio taryba planuoja dar gražiau papuošti bendrabučio vidų – gėlės koridoriuose, galbūt kokie nors kuklūs interjerai. Bendrabutis bus dar gražesnis ir jaukesnis.
E. Skritulskas,
VI kurso medikas“
Žodžių iš dainos neišmesi. Spausdinta lieka ilgam. Dėmesio vertos ir 2008-04-13 E. Skritulsko surašytosios ir man adresuotos mintys, faktai, kurių nenuginčytų joks prokuroras...
„Palangai esu šiek tiek ir gero padaręs. 1981-11-26 iš tanklaivio išsiliejus mazutui nuėjęs į pliažą pasibaisėjau: eilė sunkiasvorių „Kamazų“ laukė, kol krautuvas juos pakraus. Jokių gamtosaugininkų priežiūros. O „Tiesoje“ džiūgaujantys pranešimai, kad tiek tai tūkstančių kūb. metrų tą dieną išvežama. Parašiau susirūpinimą „Tiesai“. Nuo tada pradėta galvoti ir apie smėlį. Artėjant sezonui medikams paskyrė rinkti į krūveles mazuto likučius buvusiame moterų pliaže (prie tilto). Kolegas raginau tausoti smėlį. Mūsų krūvelės buvo nedidelės. Laimei, valdžiai pritrūko transporto ir kai užkaitino saulė, smėlio ir saulės veikiamas mazutas suiro. Kunigiškėse iš viso buvo nespėta pliažo išvalyti, apsivalė pats (alkanas pliažo smėlis po metų sunaikina poilsiautojų pakastas maisto ir kt. atliekas).
Per gal 10 metų iš miško vežiau su savo mašina pušeles ir šiek tiek eglaičių. Pasodinau gal 1000 apsauginėje zonoje prie sodų, savo kvartale, prie poliklinikos. Vykstant statyboms dauguma buvo sunaikinta. Liko gal 200 jau suaugusių medžių.
1981 m. prie ligoninės suorganizavau vieną iš stambiausių Lietuvoje vyrų chorą, kuris tapo pirmuoju Lietuvoje atsikūrusiu šaulių choru. Apžiūrose choras ne kartą pelnęs pirmas vietas.
SAM įvykdžius nevykusią reformą ir iškėlus siaurus specialistus į užmiestį, už 4 km esančią ligoninę drauge su fizioterapiniu kab. Surinkęs 15 039 parašus priverčiau valdžią atidaryti fizioterapinį kabinetą miesto centre poliklinikoje. Deja, dėl politinių ambicijų rinkimus laimėję „zuokininkai“ jį uždarė ir gyventojai vėl patiria didelius nepatogumus. E. Skritulskas“.
Mano archyve ir „Padėkos“ fotokopija:
„Gerb. Edvardai Vytautai Skritulskai,
Medicinos darbuotojų dienos proga dėkoju už ilgametį ir gerą darbą, linkiu stiprios sveikatos ir ištvermės.
Palangos miesto savivaldybės meras Pranas Žeimys
2005 m. balandžio 27 d.“
Edvardas nebūtų Edvardas. Savo ranka prirašė: „Ši padėka buvo įteikta būtent per fizioterapinio kabineto iškilmingą atidarymą, dalyvaujant miesto valdžiai“.
Kaip sakoma, faktai kalba už save. Tegul kiekvienas visuomenės labui padaro gerų darbų tiek, kiek neabejingasis sąjūdietis E. Skritulskas. Toks jis – iš jaunystės.