Prie jūros įkvėpimo sėmėsi ir kompozitorius Eduardas Balsys

Spalio pradžioje minima UNESCO paskelbtoji pasaulinė muzikos diena. Šia proga „Palangos tilto“ skaitytojus kviečiame prisiminti Palangoje gyvenusius ar poilsiaudavusius garsius Lietuvos kompozitorius, kurių namai – arba tos poilsinės, kuriose jie vasarodavo – yra įtraukti į Lietuvos kultūros vertybių registrą.

Statė E. Balsio tėvas

Visai neseniai, 2010-ųjų sausio mėnesį, į Lietuvos kultūros vertybių registrą įtrauktas J. Šliūpo g. 4 (anksčiau – Nidos g. 4, o XX a. penktajame dešimtmetyje – Kardono g. 4) esantis namas, kuriame gyveno ir kūrė garsus Lietuvos kompozitorius Eduardas Balsys (1919-1984).

Namą 1940 m. pagal kompozitoriaus brolio Leopoldo Balsio (1918-1987), pirmojo Lietuvos laivų statybos inžinieriaus, Berlyno aukštosios technikos mokyklos absolvento, projektą pasistatė iš Klaipėdos atsikėlęs Eduardo Balsio tėvas, pašto tarnautojas Kostas Balsys. Vėliau pastatas palikimu atiteko sūnui Eduardui Balsiui – kiti du sūnūs emigravo į Vakarus. Pastaruoju metu pastatas priklauso kompozitoriaus palikuonims.

Istorikė J. Valančiūtė istorinėje pažymoje mini, jog pastatas stovi Palangos pietvakarinės dalies, vadintos Kurorto rajonu, vietoje į rytus nuo S. Daukanto g. (XX a. pradžioje vadintos Pajūrio g.). Šioje vietoje ir jos aplinkoje iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio vidurio buvo krūmų – o gal pušų – priaugusi neužstatyta žemė.

XX a. nuo ketvirtojo dešimtmečio vidurio iki penktojo dešimtmečio pradžios susiformavo kvartalas, iš vakarų ribojamas S. Daukanto g. tęsinio, iš rytų – bevardžio keliuko vietoje susiformavusios Kordono g. (dabartinės J. Šliūpo g.), iš šiaurės ribojamas – Vydūno g. (Vydūno al.; jos rytinė atkarpa ties istorinio kvartalo galu sunykusi), iš pietų – Baden Pawello g. 1940 m. K. Balsio statytasis namas iškilo minėto istorinio kvartalo rytiniame pakraštyje, prie Kordono g. (J. Šliūpo g.). Iš pietų pusės sklype užveistas sodas.

Kultūros vertybė

Kultūros vertybių registre akcentuojama, jog pastato vertingųjų savybių pobūdis – architektūrinis bei istorinis.

Vertingosioms savybėms priskiriamas statinio tūris – pats stačiakampio plano vieno aukšto su mansarda ir joje įrengtais stoglangiais mūrinis 11,38 x 8,85 pastatas. Šiaurinėje jo pusėje 1961 metais pristatyti mūriniai pagalbiniai statiniai yra architektūriniu požiūriu menkaverčiai. Saugotina yra šlaitinė pastato stogo forma bei jo dangos medžiagos tipas – molio čerpės; kapitalinės mūrinės tinkuotos išorinės ir vidinės laikančios sienos, jų stačiakampės langų ir durų angos pirmajame aukšte, pusapskritiminės arkinės lodžijų angos galinių fasadų frontonuose.

Prie vertingųjų savybių priskirtas ir fasadų architektūrinis sprendimas, įvardijamas kaip „stilingas konstruktyvistinės architektūros bruožų turintis vasarnamis“; fasadų kompozicija: rytinis (J. Šliūpo gatvės) fasadas su jo simetrine kompozicija; fasado plokštuma skaidoma horizontaliomis traukėmis ir siauromis vertikaliomis langų angomis; pietinis (galinis) fasadas – frontono centre įkomponuota lodžijos pusapskritimine arkinė anga, pirmojo aukšto plokštumos skaidymas horizontaliomis traukėmis ir nutrūkstančia karnizo linija bei vertikaliomis siauromis langų angomis; šiaurinis  (galinis) fasadas – įėjimas į pastatą iš galinio fasado, frontono centre įkomponuota lodžijos pusapskritiminė arkinė anga, pirmojo aukšto plokštumos skaidymas horizontaliomis traukėmis ir nutrūkstančia karnizo linija bei vertikaliomis siauromis angomis bei vakarinis fasadas, kurio plokštuma taip pat skaidoma horizontaliomis traukėmis ir siauromis vertikaliomis langų ar durų angomis ir tinko tipas. Vertingi yra ir stalių gaminiai: saugoti dera medinių langų ir durų tipą, varstymo ir skaidymo būdą.

Prie vertybių priskiriama ir skulptoriaus Regimanto Midvikio sukurta stela kompozitoriaus E. Balsio atminimui, 1989 m. pastatyta šalia pastato, prie J. Šliūpo gatvės.

Istorinio apstatymo požiūriu pastatas yra prieškario Palangos vėlyvojo apstatymo elementas, atspindintis XX a. ketvirtojo – penktojo dešimtmečių gyvenamųjų pastatų statybos kurortinėje vietovėje architektūrines tradicijas. 

Laivai, futbolas ir – muzika

2004-aisiais minint vieno iškiliausių pokario metų lietuvių muzikų Eduardo Balsio 85-ąsias gimimo ir 20-ąsias mirties metines, dienraščio „Klaipėda“ priede „Durys“ spausdintame R. Lukoševičienės straipsnyje „Vis dar skambanti E. Balsio muzika“ primenama ir kūrėjo biografija, ir jo kūryba, neatsiejamai susijusi su jūra, prie kurios jis, gyvendamas bei vasarodamas Palangoje, taip mėgęs vaikštinėti ir kuri buvo tapusi jam vienu iš įkvėpimo šaltinių.

E. Balsys netikėtai iš šio pasaulio pasitraukė Druskininkuose, 1984 m. spalio 3-iąją, Kompozitorių namuose berašydamas Trečiąjį koncertą smuikui, kurį turėjo atlikti smuikininkas Raimundas Katilius. Tuomet kompozitoriui buvo 64-eri.

E. Balsys gimė 1919 m. gruodžio 20 d. Nikolajeve. Ten susipažino jo tėvai – Kostas Balsys ir pavolgio vokietė Barbora Renner. Kai šeima su trimis sūnumis grįžo į Lietuvą ir apsistojo Skuode, Eduardui buvo dveji metai. Čia E. Balsys pradėjo muzikuoti ir žaisti futbolą.

Kai šeima persikraustė į Klaipėdą, daug laiko su broliais būsimasis kompozitorius praleisdavo uoste, kur stebėdavo atplaukiančius laivus. Mokydamasis Vytauto Didžiojo gimnazijoje, E. Balsys dainavo chore, grojo pučiamųjų orkestre ir gavo puikų muzikinį išsilavinimą. Taip pat gimnazijoje jis garsėjo kaip puikus gimnastas, futbolininkas, krepšininkas. 1938 m. Klaipėdos laikraščiuose Balsio pavardė gana dažnai buvo minima sporto kronikose.

Kuomet Klaipėdos kraštą užėmė vokiečiai, šeima jau gyveno Palangoje. Baigęs gimnaziją E. Balsys įstojo į Kauno karo mokyklą. Čia jis ir pradėjo kurti muziką, žygio dainas.

Valdžią paėmus Raudonajai armijai, Eduardas pabėgo iš Kauno pas tėvus ir įsidarbino Kretingos gimnazijoje mokytoju, kur susipažino su būsimąja žmona, tuomet gimnaziste Adele Jasinskaite.

Gimnazijoje Balsys dėstė daugybę įvairių disciplinų, fizinį lavinimą, chemiją, fiziką, matematiką. Čia apsisprendė tapti kompozitoriumi ir stoti į Kauno J. Gruodžio konservatoriją. D. Balsytė pasakojo istoriją, kaip stodamas į konservatoriją Balsys susigipsavo ranką, nes nemokėjo groti fortepijonu, kurio egzaminas buvo privalomas. Vėliau per kelis mėnesius jis groti išmoko.

Po konservatorijos – Leningrado aspirantūra. Visur, kur tik vykdavo Balsys, važiuodavo ir jo žmona Adelė. Su ja meilėje ir taikoje kompozitorius išgyveno 36 metus.

Emocijų ir logikos harmonija

Visi Balsio kūrybos tyrinėtojai pabrėždavo labai ryškią jo kūrybos savybę – emocijų ir logikos harmoniją. Pats kompozitorius ne kartą teigė, kad amato įsisavinimas, meistriškumas – kategorijos, kurių neįveikus neįmanomas joks kūrybinis darbas.

E. Balsio kūrybos tyrinėtojos O. Narbutienės teigimu, šis kompozitorius paliko nepaprastai ryškų pėdsaką daugelyje žanrų. Rašė kamerinę, simfoninę, estradinę, instrumentinę, vokalinę, chorinę, muziką filmams, spektakliams, sukūrė baletą. Lietuvių estrados klasika tapo E. Balsio dainos „Senas jūrininkas“, „Daina apie Klaipėdą“, „Habanera“, „Rumba“.

E. Balsio kūryba, šiandien jau tapusi klasika, ryškiai atspindi to laiko ieškojimus, atradimus ir stilistinę kryptį. Pasak O. Narbutienės, savo estetine nuostata šis kompozitorius priskirtinas nuosaikiųjų modernistų grupei – jis buvo vienas ryškiausių septintojo dešimtmečio stilistinio lūžio lyderių, tačiau jo požiūris į muzikos modernumą turėjo aiškias ribas.

Stambiausiems savo kūriniams kompozitorius pasirinkdavo universalias temas, vadovavosi amžinais humanistinio meno kriterijais. Baletas „Eglė žalčių karalienė“, oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“, opera „Kelionė į Tilžę“, simfoninis opusas „Dramatinės freskos“ – tai kūriniai, kuriuose priešinami gėris ir tamsa, smurtas ir pasiaukojimas, kaip idealai iškeliami meilė ir ištikimybė.

Klaipėdietė muzikologė Rūta Vildžiūnienė mano, kad E. Balsio kūryba iki šiol yra aktuali ir vertinga. Ji neabejotinai turi išliekamąją vertę. O ir pats E. Balsys – pagarbos verta asmenybė, kuri sugebėjo išlaikyti savo įsitikinimus, moralines nuostatas net ir tarybiniais metais.

Pasak R. Vildžiūnienės, E. Balsio kūrybos vizitine kortele galima laikyti oratoriją „Nelieskite mėlyno gaublio“. Tai bene populiariausias ir dabar dažnai atliekamas E. Balsio kūrinys. Kaip ir klasika tapusi „Rauda“ iš baleto „Eglė žalčių karalienė“, dažnai skambanti kaip atskiras kūrinys.

Perėmė net meilę jūrai

Prieš devynerius metus Klaipėdos universiteto docentas kompozitorius Jonas Domarkas pasakojo, kad pavydėdavo savo mokytojui ypač gražaus braižo ir tvarkos partitūrose. „Šis žmogus buvo nuostabus kompozitorius ir fantastiškas pedagogas. Tai buvo įgimti jo talentai“, – prisiminė J. Domarkas.

„Tame žmoguje slypėjo nepaprasta disciplina, gal turėjo įtakos ir Karo mokykla. Jis buvo iš tų pedagogų, kurie turėjo nuojautą, sugebėjimą analizuoti ne tik studentų darbus, bet ir kitų kuriamą muziką. Balsys buvo mažakalbis. Nieko apie jį nežinojome. Nei kad mama buvo vokietė, nei kad turėjo du brolius, kurie emigravo į Vakarus. Aš didžiuojuosi tais 8 metais, kuriuos praleidau su E. Balsiu. Daug ką iš jo perėmiau. Netgi kruopštumą, meilę jūrai, be kurios neįsivaizduočiau savo gyvenimo“, – prisiminimais, kuriuos užrašė R. Lukoševičienė, dalijosi J. Domarkas.