Namas su mezoninu mena M. K. Čiurlionį ir S. Kymantaitę-Čiurlionienę

Livija GRAJAUSKIENĖ , 2013-10-17
Peržiūrėta
2851
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Namas su mezoninu mena M. K. Čiurlionį ir S. Kymantaitę-Čiurlionienę

 Spalio pradžioje minima UNESCO paskelbtoji pasaulinė muzikos diena. Šia proga „Palangos tilto“ skaitytojus kviečiame prisiminti Palangoje gyvenusius ar poilsiaudavusius garsius Lietuvos kompozitorius, kurių namai – arba tos poilsinės, kuriose jie vasarodavo – yra įtraukti į Lietuvos kultūros vertybių registrą.

Istorijos ir kultūros paminklas

Septynioliktuoju numeriu pažymėtas namas Liudo Vaineikio gatvėje mena ne vieną istorinę asmenybę. Čia 1898-1899 m. viešėjo rašytoja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886-1958), 1908-1909 m. lankėsi dailininkas kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911), 1905 m. – Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvis generolas Vladas Nagius-Nagevičius (1881-1952).

Dar tarybiniais metais šis pastatas buvo pripažintas vietinės reikšmės istorijos paminklu. TSRS Kultūros ministerijai LTSR Kultūros ministerijos adresuotame vadinamajame paminklo pase, kurį pildė LSAMTI vyresnioji mokslinė bendradarbė Marija Rupeikienė, minima paminklo arba su juo susijusi istorinio įvykio data – 1898 m. ir pieštuku prirašyta, jog čia gyveno Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė.

Skirsnyje „Istorinės žinios apie paminklą“ rašoma, jog namas statytas 1898 m. ir priklausė S. ir A. Bugailoms. 1898-1899 m. gyveno S. Kymantaitė-Čiurlionienė. 1908 m. susižadėjusi su M. K. Čiurlioniu vasarą apsigyveno to namo pastogėje. 1908-1909 m. lankydavosi M. K. Čiurlionis. Jis Palangoje nutapė „Jūros sonatą“, „Pavasario sonatą“, „Fantaziją“, „Preliudą“, „Fugą“, S. Kymantaitė čia kūrė „Jūrą“, trumpas stilizuotas fantastines pasakas. Nuo 1921 m. beveik kasmet S. Čiurlionienė čia atvažiuodavo su dukra. Daug jos kūrinių buvo pradėti ir tobulinti Palangoje. 1954 m. čia parašyta poemos „Mūsų jauja“ dalis, „Aukso raktas“.

1969 m. prie namo atidengta memorialinė lenta, kurią sukūrė M. K. Čiurlionio anūkė D. Zubovaitė-Palukaitienė.


 Namas su mezoninu

Tarybiniais metais sudarytame istorijos paminklo aprašyme minima, jog namas stovi L. Vaineikio ir Komjaunimo gatvių kampe, lygiagrečiai L. Vaineikio gatvei, atgręžtas į ją pietvakariniu fasadu. Pats pastatas – vienaukštis, su pastoge ir mezoninu. Statytas iš rąstų, apkaltas horizontaliai lentomis. Stogas dvišlaitis, dengtas skarda. Namo planas – stačiakampis (16,45 m x 10,05 m), dvigalis, su dviem įėjimais priešpriešiais; vidurinėje dalyje, per visą namo plotį, yra priemenė su laiptais į antrąjį aukštą, abipus jos – išdėstytos patalpos. Fasadai – nesudėtingi, su žemu akmens cokoliu. Langai stačiakampiai, išdėstyti simetriškai, be dekoro. Pagrindinis L. Vaineikio g. fasadas simetriškas, su mezoninu vidurinėje dalyje, dešinėje durų pusėje pritvirtinta memorialinė lenta.

Į Lietuvos kultūros vertybių registrą namas L. Vaineikio g. 17 įrašytas 1993 m. vasarį. Šiam valstybės saugomam objektui suteiktas regioninis reikšmingumo lygmuo.

Paskutinį kartą kultūros vertybės būklę 2011-ųjų birželį tikrino buvusi paveldosaugos specialistė Sigutė Bendikienė, konstatavusi, jog namo būklė – gera.

 

Prisimenama ir Palanga

„Nežinau, kaip čia pasakius, bet tai, ką mes jaučiam namie, bent aš jaučiau nuo vaikystės, – tai santykis tarp Sofijos ir Konstantino buvo meilės stebuklas“, – 2011-aisiais minint M. K. Čiurlionio 100-ąsias mirties metines yra sakiusi Čiurlionių anūkė Dalia Palukaitienė.

Šį meilės stebuklą liudijo ir Palanga.
Savo atsiminimuose S. Čiurlionienė rašė: „Ir pykome, ir juokiamės dėl to nelemto susitikimo ant tilto. Nors laiškai lakstė į vieną ir į kitą pusę kas trys dienos, tačiau bene dvi ar pusantros dienos buvome abu Palangoje... ir dar nepasimatę. Konstantinas atvažiavo truputį anksčiau, negu žadėjęs – ėjo ir atėjo ant tilto, o aš atėjau paskirtą valandą! Tokia ryški ta valanda! Šviesus popietis, banguojanti jūra, tiltas beveik tuščias, iš tilto galo ateina dvi vyriškos figūros – viena nepažįstama... Matau, kaip Konstantinas atsisveikina su nepažįstamu, jau prie manęs, ima mano ranką, bučiuoja, ima mane už parankės, ir einame į tilto galą. Nėra žodžių. Reikia apsiprasti – juk nesimatėme bene 2 ar 3 savaites. – Pagaliau! Kada atvažiavai? – Užvakar pavakary, iš Liepojos arkliais. – Kodėl... Kodėl neatėjai, juk žinojai, kur gyvensiu. – Beveik visą dieną išbuvau ant tilto – tai buvo taip puikiai sugalvota pasimatyti Palangoje pirmą kartą ant tilto... Taip, puikiai buvo sugalvota (gal ir mano), ir pertat žuvus vis vien diena.
Tas mėnuo Palangoje – su niekuo nesulyginamas sapnas. Tebestovi tas namas, kur aukštai salkoje gyvenau aš, netoli parko irgi salkutėje gyveno Konstantinas“.

 

Mažiau nei ketverius metus...

„Sofijos ir Konstantino (šeimoje Čiurlionis buvo vadinamas antruoju vardu) – bendravimas truko mažiau nei ketverius metus, – straipsnyje „Pora, pralenkusi laiką“ 2011-ųjų spalį rašo Giedrė Čiužaitė. – Nuo tada, kai Vilniuje 1907-ųjų rudenį viename renginyje susitiko tuomet garsėjantis 32-ejų menininkas ir spaudoje dirbusi, visuomeniškai aktyvi, gerai išsilavinusi 21-erių mergina“.

Ji sutiko pamokyti jį lietuvių kalbos – M. K. Čiurlionio pagrindinė kalba visą gyvenimą buvo lenkų. Prisimindami tą vakarą abu rašė iš karto supratę, kad jie nesiskirs.

Pamokos, pasivaikščiojimai iki aušros po Vilnių, susirašinėjimas, kai būta skirtinguose miestuose, bendros sužadėtinių atostogos Palangoje – daug kalbėtasi apie kūrybą, lietuvių meno statymą ant kojų, parodų organizavimą, rašyti straipsniai į spaudą, kuriuose atsispindi poros įtaka vienas kitam.

„M. K. Čiurlionis būtų likęs gerokai uždaresnis kūrėjas, jis nebūtų išėjęs į visuomeninę veiklą tokiu mastu, kokiu išėjo, lydimas tame kelyje Sofijos“, – vertina Vytauto Didžiojo universiteto docentė dailėtyrininkė Rūta Andriušytė-Žukienė.

Paklausta, ką būsimai žmonai davė M. K. Čiurlionis, R. Andriušytė-Žukienė sako mananti, kad „jis formavo jos literatūrinį jautrumą – simbolių kalbą, vizijų pasaulį, nes pati Sofija, būdama žemaitiškos kilmės, palyginti su juo, buvo daug tiesesnio būdo“.

R. Andriušytės-Žukienės teigimu, vienas iš svarbiausių žinomų bendrų Čiurlionių darbų – „Rūtos“ draugijos teatro uždanga, kartu tapyta 1908 metais. Sofija padėjo piešti tautinius tulpių ornamentus šios sceninės užuolaidos pakraščiuose.

Drauge rengta kritinių apybraižų knyga „Lietuvoje“, smagus kartu vienam draugui rašytas eiliuotas laiškas. Pora turėjo planų sukurti pirmą lietuvišką operą „Jūratė“. Meno tyrinėtoja priduria, kad yra išlikę M. K. Čiurlionio eskizų, kaip turėjo atrodyti operos scena, Sofijos darbas buvo kurti libretą. Opera, deja, nebuvo baigta.


Nusilenkė vienas kito talentui

Poros gyvenimas greitai po vestuvių 1909 metais tapo sudėtingas. M. K. Čiurlionis vėl išvyko į Peterburgą – ten tikėjosi būti labiau įvertintas, lengviau patenkinti materialius šeimos poreikius. Ten pradėjo reikštis liga.

Sofija, laukdamasi jų dukros Danutės, turėjo rūpintis ir vyru iki pat jo mirties 1911-aisiais, tikėjosi iš medikų gerų žinių.

Čiurlionių gyvenimo istorijos tyrinėtojai sako, kad apskritai žmonai teko didesnė buities, realybės našta – nors palyginti su kitomis poromis XX a. pradžioje, ši šeima vadinta išskirtine, kai ir moteris, ir vyras buvo labai išsilavinę, lygūs kūrybos darbe.

Iki tol moterys dažniau buvo globojamos vyrų ir neįtraukiamos į visuomeninius reikalus, arba, sujungus gyvenimus su vyru, joms tekdavo tik buitis.

Buvo atvejų, kai vienos moterys romantizuojamos, su kitomis gyvenama: tarkime, tyrinėtojams žinoma, kad Vydūnas turėjo vadinamąją dvasinę žmoną – lietuvę ir oficialią žmoną – vokietę.

Kaip rašoma straipsnyje „Pora, pralenkusi laiką“, Vilniaus universitete 2011-ųjų rudenį vykusioje konferencijoje, skirtoje Čiurlioniams, semiotikos studentas, magistrantas Alius Avčininkas savo pranešime sakė, kad ši pora pralenkė laiką.

Žmonės, būdami kartu, sugebėjo nusilenkti vienas kito talentui ir asmenybei, juos siejo ne tik meilė ar visuomeninė veikla, bet ir kūrybinis pradas.

„Buvo dviejų sielų troškulys ir vienas kito alkis. Kiek žinoma, M. K. Čiurlionis prieš tai mylėjo kitas moteris, ir S. Čiurlionienė buvo prieš tai susižadėjusi. Vadinasi, trūko kažko daugiau nei tik meilės, būti kartu, kurti šeimą kaip tokį darinį, kad tu mane myli, aš tave myliu“, – įsitikinęs A. Avčininkas.

„Manau, kad suartėjimas, prisilietimas prie nežemiško, kas negali realiai įvykti, įvyko, bet tai, aišku, turėjo tragiškai pasibaigti. Tas toks nežemiškas dalykas iš tiesų primena literatūrą“, – sako pašnekovas, paklaustas, ar galima sakyti, kad Čiurlionių meilės istorija, kuri buvo reali, panaši į garsiausius literatūrinius siužetus.

Šią meilės istoriją mena ir namas su mezoninu, stovintis Palangoje, L. Vaineikio g. 17.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Atšvaitų diena yra minima trečiąjį spalio ketvirtadienį – šiemet spalio 19-tąją. 


Šių metų liepos 10 dieną sukako 15 metų, kai Palangoje, pastate, kurio adresas – S. Daukanto g. 16, duris atvėrė Antano Mončio namai – muziejus. Būtent tą dieną čia oficialiai atidaryta nuolatinė šio menininko kūrinių ekspozicija, kuri pati yra verta kultūros vertybės statuso. O 2010-ųjų sausį pastatas, kuriame įsikūrė A. Mončio namai – muziejus įrašytas...


Šiais metais Palangos miesto savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba teisinę apsaugą suteikė keturioms naujai išaiškintoms Palangos nekilnojamosioms kultūros vertybėms. Viena jų – sausio septintąją įregistruotoji, kaip spėjama, 1935 metais statyta ir 1978 metais rekonstruota buvusi advokato Prano Raulinaičio vila „Gintaras“...


Šiais metais Palangos miesto savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba teisinę apsaugą suteikė keturioms naujai išaiškintoms Palangos nekilnojamosioms kultūros vertybėms. Viena jų – sausio septintąją įregistruotoji, kaip spėjama, 1935 metais statyta ir 1978 metais rekonstruota buvusi advokato Prano Raulinaičio vila „Gintaras“...


Palangoje – šimtas trylika kultūros vertybių

Livija GRAJAUSKIENĖ , 2014 01 09 | Rubrika: Kultūra

Iki praėjusių metų Palangos savivaldybės teritorijoje buvo 111 kultūros vertybių, registruotų Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registre. Pernai į jį įrašyti dar du objektai: Birutės al. 46 esanti Lietuvos karininkų ramovės vila, regioninio reikšmingumo kultūros vertybės statusas suteiktas 1969 m. pastatytam architekto Algimanto Lėcko projektuotam viešbučiui...


Spalio pradžioje minima UNESCO paskelbtoji pasaulinė muzikos diena. Šia proga „Palangos tilto“ skaitytojus kviečiame prisiminti Palangoje gyvenusius ar poilsiaudavusius garsius Lietuvos kompozitorius, kurių namai – arba tos poilsinės, kuriose jie vasarodavo – yra įtraukti į Lietuvos kultūros vertybių registrą. Birutės alėjoje, beveik vienas...


Spalio pradžioje minima UNESCO paskelbtoji pasaulinė muzikos diena. Šia proga „Palangos tilto“ skaitytojus kviečiame prisiminti Palangoje gyvenusius ar poilsiaudavusius garsius Lietuvos kompozitorius, kurių namai – arba tos poilsinės, kuriose jie vasarodavo – yra įtraukti į Lietuvos kultūros vertybių registrą. Birutės alėjoje, beveik vienas...


Spalio pradžioje minima UNESCO paskelbtoji pasaulinė muzikos diena. Šia proga „Palangos tilto“ skaitytojus kviečiame prisiminti Palangoje gyvenusius ar poilsiaudavusius garsius Lietuvos kompozitorius, kurių namai – arba tos poilsinės, kuriose jie vasarodavo – yra įtraukti į Lietuvos kultūros vertybių registrą.


Spalio pradžioje minima UNESCO paskelbtoji pasaulinė muzikos diena. Šia proga „Palangos tilto“ skaitytojus kviečiame prisiminti Palangoje gyvenusius ar poilsiaudavusius garsius Lietuvos kompozitorius, kurių namai – arba tos poilsinės, kuriose jie vasarodavo – yra įtraukti į Lietuvos kultūros vertybių registrą.


Šiuo metu Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registre yra įregistruota 111 kultūros vertybių, esančių Palangoje. Dar du objektus ruošiamasi į jį įrašyti artimiausiu metu. 60 jų yra saugomi valstybės arba jie turi kultūros paminklo statusą, 51 objektas yra tik įtrauktas į kultūros vertybių registrą. Kas gi valdo minėtąsias vertybes?


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius