Poetas Jonas Brazdžionis pristatė ketvirtąją poezijos knygą„Iš vilties verdenių“

Prieškalėdinio susikaupimo jaukus advento laikotarpis kaskart kupinas vilties, netikėtų patirčių. Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos aktų salėje įvyko gražus ir prasmingas renginys – naujos knygos sutiktuvės. Poetas Jonas Brazdžionis šiais metais išleido ketvirtąją poezijos knygą „Iš vilties verdenių“.
Renginį miesto bendruomenei organizavo, vedė ir naująją J. Brazdžionio knygą pristatė lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Rima Šalkauskienė. Savo pranešime ji apžvelgė poeto kūrybos kelią, pasidalino mintimis, pastebėjimais apie tai, kas skaitant naują knygą krito į akį ir širdį, kuo savitas šis knygos leidimas.
Renginio metu poezijos posmus iš naujausios knygos deklamavo V. Jurgučio pagrindinės mokyklos 6- 10 klasių mokiniai: 6b klasės mokiniai Amanda Starkevičiūtė, Adrija Burbaitė, Kristupas Miškinis, 6c klasės mokiniai Laurynas Bauža, Justė Dumčiūtė, 7b klasės mokiniai Simona Butkutė, Monika Raišytė, Austėja Kažukauskytė, 8a klasės mokiniai Vilma Klemanskytė, Dovydas Žemaitaitis, Vilius Tubinas, Dovydas Zubernis, Emilija Liutikaitė, Justė Jankauskaitė, Emilija Petrulytė, 8b klasės mokinė Gabrielė Kazlauskytė, 9a klasės mokiniai Lukas Milašius, Vytautė Deksnytė, Brigita Strikytė, Dovydas Vitkevičius, 10a klasės mokiniai Arnas Pukinskas, Ieva Šidlauskaitė, Inga Jurevičiūtė, Ovidijus Gricius, Lukas Rusys. Mokiniams pasiruošti renginiui padėjo lietuvių kalbos mokytojos Aurelija Kiesienė, Loreta Kulienė, Laima Stelingienė, R.Šalkauskienė. Muzikinę programą renginio metu atliko solistės 4a klasės mokinė Marija Vieversytė, 6b klasės mokinė Adrija Burbaitė, 5b klasės mokinė Greta Marija Ulevičiūtė, kurias moko muzikos mokytoja ekspertė Diana Beržanskienė. Poetišką nuotaiką padėjo sukurti akordeonininkas 4a klasės mokinys Mantas Leonardo Lizzi, kurį Palangos Stasio Vainiūno meno mokykloje moko mokytoja metodininkė Nijolė Daukšienė.Kiekvienam renginio svečiui, poeto kūrybos gerbėjui, pageidavusiam turėti naująją knygą, poetas maloniai ją dovanojo su autografu ir palinkėjimu. J. Brazdžionio pasakojimai apie kūrybos kelią, eilėraščių gimimą, mintys,prisiminimai, o ypač naujų eilėraščių skaitymas nuteikė pozityviai –jie suguls į naująją knygą. To palinkėjo sveikindama poetą mokyklos direktorė Laimutė Benetienė. Gražių linkėjimų išsakė ir daugybė sveikintojų.

Jonas Brazdžionis – iškili asmenybė
Poeto J. Brazdžionio ketvirtoji poezijos knyga „Iš vilties verdenių“, išleista šiais, 2015 m., vėl tarsi savotiška šventė kraštiečių kultūriniame gyvenime. Kilęs iš Pasvalio krašto, pedagoginį darbą dirbęs Skuode, šaknis įleidęs Palangoje, ilgametis Palangos II-osios vidurinės mokyklos direktorius, poetas prasmingomis eilėmis prabyla į kiekvieną širdį. Pagrindinės kūrybos temos –Lietuvos gamtos grožis, gimtojo krašto laisvė, gerovė, dvasinių vertybių išsaugojimas, praeities ir dabarties ženklai, meilė, pagarba žmogui, susimąstymas dėl bėgančio laiko. Pirmoji poezijos knyga „Tarsi rudenio dvelksmas“ buvo išleista 2009 metais. Joje buvo sudėti ilgą laiką laukę dienos šviesos, sovietmečiu negalėję pasirodyti eilėraščiai ir jau šiuolaikinio gyvenimo poetiniai apmąstymai. 2010 m. skaitytojams pateiktoje II-ojoje eilėraščių knygoje „Nerimo vingiuos“ suskambėjo gyvenimo vingiuose aidintis nerimas dėl gimtojo krašto ateities, opiausių problemų, rūpesčių, lydinčių žmogų, klausimų ir atsakymų į juos ieškojimo temos.
III-oji poeto knyga įsimintinu pavadinimu „Degančios dienos“, išleista 2012 m., tęsė „dvasinės atsakomybės ir gėrio viršenybės prieš blogį“ temą. Ir štai išleista naujoji knyga. Kaip rašoma knygos leidėjo Danieliaus Mickevičiaus pratarmėje, „širdžiai diktuojant<...>vienas po kito gimsta lyriški ar filosofiškai susimąstyti verčiantys eilėraščiai ar trumpi pedagogiški perspėjimai“. Leidėjas šią J.Brazdžionio knygą palygina „su poeto širdies kardiograma“, tai tarsi ilgas ir nuoširdus rožančius, ant kurio nepaprastai stipraus siūlo – vilties – suverti įvairiaspalviai gyvenimo karoliukai. Manau, ir visus, susirinkusius į naujos poeto knygos sutiktuves, jungia gražus ryšys, prasminga bendrystė su kūrėju: arba žmogiškasis, asmeninis, likimo užmegztas ryšys, arba poetinis, per poezijos knygas atsiradęs ir sujungęs artimas sielas. O gal ir viena, ir kita.

Keturios poeto knygos
Visos J. Brazdžionio keturios knygos liudija apie nepaprastą kūrybiškos asmenybės savybę:jautriai, entuziastingai aprėpti gyvenimo visumą – ir tolumas, ir platumas, – kaip rašė poetas Justinas Marcinkevičius. Poetas pastebi nykstančius praeities pėdsakus, karžygių paliktas pėdas, atkreipiadėmesį į svarbiausias žmogaus gyvenime dvasines vertybes, apglėbia šalia esantį brangų, artimą žmogų, atveria mylinčią ir jautrią širdį, perduoda jaunajai kartai išminties, tėviškų patarimų. Šių keturių knygų ir pavadinimai – tarsi visa apimančių keturių gamtos stichijų jungtis, gamtos ir žmogaus gyvenimo dermės skambesys.Gamta – mūsų namai, o mes esame jos dalis, todėl keturios gamtos stichijos – oras, žemė, ugnis ir vanduo – yra šalia.Iš tiesų,besimainančiame, numenkėjusių vertybių, kartais išvargintų jausmų pasaulyje taip norisi kalbėti apie tai, kas tvaru ir amžina.Oro stichija švelniai padvelkia iš I-osios knygos pavadinimo „Tarsi rudenio dvelksmas“. Žemės stichija II-ojoje knygoje „Nerimo vingiuos“ tarsi vedžioja skaitytoją žmogaus gyvenimo vingiuotais takais. III-oji knyga „Degančios dienos“ susijusi su įkvepiančia, apvalančia, naikinančia ir vėl prikeliančia ugnies stichija. O knygos „Iš vilties verdenių“ pavadinimas mums primena primirštą vaizdingą verdenės žodį, tai vandens stichija, šaltinio versmė, kintanti, nenuspėjama, pulsuojanti, taip ir knyga savo emocijomis ir jausmų patirtimi primena gyvybiškai svarbų tikėjimą ir viltį – maitinančias, palaikančias, saugančias mus gijas. Pirmieji poeto žodžiai įvadiniame eilėraštyje tiesiogiai atskleidžia knygos pavadinimo prasmę, ryšį su vandeniu. Išreiškiamas ne tik asmeninis rašytojo siekis, bet tai lyg vertybių skalė šiandieniniam žmogui.
„Gyvybės mūsų vandenėli,
Ištryškęs iš vilties verdenių,
Sustiprink trokštantį keleivį,
Kad nenuklystų jis nuo kelio,
Kad siekiai gražūs ir prasmingi
Gimtinei būtų reikalingi“.
Verdenė – nuolat gyvas šaltinis, pulsuojantis šaltinis, kūrybinių galių iš gamtos versmė. Žmogus gyvas viltimi, tik ji nenyksta, tik ji palaiko visada.

Kūrybos temos – iš gyvenimo
Knygą „Iš vilties verdenių“ sudaro 17 skyrių, kiekviename sudėta po 9 eilėraščius. Prasmingi šešiaeiliai pasitinka kiekvieną skyrių. Knygos dailininkės Karinos Adamonienės meniniai eskizai lydi visus puslapius, jaukiai sujungia knygą į darnią kompoziciją. Skaitytojas per visus knygos puslapius nueis įdomų ir prasmingą kelią, pasisems išminties, galės pasvarstyti, pasidžiaugti, neskubėti. Skaitytojas bus sustabdomas pasigrožėti įvairiais metų laikais besikeičiančia gimtinės gamta, pamąstyti Lėvens, Svalios upių pakrantėse, išnykusio kaimo laukuose, prie senos mokyklos, pavaikščioti Palangos pajūryje ar prie Ronžės.
Skaitytojas bus pakviestas susimąstyti apie Lietuvos istorijos faktus, kelią į laisvę, apgalvoti šių dienų aktualijas, vertybių krizę, susvetimėjimą, emigrantų atradimus ir praradimus, „vakarietiškas naujoves“. Skaitytojas bus padrąsintas nebijoti kritiškai įvertinti žmogų į klystkelius nuvedančias silpnybes. Skaitytojas dažnai retorinių klausimų forma bus įtraukiamas į dialogą, turės pagalvoti, kokia jo pozicija, gal pažįstama situacija, pavyzdžiui, iš eilėraščio „Pavydo kirminas“:
„Argi lietuviams tai būdinga –
Sudrumsti vandenį upely,
Kad artimieji ar kaimynai
Į krantą neberastų kelio?“
Ne viename eilėraštyje kritikos strėlės sminga į girtuoklio, pavyduolio, karjeristo, abejingojo pusę.
Poetas atidžiu žvilgsniu žvelgia į kasdienybės tėkmę, atranda universalias tiesas.
Skaitytojui šalia naujausių eilėraščių netikėta bus pamatyti 1952–1956-ųjų, 1960, 1967 metų data pažymėtus kūrinius, kuriuose atskleidžiami jautrūs, brangūs prisiminimai iš jaunystės, neišsakyti prisipažinimai buvusioms bendraklasėms, pirmųjų darbo metų abejonės ir ieškojimai, atveriami tarsi per išpažintį širdies troškimai. Jau tada eilėmis rašyta gyvenimo knyga. Štai eilėraštyje iškalbingu pavadinimu „Laimės knyga“ poetas sako:
„Dažnai vartau tą laimės knygą,
Kely vingiuotam parašytą.
Dienų laimingų tenai stinga,
Nes laikmečio žiauraus draskyta.“
Tačiau koks ryškus optimistinis užtaisas, kokia inteligentiška laikysena sklinda iš kitų eilučių:
„Einu, džiaugiuos, liūdžiu, galvoju,
Viltis neleidžia man sustoti.
Likimo dovanas skaičiuoju
Ir dar bandau prasmės ieškoti.“

Vilties pilni žodžiai žmogui
Per neramų, sudėtingą gyvenimą žmogui tenka patirti nusivylimų, skausmo, išdavysčių, pykčio, praradimų, skriaudos. Poetas, sukaupęs nemažą patirtį, visada turi tinkamų žodžių – raktų, kuriais atrakina abejojančio, paklydusio, skubančio, nusivylusio, liūdno žmogaus sielą:
„Tu neskubėk ginklų sudėti,
Iš nevilties pakelt rankas.“ (eil. „Neskubėk“)
Poetas, be abejonės, ryžtingas optimistas, kuriam svarbi šalia esančiojo prasminga, garbinga būtis. Labai aiški knygos lyrinio žmogaus laimės formulė, matyt, sutampanti su autoriaus:
„Jei nori laimėn kelią rasti,
Ieškok gerumo tarp žmonių.
Save dalink lyg duonos kąsnį
Ir nesakyki, kas sunku“. (eil. „Meilės stebuklai“)
Nuostabūs, įkvepiantys žodžiai, netikėtos įžvalgos atveria nepaprastai stiprią valią, dvasinių vertybių, gyvenimo kaip vienkartinio stebuklo suvokimą, pagarbą gyvybei.
„Jei neviltis užvaldo protą,
Žengi, atrodo, į bedugnę,
Gyventi vieną kartą duota,
Iškęsti privalai net ugnį“. (eil. „Atverki džiaugsmui langą“)
Skaitytojas kartu su eilėraščių žmogumi atranda tikėjimo galią, vilties, meilės prasmę gyvenime.
„Žinojau, kad ne tik slidus
Kelelis pilkas kartais bus.
Reikės save dar nugalėt
Ir laimės žingsniais patikėt“. (eil. „Ieškojau tavęs“)
Poeto knygoje rasime ne kartą paminėtą tikėjimą Kūrėju – jis įkvepia žmogui meilę, jis „įdėjo viltį dar į saują“, kad žmogus nepavargtų ėjęs. Gyvenimo prasmė slypi gėrio šaltinyje, jis – neišsemiama vilties verdenė. Kūrėjas – tai lėmėjas. Jis šalia žmogaus.
„Tik tu, Kūrėjau, niekas kitas
Dienas laimingas dovanoji.“ (eil. „Likimo nenuspėsi“)
Štai eilėraštyje „Saulėlydžio spalvos“ tarsi kreipiamasi į kiekvieną bičiulį – nedejuok, drąsiai eik, neįlįsk į liūdesį:„Tik nesakyk – užmiršo Dievas – Jis būna liūdinčioj širdy“.
Žmogus niekada nepaliekamas vienas ir vienišas.

Rima ŠALKAUSKIENĖ
V. Jurgučio pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė