Palangos senojoje vaistinėje – vis dar gausu muziejaus vertų eksponatų

Palangos senoji vaistinė, įsteigta 1827 metais, skaičiuoja ilgą ir sudėtingą istoriją, kurioje esama ir šviesių, ir tamsių puslapių. Jos įkūrėjas ir pirmasis savininkas, iš Rygos kilęs vokietis Vilhelmas Johanas Griuningas užpatentavo originalaus 27 vaistažolių ekstrakto „Trejos devynerios“ gamybą. 1944-1951 m. vaistinės pastate buvo NKVD būstinė. Šiandien čia – ir vaistinė, ir Vyno namai, ir gyvenamosios patalpos, o gegužės pradžioje Palangos šviesuomenės dėka iš palėpių kraustomi istorinę vertę turintys daiktai surinkti ir galės papildyti būsimojo Palangos krašto muziejaus ekspoziciją.

Statybos data ir
statytojai nežinomi
Istorikė Janina Valančiūtė Palangos vaistinės istorinėje pažymoje rašo, jog pastate, kurio dabartinis adresas Vytauto g. 33, vaistinė įsteigta 1827 m. Išanalizavusi turimą istorinę medžiagą, J. Valančiūtė teigia, jog pastato statybos tiksli data, kaip ir statytojai, nežinoma. Prielaidos, kad vaistinės įsteigimo data sutampa su pastato pastatymo data, patvirtinimui trūksta archyvinių šaltinių. Manoma, kad ji pastatyta apie XIX a. 3-4 dešimtmetį. Išlikusiose XIX a. pab. – XX a. I p. vaistinės signatūrose, reklamose nurodyta tik vaistinės įsteigimo 1827 metais data.
J. Valančiūtė rašo: „Mūsų laikų spaudiniuose išsakyta nuomonė, kad privilegija statyti vaistinę gauta 1826 m., vaistinė atidaryta 1827 m. liepos mėn., o šis vaistinės pastatas – ne anksčiausias Palangoje. Pirmoji vaistinė stovėjusi kitoje vietoje, Senojoje Palangoje (į šiaurę), 1831 m. ir 1844 m. sudegė, nupirkta kito savininko, apie 1845 m. atstatyta perkeliant į Naująją Palangą, dabartinėje vietoje. Šie teiginiai istoriškai nemotyvuoti. Kultūros vertybės (1295) pagrindiniame dosjė įrašyta, kad „<...> vaistinė po gaisrų ir 1844 m. nukentėjo, todėl ne kartą buvo rekonstruota“, tačiau apie vaistinės atstatymą po gaisrų kitoje vietoje informacijos nepateikta“.
Pats pastatas buvo ne kartą remontuotas bei rekonstruotas: XIX a. pab. – XX a. pr. prie šiaurinio fligelio prijungtas priestatas vaistų gamybos cechui, prie pietinio fasado, kur būta gyvenamosios dalies, pristatytas prieangis su balkonėliu.
1910 m. vaistinės savininku tapęs Vilhelmas Bertingas, atnaujindamas vaistinės inventorių, tikėtina, nežymiai rekonstravo pastato vidų. 1923 m. vaistinę paveldėjus sūnui Oskarui Aleksandrui Bertingui, atnaujintas ir išdekoruotas vaistinės interjeras. Dirbo vietinis meistras Antanas Kairys. 1951 m. remontuotas vaistininko butas pastato pietinėje dalyje, išplėstos vaistinės patalpos. Tikėtina, kad pokaryje rekonstruotas pastato pietinio fasado frontono skydas, sunaikinant autentišką medžio drožinių dekorą.
XX a. 6-7 dešimtmetyje įrengtas vandentiekis, centrinis šildymas. 1967 m. vaistinė restauruota ir rekonstruota: padidinta didžioji salė (oficina). Prekystaliai ir spintos priderinti prie išlikusių autentiškų baldų. Salėje įrengti trys senovinio stiliaus šviestuvai. Restauruojant interjerą, atkuriant pagal autentiškus fragmentus jo dalis, atnaujinant senąjį augalinių motyvų sienų ir lubų dekorą dirbo dailininkas Julius Vertulis, tautodailininkas Albertas Žulkus (salės lubose pakabinto medinio krokodilo maketą). Restauravimo darbai daugiau apėmė pastato vidų, vaistinės interjerą. Rekonstravus pastato šiaurinę dalį, įrengtas pagamintų vaistų skyrius.
Kapitalinis pastato remontas atliktas 1975 m.

Išgarsino Palangą
sukūręs „Trejas
devynerias“
J. Valančiūtės teigimu, aptikta versija, kad privilegiją steigti vaistinę Palangoje gavo provizorius Johanas Liudvikas Feldas, Grobinės vaistinės vedėjas, kuris Palangoje vaistinę, kaip minėta, pastatęs kitoje vietoje, nei dabartinė. Po 1831 m. ir 1844 m. gaisrų sudegusią vaistinę jis pardavęs Vilhelmui Johanui Gruningui, kuris vaistinę atstatęs dabartinėje vietoje. Tačiau ši versija archyviniais šaltiniais nepagrįsta.
Dauguma istorinių šaltinių nurodo, kad Palangos vaistinės įkūrėjas ir pirmasis jos savininkas – iš Rygos kilęs vokietis Vilhelmas Johanas Griuningas (Wilhelm Johan Grüning), vėliau vaistinę paveldėjo sūnus Vilhelmas Griuningas.
Vaistinės savininkas Vilhelmas Griuningas Dorpato universitete studijavo farmaciją, turėjo farmacijos magistro laipsnį. Palangos vaistinę išgarsino užpatentavęs originalaus 27 vaistažolių ekstrakto „Trejos devynerios“ gamybą. Vaistinėje pagal klaipėdiečio gydytojo Šraderio receptą taip pat gamintas garsus tinktūrų mišinys „Essentia cordialis“ arba „Tinctura Schräderi“, patentuoti vaistai iš geležies mišinių. Vaistinė turėjo savo prekinį ženklą – „Raudoną raktą“.
Palangos vaistinės XIX a. – XX a. pr. savininkai tėvas ir sūnus Griuningai išgarsėjo lojalumu lietuvybei spaudos draudimo metais: receptus, vaistų etiketes spausdino lietuviškai.

Keitėsi savininkai
1910 m. vaistinę iš Griuningų šeimos nupirko vokietis provizorius iš Rygos Vilhelmas Bertingas. Po savininko mirties 1923 m. vaistinę paveldėjo sūnus Oskaras Aleksandras Bertingas. Jis neturėjo tinkamo išsilavinimo, dirbo tik provizoriaus padėjėju, bet buvo gabus vadovas. Jo laikais vaistinė suklestėjo, padidėjo apyvarta, išaugo patentuotų vaistų gamyba, atnaujintas vaistinės interjeras. 1935 m. mirus O. A. Bertingui, vaistinę kurį laiką, samdydama provizorių Rubiką, valdė jo našlė. 1937 m. duomenimis, vaistinė Vytauto g. 86 priklausė A. Bertingo įpėdiniams. Apie 1938 m. Bertingų šeima vaistinę išnuomojo farmacininko išsilavinimo neturėjusiam Zigmui Bagdonavičiui, samdžiusiam provizorių Beržanską; provizoriaus mokine dirbo Tatjana Osetrovaitė-Golubenko (dirbo iki 1984 m.).
Sovietinės okupacijos pradžioje 1940 m. vaistinės nuomininkui Z. Bagdonavičiui pasitraukus į Vokietiją, vaistinė sovietinės okupacinės valdžios nacionalizuota, priskirta Šiaulių rajoninei kontorai. Vėliau iki 1989 m. ji priklausė Klaipėdos tarprajoninei kontorai.
Sovietinės okupacijos pradžioje pastatą nacionalizavus, nuo 1940 m. iki karo šiaurinio fligelio salėje veikė biblioteka.
Z. Bagdonavičius karo pradžioje, 1941 m. į Palangą sugrįžo jau kaip vaistinės savininkas, vaistinę nupirkęs iš Vokietijoje gyvenusios O. Bertingo našlės. Per karą dėl žaliavų stygiaus nutrūkus patentuotų vaistų gamybai, vaistinėje dirbo jis ir T. Golubenko. 1944 m. Z. Bagdonavičius pasitraukė iš Lietuvos. Vaistinėje liko tik T. Golubenko su tėvu. Karo pabaigoje vaistinės gyvenamose patalpose įsikūręs sovietinės kariuomenės Jūrų žvalgybos dalinys suniokojo vaistinės interjerą, išgrobstė dalį vaistinės ir vaistininko buto inventoriaus.
Negalima nepaminėti, kad 1944-1951 m. pastatas veikė ne pagal paskirtį: jame buvo NKVD būstinė. Šis istorinis faktas įamžintas prie pastato pagrindinio fasado dešinėje pusėje ant akmeninio postamento pritvirtinta memorialine lenta su įrašu „ŠIAME PASTATE PRASIDĖJO PALANGOS ŽMONIŲ KANČIOS“. Ant postamento įrašas „1944-1951“. Vaistinės kieme 1988 m. pastatytas Tremtinių kryžius, kurio autorius – Albertas Žulkus.
Pokaryje pasikeitė vaistinės nuosavybės statusas: ji tapo valstybine įmone. Šiuo metu pastatas yra privačiose rankose, patalpas nuomojasi UAB „Gintarinė vaistinė“.

Pastato architektūra
keitėsi nežymiai
Istorikės J. Valančiūtės teigimu, anksčiausias žinomas pastato vaizdas datuojamas XIX a. I pusę.
Vaistinė – sudėtinio stačiakampio plano, su užkarpa šiaurės vakarų dalyje, priestatu vakariniame fasade, medinis, vieno aukšto čerpėmis dengtu dvišlaičiu mansardiniu stogu, pastatas. Pagrindinis fasadas atsuktas į Vytauto g. Pamatai – lauko akmenų, sienos – rąstų, apkaltos horizontaliai lentomis. Vakarinio fasado priestatas mūrinis, su fachverko konstrukcijomis, manoma, pristatytas XIX a. pab. ar XX a. pr. Pagrindinio fasado frontono skydas buvo puoštas medžio drožiniais (sunaikinti), XIX a. pab. – XX a. pr. prie pietinio galo pristatytas priestatas su balkonėliu, dekoruotu drožiniais, pjaustinėtomis medžio detalėmis. Langai ir durys su apvadais ir sandrikais.
Naudodamasi žmonių atsiminimais, J. Valančiūtė rašo, jog pastato pietinėje dalyje XX a. I p. patalpos buvo išdėstytos taip: pietiniame gale – du miegamieji, vakarų pusėje – valgomasis ir kambarys tarnaitei, rytų – salonas, virtuvė ir koridorius. Gražiausios koklinės krosnys buvusios salone ir valgomajame.
Restauravimo 1967 m. ir remonto XX a. 8 dešimtmečio viduryje metu vykdyti tyrimai rodo, kad jo architektūra nuo XIX a. vid. – XIX a. II p. turi pokyčių: priestatas su balkonėliu prie pietinio galo, vakarinio fasado šiaurinio galo fligelio sujungiamas su pagalbiniu pastatu; sunaikintas pagrindinio fasado frontono skliauto dekoras. Vaistinės XIX a. interjeras labiausiai nukentėjo karo pabaigoje. Dalis vidaus autentiškų elementų sunaikinta XX a. 6 dešimtmetyje, gyvenamą dalį pritaikant vaistinei, XX a. 7 dešimtmetyje įrengiant centrinį šildymą, vandentiekį.

(Bus daugiau)