„Palanga taptų labiau harmoninga, žalia, jei turėtume kraštovaizdžio architektą“

Nesutirštinant spalvų, galima teigti, kad Palangos miesto savivaldybės Tarybos narys ir Palangos botanikos parko direktoriaus pavaduotojas Antanas Sebeckas parke pažįsta kiekvieną medį, o ir istorijų – apie parką ir iš parko – niekas negalėtų papasakoti daugiau ir įdomesnių nei Antanas, kuris skaičiuoja jau 43 darbo metus botanikos parke. Šiandien rodydamas svečiui, A. Sebeckas gali papasakoti ir ant kurio suolelio mėgdavęs ilsėtis poetas Justinas Marcinkevičius, kur mieliausiai parke lankydavosi ar lankosi kitos šalies kultūros ar politikos įžymybės.

Botanikos parke ramybės ieško ir buvęs dvasininkas
Į Palangos botanikos parką ir ypač jame esantį Gintaro muziejų vis dažniau nusidriekia ir oficialių svečių vizitai – čia lankėsi Slovakijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos prezidentai, o pernai rudenį – Švedijos karališkoji para.
Be abejonės, Palangos botanikos parko taip gerai niekas nepažįsta kaip gerbiamas Antanas. Jis, pavyzdžiui, atkreipė dėmesį, kad, temperatūrai svyruojant apie nulį, vienose parko vietose sniegelis greitai nutirpsta, o kitose laikosi ilgiau.
„Myliu visą parką, bet man labiausiai patinka jo kampeliai, į kuriuos rečiau užklysta lankytojai. Pavyzdžiui, apie pietinį tvenkinį“, – prisipažįsta A. Sebeckas.
Nors parkas yra atokiau nuo miesto šurmulio, bet lėbautojai pasiekia ir jį, parko darbuotojams tenka rinkti ir butelius, ir šiukšles. „Net benamis pernai sugebėjo apsigyventi botanikos parke, jo vakarinėje dalyje, kaip vadinu jaunuolyne, pasistatė pašiūrę iš margų skėčių. Tarsi koks miškinis“, – pastebėjo Palangos botanikos parko direktoriaus pavaduotojas.

Keičiasi botanikos parko lankytojų elgesys
Anot pašnekovo, sparčiai keičiasi ir parko lankytojų santykis su botanikos parku, elgesys jame. „Turėjome tokį žmogeliuką, Petrą Brazauską, – jis buvo didelis parko mylėtojas. Petras buvo mūsų sodininkas, kuriam buvo priskirta prižiūrėti senąjį tvenkinį, paukščius. Šviesaus atminimo senasis botanikos parko direktorius Kazimieras Urbonavičius buvo nurodęs jam iš pievų ir vejų išprašyti žmones. Tai jis eidavo nuo vieno iki kito žmogiuko ir aiškindavo, kad nevalia minti pievas ir vejas. Nepatikėsite, jam buvo pavykę tokį reiškinį išgyvendinti. O dabar, kai jau nėra, kaip mes sakome, mūsų Petrelio, susiduriame su daugybe įžūlių poilsiautojų, kurie okupuoja mūsų žaliąsias erdves – tiesiog sugula jose, net partery, prie fontano prie Gintaro muziejaus“, – pasakojo A. Sebeckas.
Tokiais atvejais įspėjus gulinėtoją, parko puoselėtojui Antanui tenka išgirsti ir labai nemalonių replikų. „O tu buvai Paryžiuje? O tu buvai Londone? Ten visos žaliosios erdvės, net istoriniai paminklai pritaikyti lankytojų poreikiams“, – tenka išgirsti.

Teko ir medžius gydyti, ir skruzdėlynus perkelti
Pagal profesiją miškininkas, A. Sebeckas yra ir žinomas fitopatalogas, medžių ligų žinovas. „Anksčiau viena iš mano sričių buvo gydyti medžių dreves, apipjauti medžių gumbus. Vienas iš mano įdomesnių darbų buvo parke įveisti skruzdėlynus. Buvo manoma, kad jeigu viename miško hektare yra trys skruzdėlynai, tai miškas bus sveikas“, – prisiminė miesto Tarybos narys.
Skruzdėlynų perkėlimo operacijos būdavo gan sudėtingos ir turėjo būti preciziškos: „Atriekdavome dalį skruzdėlyno, dirbome su pirštinėmis. Į maišą sudėdavome ne tik gyvas skruzdėles, bet ir jų kiaušinėlius, spyglius.“
Tokiam „importui“ jau iš anksto Palangos botanikos parke būdavo paruošiama vieta: su šakelėmis, spygliais ir, anot pono Antano, puse kilogramo cukraus.
„Žiūri po dviejų dienų ir džiaugiesi: perkeltas skruzdėlynas jau įgauna civilizacijos požymių – tiesiog verda jame organizaciniai darbai“, – pasakojo A.Sebeckas.

Iki šiol skaudu dėl žuvusių briedžių
Skaudu pašnekovui ne tik dėl parko lankytojų, kurie aplankę Londoną ar Paryžių, savas taisykles bando nustatyti ir Palangoje, bet ir dėl kiekvieno parko keturkojo gyventojo, paukščio. „Užsuka į parką ir briedžių. Suskaičiavau, kad per mano darbo metus parke jame žuvo du briedžiai. Ateina jų migracijos periodas – briedžiai ieško naujų maitinimosi plotų ar nesutaria su kitu patinu nedidelėje teritorijoje ir leidžiasi ieškoti naujų vietų. Taigi, abejais atvejais, jie lėkdami, matyt, išsigandę įsirėžė į storų vielų tinklą pritvirtintą prie gelžbetonio stulpų ir žuvo. Gaila“, – prisiminė A. Sebeckas.
O kur dar visos stirnos, įkyrūs zuikiai, smalsios lapės, kiaunės ir voveraitės, retkarčiais aplanko šernai.
Iki 2011 metų jis buvo Palangos botaniko parko direktoriumi, bet išrinktas kaip Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Palangos skyriaus narys į miesto Tarybą, direktoriaus pareigas turėjo užleisti. „Su Valdu Pakusu, dabartiniu direktoriumi, mes, kaip sakau, apsikeitėme vietomis: kai direktoriavau, jis buvo miškininkas. Dabar jis – direktorius, o aš – jo pavaduotojas, miškininkas“, – paaiškino A. Sebeckas.
Pagal įstatymą, savivaldybės įmonės vadovas negali būti Tarybos nariu.

Parkas – slėpininga, užburianti gamtos oazė
Parko karalija – tarsi atskiras didelis pasaulis, kuris, pašnekovas neslepia, per ilgus darbo metus jame gerokai paveikė. „Botanikos parkas svarbiai prisidėjo prie mano natūros formavimo. Galiu dienų dienas būti vienas. Kartais nėra poreikio net kalbėti. Pakanka klausytis medžių. Drįstu teigti, kad neretai iš gamtos galima išmokti gerokai daugiau nei iš žmonių“, – prisipažino A. Sebeckas.
Matyt, dėl to redakcijos svečias nesistebi matydamas dalį parko lankytojų, ypač moterų, apkabinančių ąžuolus, beržus ir net liepas. „Žmogus, kaip ir medis, turi savo magnetinį lauką. Tik medyje jis yra gerokai įžemintas, nes medžio šaknys – giliai. Nesu mokslininkas, bet tikiu, kad kai žmogaus energetinis laukas dėl išgyvenimų, cheminių pokyčių ar netinkamo maitinimosi susijaukia, atsiranda poreikis pakoreguoti jį. Ne iš vieno botanikos parko lankytojo, ypač moterų, girdėjau, kad apkabinus medį, tampa lengviau, atsiranda daugiau jėgų“, – teigė A. Sebeckas.
Vyras prisipažino, kad ir jis dažnai mėgsta prisiliesti prie medžio. „Kartais medį, matau, apkabina visa šeima: ir mama, ir tėtis, ir vaikas. To jiems reikia ir tai veikia pozityviai“, – įsitikinęs pašnekovas.

Dėsto ir Klaipėdos universitete
Pasiteiravus, ar garbingo septyniasdešimtmečio sulaukęs A. Sebeckas patyliukais pasvarsto, kada paskutinį kartą užvers botanikos parko vartelius, pašnekovas prisipažįsta, kad taip pasielgti jau svarstąs ne vienerius metus. „Bet pasitariau su šeima – žmona ir vaikais. Man miškininko darbas – mielas, jėgų dar yra, tai iki kadencijos Taryboje pabaigos norėčiau darbuotis. Patikėkite: aš nuolat save tikrinu, ar nesu kitiems našta. To paties ir (botanikos parko) direktoriaus kaskart paklausiu. Dabar botanikos parke dirbu pusę etato“, – sakė A. Sebeckas.
Kiekvieną savaitę palangiškis sėda į automobilį ir suka link Klaipėdos, kur Klaipėdos universitete dėsto kraštovaizdžio tvarkymo technologijas kraštovaizdžio specialybės studentams. „Paskaitų nedaug turiu. Mažai yra studentų pasirinkusių tokią specialybę. Jau ir pernai mąsčiau, kad man neverta dėstyti, bet paprašė likti universitete ir šiais metais. Man sunku atsisakyti“, – sakė A. Sebeckas.

Kai kiti pavadina tyleniu, didžiuojasi
Pašnekovas prisipažino, kad jaučiąs širdgėlą, kad, nors parko renovacijai buvo panaudotos didelės lėšos, būtų galima už jas daugiau nuveikti. „Svajojau, kad už jas parką taip sutvarkysime, kad jis visas blizgėte blizgės. Nors ir labai daug buvo padaryta, iki galo ja nesu patenkintas. Matyt, ir įmonės nebuvo visiškai tinkamai parinktos. Iki šiol taisome paliktą broką. Vis tik labai smagu, kad Gintaro muziejus buvo renovuotas, padaugėjo lankytojų ir jame, ir visame parke“, – pastebėjo miesto Tarybos narys.
Politikas džiaugiasi, kaip gražėja miestas, didžiuojasi teise dalyvauti miesto politikos gyvenime ir prisidėti prie miesto tvarkymo, bet prisipažįsta, kad „tokiai politikai, kokia ji yra dabar“, jis, „ko gero“, netinkąs.
„Politikoje dabar yra daug agresijos. Politika – labai veržli šiandien, – pastebi A. Sebeckas, kurį Palangos rinkėjai paskutiniuose rinkimuose į Tarybą konservatorių sąraše reitinguodami „pakėlė“ iš 21-os vietos į 9-ąją. – Labai esu dėkingas žmonėms už tokį didelį pasitikėjimą, nors aš visada kviečiau žmones balsuoti už miesto konservatorius. Esu tylenis. Tikiu, kad politikoje daug ką galima padaryti ir tyliai. Man ėjimas į Tarybos posėdžius – garbinga pareiga. Didžioji liūto dalis darbų yra padaroma komiteto posėdžiuose“.

Palangai reikėtų kraštovaizdžio architekto
Vis tik tylenio vardo nesibaiminantis politikas įsitikinęs, kad Palanga būtų labiau harmoninga ir graži, jeigu miestas turėtų kraštovaizdžio architekto etatą. „Tikiu, kad tuomet atsirastų daugiau želdinių ir gėlynų mieste. Pavyzdžiui, prie naujojo miesto apvažiavimo, kad jau įvažiuojant į mūsų kurortą, Palanga stebintų gėlynais“, – siūlo A. Sebeckas.
Pietinėje Palangoje upeliai po melioracijos paversti vandeningais kanalais. Tai taip pat neramina Tarybos narį.
„Būtų gerai ateityje prie jų įrengti dviračių takus, sujungti juos su dviračių taku palei pajūrį“, – sako pašnekovas.
A. Sebeckas labai norėtų ir visus palangiškius pakviesti būti aktyvesniais tvarkant miestą ir juo rūpintis. „Negalime visko palikti miesto valdžiai, komunaliniam ūkiui ar draugijai, kurios tikslas – puošti Palangą. Kiekvieno daugiabučio gyventojų rūpestis turėtų būti pirmiausia sutvarkyti ir papuošti savo daugiabučio aplinką, – įsitikinęs politikas. – Labai siūlyčiau miesto vadovams pamąstyti dėl kraštovaizdžio architekto etato“.