Nusipelniusios pedagogės Dianos Beržanskienės dainorėlių dainose – Palangos motyvai

V.Jurgučio pagrindinės mokyklos muzikos kabinetas dvelkia šiluma ir jaukumu: šalia – lenta, pianinas, o ant sienų sukabinti muzikos mokytotojos Dianos Beržanskienės auklėtinių pasiekimai. Mokytoja paaiškina, kad klasėje kabo tik prizinių vietų ar televizijos projektų diplomai, kiti – saugiai sudėti į segtuvą. Viso pokalbio metu D. Beržanskienė spinduliavo užtikrintumu ir ramybe. Ir nors vaikystės svajonė – tapti soliste, neišsipildė. Ji – tikra muzikos profesionalė.

Eurovizija – ne pigus malonumas

Pokalbį pradėjome nuo vaikų Eurovizijos kokurso, kuriame šįmet dalyvavo muzikės auklėtinė Paulina Skrabytė. Pasiruošimas kokursui ir finalinis pasirodymas Jerevane tapo tikru išbandymu ne tik vos dešimties metų sulaukusiai atlikėjai, jos tėveliams, bet ir pačiai mokytojai.

„Aš sakau, kad laimingas tas vaikas, kuris visų pirma ten pateko, juk ne kiekvienam būna suteikiama tokia galimybė. Kad ir ką apie šį konkursą kalbėtų rimtosios muzikos atlikėjai, vaikui Eurovizija reiškia didžiulį žingsnį pirmyn. Išvyksta, pamato, išbando savo jėgas prieš didžiulę, siautėjančią minią.

Bet koks konkursas, ne tik Eurovizija reikalauja nemenkų pajamų. Esame dėkingi miesto valdžiai, kuri skyrė 10 tūkst. litų. Gerokai kišenes patuštino ir Paulinos tėvai, tačiau tikiu, kad konkurso kaštai būtų buvę dar didesni, jeigu ne konkurso kuratorius, vyriausiasis režisierius Audrius Giržadas. Jis be galo kompetentingas ir konkretus žmogus. Su jo pagalba darėme tik tai, kas yra būtiniausia“, – pasakojo D. Beržanskienė.

Be galo daug jėgų konkursas pareikalavo ir iš pačios mokytojos: „Kai jame nedalyvauji, galvoji – na ką ten ruoštis? O iš tiesų, paruošiamieji darbai tokie, kad maža nepasirodo. Kai prisimeni... per savaitę vesdavau mokykloje pamokas, du kartus savaitėje vykdavome repetuoti į Kauną ir vėl iš naujo čia, ir rūpintis reklama.... Darbų buvo tiek daug, kad ir dabar pažvelgusi į savo užrašų knygutę stebiuosi, kaip viską spėjau. Stengėmės iš paskutiniųjų“.

Kad ir kiek jėgų bei finansų iš palangiškių pareikalavo vaikų Eurovizija, kritikos lavinos užėmus dešimtąją vietą, neišvengta. Anot pašnekovės, lietuviai yra tokia tauta, kuri pripažįsta tik pergales. „Žinoma, kad norėjosi aukštesnės nei dešimta vieta, tačiau būnant toje terpėje labai aiškiai matosi visi užkulisiai, politiniai, ekonominiai dalykai. Tai ne vien tik vaiko talento parodymas. Suaugusiųjų Eurovizijoje tie politiniai dalykai dar stipriau atsispindi, tačiau tai neatsiejama ir nuo vaikų Eurovizijos. Bet rezultatu mes esame patenkinti. Kuomet esi toje terpėje, išgyveni kartu su vaiku, būni patenkintas ir paskutine vieta. Vadovas džiaugiasi, kuomet reginys scenoje būna geras ir vaikas pasirodo puikiai. Eurovizijos konkursas – tai ne padainavimas gimnazijos salėje. Tai psichologinis pasirengimas, didžiulis darbas su kameromis“, – neslėpė pedagogė.

Savo vaiką reikia lyginti su savu vaiku

Savo auklėtinius Diana vadina ilgaamžiais. Užsiauginusi juos nuo mažų dienų, moteris sulaukia jų ir kuomet šie baigia vidurinę mokyklą. Tai mokytojai – geriausias įvertinimas: „Rezultatas teigiamas būna tik tada, kai vaikas, tėvai ir mokytoja veikia lyg grandinė. Ir visai nesvarbu, kuo vėliau bus vaikas: medikas, filologas ar siuvėjas. Svarbu išmokti gražiai dainuoti. Galbūt vėliau jie tai prisimins kaip gražų nuotykį“.

D.Beržanskienė pasakojo, kad kai tėvai į dainavimo pamokas atveda mažą vaiką, ji žiūrinti kaip šis intonuoja. Ir nors tėveliams savas vaikas pats gražiausias, geriausias ir protingiausias, paklausti, ko šie tikisi iš vaiko, dažnas jų pirštu baksnoja į kaimyno atžalą.

„Savo vaiko su kitu dainuojančiu vaiku lyginti negalima. Kiekvienas vaikas skirtingai prieina prie kūrinio, turi skirtingą charakterį. Savo vaiką reikia lyginti su savo vaiku: ką jis mokėjo vakar ir ką jis moka šiandien. Kiek daug pasieks vaikas priklauso ir nuo mokytojo kompetencijos, paties vaiko pastangų bei tėvų kontrolės. Žinoma, reikalingas ir priėjimas prie vaiko“, – sakė mokytoja Diana.

Paklausta, kaip vertina lietuviškąjį muzikos pasaulį, D. Beržanskienė buvo atvira: „Muzika – tai verslas, kuriame talento kartais nė nereikia. O televizija rodo tai, ko pageidauja žmonės. Taigi, televizijoje ir matome tą patį tik vis kitame pavidale su ta pačia daina“.

Tačiau pašnekovė tuo pat metu pasidžiaugė, kad šiuo metu per televiziją rodomo muzikinio projekto „Lietuvos balsas“ atrankose tarsi iš „sklepo“ išlindo nemažai talentingų atlikėjų.

„Muzikos neskirstau taip: klasika – geriausia, džiazas – truputį prasčiau, o popsas – blogai. Muzika yra gera arba bloga. Geras gali būti ir popsas, džiazas gali būti blogas, o klasikinė muzika, prastų atlikėjų, gali taip pat būti sudarkyta. Jeigu matome užsienio šalių talentus, komisijos narius – regime spindinčias žvaigždes, o mūsiškėms dažnai pritrūksta kompetencijos“, – kalbėjo muzikė.

Lietuva dar dažnai vadinama giminių ir pažįstamų kraštu. Tai galioja ir muzikiniame šalies gyvenime: „Vieno ar kito garsaus dainininko auklėtinis turi didesnes galimybes konkurse užimti prizinę vietą. Bet dažnai pasiteisina tai, kad geras dainininkas nebūtinai būna geras pedagogas“.

Muzika lydi visą gyvenimą

Su muzika D. Beržanskienė draugauja nuo mažų dienų. Ir tai – amžinybėm iškeliavusios mamos nuopelnas.

„Vaikystėje, kai lankiau muzikos mokyklą, visokių minčių buvo. Kaip ir daugelis vaikų, žiemą norėjau rogutėmis nuo kalno lėkti, o ne po pamokų į muzikos mokyklą skubėti. Tačiau mama man sakydavo: „Jeigu jau pradėjai darbą, jį ir pabaik“. Šiandien dienai esu jai dėkinga. Vėliau įstojau į J. Šimkaus konservatoriją. Kuomet buvau keturiolikos svajojau studijuoti vokalą, tačiau tam buvau per jauna ir man buvo pasiūlyta sulaukti brandos. To pasekoje, pasirinkau chorinį dirigavimą. Nors tai ir nebuvo prie širdies, turėjau nuostabią specialybės dėstytoją, kuri mane įkvėpė. Taip gyvenimo tėkmė mane nešė ir nunešė. Manau, kad solistus ruošiu dėl to, kad tai buvo mano svajonė“, – prisiminimais dalijosi Diana.

Veikli, aktyvi moteris laikraščiui prisipažino, kad daugiau nei dviejų savaičių ilsėtis negali: „Tuomet apima depresija. Visų mokytojams priklausančių 56 dienų atostogų neišnaudoju. Dalį jų praleidžiu konkursuose, dalį – ilsiuosi. Poilsis man asocijuojasi su miegu. Kai išsimiegu, pailsi organizmas, mintys, atsiranda naujų minčių bei planų. Ir jeigu aš jų nesiimu, pradedu jaustis nereikalinga. Todėl dažnai pagalvoju, kad aš niekada negalėsiu išeiti į pensiją. Aš turiu visą laiką būti veiksme, judėjime“.

Pašnekovė tiki, kad žmogui reikia visko: ir garbės, ir meilės, ir pripažinimo, ir pinigų. Negalima atsiriboti ir sakyti: „Man to nereikia, to nereikia“. Diana mano, kad be muzikos negalėtų, nors po darbo grįžusi namo būna tokia pavargusi, kad įsijungusi žinias iki minimumo prisuka garsą. „Kartais to garso nuo ryto iki vakaro per daug“, – šypsosi moteris.

Mokytojas turi būti ir psichologas

Paklausta, kas jai sunkiausia darbe, muzikos mokytoja atsakė: „Niekas. Mokykla vaikus turi paruošti gyvenimui, o mokytojas turi būti ir psichologas. Daugeliui mokytojų gyvenimą apkartina tai, kad jie nesukuria normalaus santykio su vaikais. Aš tuo nesiskundžiu, o pernai buvau išrinkta metų mokytoja. Esu įsitikinusi, kad blogų vaikų nėra. Sakyti, kad anksčiau vaikai buvo geresni, o dabar blogesni – negaliu. Kadangi mokykloje dirbu 28 metus, turiu su kuo palyginti. Vaikai visada buvo ir bus vaikai. Prie jų reikia mokėti prieiti, kiekvieną individualiai pakalbinti“.

Diana sakė nekreipianti dėmesio į vaikams priklijuojamas etiketes. Kuomet vaikai iš vienos mokyklos pereina į kitą, ji nesigręžiojanti ir nemąstanti: „Koks jis ten buvo“. Mokytoja moksleivį priima tokį, koks jis ateina į muzikos pamoką: „Ir tas šleifas dažniausiai nepasiteisina. Aš į vaiką žiūriu kaip į švarią lentą“.

D. Beržanskienė mokytoja pradėjo dirbti sulaukusi vos 23 metų. Ją ir pirmuosius moksleivius skyrė 5 metai. „Dabar kai jau tiek metų mokytojauju, aš įsivaizduoju, kaip į mane žiūri penktokas, pirmokas. Visada vadovaujuosi taisykle, kad vaiką mokykloje reikia paruošti gyvenimui. Taigi, kai kurių temų, kurios yra vadovėliuose – neliečiu. Aš galvoju, kad jam gyvenime tai nebus reikalinga. Stengiuosi paruošti žmogų, kuris vėliau būtų intelektualas, inteligentas, kuris atsistojęs prie skelbimų lentos žinotų perskaitęs, kas atvyko koncertuoti, kas yra grigališkasis choralas ir taip toliau. Noriu, kad vaikai suvoktų, kad dainuoti iš tiesų ne kiekvienas gali. O ne taip, kad atsikėliau, išsipešiojau šiaudus iš galvos ir jau dainuoju. Tam reikia daug darbo. Tiesiog stengiuosi formuoti vaikų nuomonę. Tačiau savo nuomonės stengiuosi nepiršti dėl kartų, skonių skirtumų. Stengiuosi toleruoti, patarti. Nors iš šono gali pasirodyti, kad esu labai griežta ir pamokos metu tvyro geležinė tvarka. Jie žino, kad muzikos pamokoje kramtyti gumos negalima, o nuskambėjus skambučiui nepulti iš klasės... Kaip išsiauklėsi vaiką, tokį ir turėsi. Taigi, su kažkokiais sunkumais darbe nesusiduriu“, – atviravo mokytoja.

Ta ypatinga jūros galia

Muzikė prisipažino, kad jai prie jūros eiti nebūtina, ji ją tiesiog jaučianti: „Jaučiu, kada ji ošia, stebėdama žuvėdras žinau, ar ji audringa, ar rami. Mėgstu nuvažiuoti prie audringos jūros. Nesakyčiau, kad negalėčiau gyventi prie jūros. Ko gero, jos labai pasiilgčiau“.

D. Beržanskienė sakė, kad Palanga, kaip kurortas, turi specifinių bruožų, o naujų vėjų į žmonių pasąmonę įneša tai, kad vasarą Palanga tampa antrąja sostine. „Bet Lietuvoje mažėja intelektualų ir tai labai atsispindi mūsų kurorte. Palanga – ne pramoninis, ne studentiškas miestas, tai – specifinė terpė, kuri formuoja žmogų, jo požiūrį. Daugelis studentų, išvykę iš savo gimtųjų miestų jų ilgisi, bet negrįžta, o į Palangą – grįžti norisi“, – kalbėjo pašnekovė, kuri dar nuo studijų laikų gražiausiu miestu vadina Klaipėdą.

Tikslas – laimėti

Palangiškiai vaikai, anot muzikos mokytojos, tokie pat protingi, žavūs ir į konkursus vykstantys norėdami nugalėti: „Kiekvieną kartą, kai ruošiamės konkursui, jiems sakau: „Kam į jį vykti, jei nenori laimėti?“ Sudalyvauti gali koncerte, bet ne konkurse“.

D. Beržanskienė – unikalių balso tembrų gerbėja. Mokytoja mano, kad mūsų šalyje muzikos mokyme nėra sistemos, yra orientuojamasi į lygų, varpelio skambesio turintį balsą. „O man visada patikdavo išskirtiniai tembrai. Tik nuvykę į kokį pasirodymą girdime, kad va, Palanga vėl atsivežė žvyro balse. O ką reiškia žvyras balse? Mums jie iškart pripaišydavo ligas, balso stygų uždegimus, netgi laipsnius nustatydavo. Vėliau į konkursus vykdavome išsiėmę gydytojo pažymą, kad vaikų balsas sveikas. Kruvini keliai yra numinti, ant jaučio odos visko nesurašysi, kiek įvairiausių ginčų su komisijos nariais esame turėję. Nelabai būdavome pageidaujami Dainų dainelėje, praeidavome „kryžiaus kelius“. Jeigu vaiką aprengdavai tautiškais rūbais, užrišdavai skarelę, šiaudinę skrybėlę – puiku – tu laimėjęs. Jeigu sugalvodavom ką nors įdomesnio, vėl kliūdavo. Ar tai užgrūdina? Taip.  Esu iš tų žmonių, kurie sukramto pateiktą kritiką, informaciją, analizuoja, priima sprendimus. Juk nepripažinęs klaidų, negali eiti pirmyn. Bet ir niekada neparodau, kaip jaučiuosi“, – išsakė pedagogė.

 Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".