Nerijus Stasiulis: „Stebuklai vyksta kasdien, tik reikia juos pastebėti“

Kalėdų senelių gali būti įvairių, bet Nerijus Stasiulis, Palangos kultūrinio gyvenimo variklis, idėjų generatorius, Palangos kultūros renginių siela, vienintelis toks netradicinis. „Šventė – ir Kalėdų renginiai – turi skatinti žmones pakylėti ir, žinoma, skatinti mąstyti. Stengiuosi neiti pramintu keliu – visuomet ieškau netradicinių sprendimų. Gyvenime žmonės prisimena tai, ką padarė kitaip – netradicinius sprendimus ir poelgius, neįprastas patirtis“, – sakė Palangos kultūros centro direktoriaus pavaduotojas N. Stasiulis. Beje, jis – ir Tarybos narys, su unikalios Centro partijos Palangos sąrašu vėl sieks mandato.

Senų blogybių naikintojas
N. Stasiuliui Kalėdos – pirmiausia metų pabaiga, tačiau tuo ši šventė neapsiriboja: „Tai – ir šeimos šventė, susitaikymo, savianalizės, maldos. Stengiuosi aplankyti gimines, artimuosius, nes per tą bėgimą to padaryti vis nėra kada. Per Kalėdas norisi sustoti, artimiesiems padėkoti, atsiprašyti, sau padėkoti, peržvelgti, ką dariau negerai, save pakritikuoti ir finale turėti švarią metų pradžią“.
Pasmalsavus, kokios Kalėdos buvo įsimintiniausios Palangos kultūrinių renginių siela vadinamam renginių organizatoriui, pašnekovas sakė: „Kadangi daugelį metų esu buvęs Kalėdų senis Palangoje ir Klaipėdoje, labiausiai įsiminė pirmosios tokios Kalėdos. Iš principo, didžiausia Kalėdų senio dovana turėtų būti visų žmonių negerovių išklausymas ir palaiminimas. Istoriškai tai yra personažas, kuris atrakina naują pradžią, senų blogybių naikintojas. Pirmosios Kalėdos buvo įsimintinos, nes mačiau, kad maži vaikai absoliučiai tiki ta gerumo pasaka. Dar gerai prisimenu, kai su personažu mes nuvykome į globos namus. Kada žmogus guli lovoje ir nežinia, galbūt jau rytoj jis iškeliaus anapus, ir kai jis iš visų jėgų stengiasi deklamuoti savo vaikystės eilėraštį su ašaromis akyse – va, ten tai buvo Kalėdos. Gal tas Kalėdų senelio saldainis – tokia dovana, kurią retas šiuolaikinis vaikas pajunta, gaudamas kompiuterį. Ten pasijuto tikra Kalėdų dvasia. Ir tas užtaisas keliauja toliau – džiaugiuosi kiekviena diena. Kai nežinau, ką daryti, pagalvoju, ką daryčiau šiandien, jei tai būtų paskutinė mano gyvenimo diena. Atsakymas ateina labai greitai – daryti, kad kitiems būtų geriau“.
N. Stasiulis pasakojo, jog yra ir daugiau su Kalėdų seneliu susijusių prisiminimų. „Kai Kalėdų senis į Palangą atskrido sraigtasparniu, atbildėjo traukiniu – daug nuotykių jis čia patyrė. Praktiškai geriausi Kalėdų prisiminimai susiję su personažu“, – prisipažino pašnekovas.
Pasiteiravus, ar šis Kalėdų seneliu ne kartą tapęs žmogus tiki stebuklais, pašnekovas neabejodamas atsakė: „Absoliučiai. Jų gyvenime yra kiekvieną dieną. Šiandienos stebuklas – šeštą valandą ryto – keturių eilėraščių minčių iškrova. Mes, miesto žmonės, vis labiau atitolstame nuo gamtos ritmo, kuriuo gyveno mūsų protėviai. Jei žmogus grįžtų į gamtos ritmą, gyventų pagal natūralų apšvietimą, kalendorių, tai būtų vaistas nuo visų ligų. Susitvarkytų taršos, gamtosaugos klausimai, nes natūraliai gyvendamas žmogus niekad nekenks tam, kieno dalis jis pats yra – gamtai. Stebuklai vyksta kasdien, tik reikia juos stebėti: kaip vaikai auga, žmonėms gimsta naujos idėjos, kaip tu gali keisti, modifikuoti“, – atviravo kultūros darbuotojas.

Scenoje – nuo mokyklos
Kiekvienam palangiškiui pažįstamas Palangos kultūros centro direktoriaus pavaduotojas N. Stasiulis miesto kultūriniame gyvenime sukasi jau ne vienerius metus. Jo įkūnyti personažai džiugina ir vaikus, ir suaugusiuosius. Pasiteiravus, kada atėjo į šią sritį, pašnekovas sakė: „Spėju, kad nuo mokyklos. Tik vėliau suvokiau, kad scenos veiksmas pats universaliausias dalykas. Gal kokioje dešimtoje klasėje lietuvių kalbos mokytoja gudriai išprovokavo mane dalyvauti skaitovų konkurse. Ten sekėsi puikiai. Iki tol buvau labiau žinomas kaip sportininkas, todėl buvo toks kontrastiškas įvaizdis – sportininkas skaito eiles scenoje. Vėliau buvo teatro spektaklis. Teatro studentė darė savo baigiamąjį darbą – spektaklį \ pagal J. D. Salinger „Rugiuose prie bedugnės“, jame vaidinau“. Pasak pašnekovo, skaityti eiles scenoje yra paprasta, nes tam pakanka tik išlavinti dikciją ir raiškiai perskaityti, o vaidinant scenoje viskas yra sudėtingiau. „Kai vaidini, turi įsijausti į personažą. Tai buvo pirmoji pamoka, kaip esantis scenoje žmogus daro įtaką žiūrovams. Scenos dėka nugalėjau labai daug baimių, streso, įgijau savidisciplinos, pradėjau prisijaukinti bendrinę kalbą“, – sakė renginių vedėjas ir prisipažino, jog iki to laiko dėl gimtosios žemaičių tarmės įtakos kalbos klaidų pasitaikydavo neretai: sunkumų kėlė ir taisyklingas kirčiavimas, ir linksnių derinimas. N. Stasiulis pasidžiaugė, kad vėliau, girdėdami jo kalbą, ne vienas yra nusistebėjęs, jog kasdienybėje renginių vedėjas kalba tik gimtąja tarme.

Dvasios gydytojai
„Tas noras būti scenoje ir didelė masė šalia jos – greičiausiai prigimtinis. Aš nuo vaikystės linkęs būti vienas. Ir augau vienkiemyje. Buvimas scenoje – galimybė atsiriboti. Tai – viskas viename: ir religija, ir filosofija, ir žinių šaltinis. Jei scenai atsiduodi visiškai, tai tau sugrįžta. Žmogus yra materinis ir energinis. Tradiciniai medikai yra kūno gydytojai, o kultūros žmonės – dvasios. Jei sugebi žodžio ar neverbalinio kontakto pagalba padaryti pozityvų poveikį žmogui, tai atgalinis pozityvios energijos ryšys būna šimteriopas“, – sakė Palangos kultūros renginių siela. Pasak pašnekovo, scena suteikia labai didelę galią, bet kartu uždeda ir atsakomybę: „Kai įvaldai gebėjimą valdyti žmones, mases, jų emocijas, pradedi jiems daryti labai didelę įtaką, ypač jaunimui. Tai yra ir labai didelė atsakomybė. Iš kitos pusės, tai likimo duotas galios elementas keisti: sutaikyti besipykstančius per kultūrą, apjungti daug skirtingų žmonių bendram veiksmui“.

Žemė, turinti dvasinį užtaisą
Kultūros srityje N. Stasiulis dirba jau beveik 20 metų – nuo 1995 m. „Pusė mano gyvenimo. Spėju, kad nė vienoje kitoje srityje tiek skirtingų įvykių, sutiktų žmonių, atradimų, idėjų realizavimo neįmanoma padaryti per tokį laiką, kaip kultūroje, ypač Palangos kultūroje. Čia – kaitos miestas, į jį atvyksta geriausi menininkai, teigiamų emocijų kupini žmonės, nes jie į Palangą atvažiuoja ilsėtis, čia žemaičiai per amžius išlaikė laisvės dvasią tiesiogine ir netiesiogine prasme. Šioje atkarpoje buvo mūsų laisvės langas – Birutės kalnas, Vytauto tėvų susitikimas įvyko šioje žemėje“, – kalbėjo palangiškis. Pašnekovas įsitikinęs, kad šis mažas žemės lopinėlis, toks reikšmingas mums ir istorine, ir dvasine prasme, daro įtaką čia gyvenantiems žmonėms. „Matyt, ši žemė turi savo dvasinį užtaisą. Ir į miestą atvykstančiųjų poreikiai diktuoja būtinybę palangiškiams būti originaliems, mokėti mažiausiai dvi kalbas, būti mandagiems, visuomet pasipuošusiems, pasitempusiems – įvairiose srityse būti geriausiais, – svarstė kultūros darbuotojas. – Vienas iš to kultūrinio proceso įvertinimų galėtų būti mūsų sėkmė pernai. Kai Palanga buvo Lietuvos kultūros sostinė, atsiskleidė beprotiškas palangiškių gebėjimas susitelkti, parodyti tai, ką mes mokame geriausiai. Tai, kad atvyko šalies prezidentė, kad ji tapo kai kurių renginių globėja, rodo, kad esame aukščiausios prabos, nes mumis tiki, pasitiki“.
N. Stasiulis pasidžiaugė ir Palangos bendruomenės augimu. „Mūsų bendruomenė vis labiau pasitiki savo jėgomis – dedame labai daug pastangų, norėdami jiems padėti to pasiekti. Palangoje gražiai bendradarbiauja viešasis sektorius ir verslas. To pavyzdys galėtų būti Stintų šventė. Jau bus dvylikti metai – iš regioninės šventės tapome visos Lietuvos švente. Nuostabu yra tai, kad vasario viduryje, tuomet, kai kurorto renginiams pats nepalankiausias metas, mes turime anšlaginę šventę. Toliau stiprinama Stalo šventė, turime puikiai veikiančią Šventosios bendruomenę. Visur tame yra kultūra – kaip jungianti grandis, tirpdanti sienas, leidžianti žmonėms patikėti, kad jie, o ne kokie nors didvyriai ar išrinktieji, yra savo žemės šeimininkai“, – entuziastingai kalbėjo kultūros atstovas.

Palangiškis – atskira tautybė
N. Stasiulis pasidžiaugė, jog Palangos renginiais domimasi ne tik kurorte, bet ir visoje Lietuvoje. Tai, pasak pašnekovo, irgi yra savotiškas įvertinimas bei patvirtinimas, jog einama teisingu keliu: „Kultūra iš tavęs reikalauja nuolat naujų idėjų, neleidžia sustabarėti. Nuolat skambina iš nacionalinės televizijos kanalo ir prašo tiesioginio pasijungimo – tai rodo, kad Palanga yra teisingame kelyje“.
Kultūros centro direktoriaus pavaduotojas teigė, jog Palangoje išauginta nemažai kultūrininkų. Tarp jų paminėtinas ir vienas geriausių orkestrų – folklorinis ansamblis, stiprus vokalinis žanras, jaunimas, skinantis laurus įvairiose srityse ir daugelis kitų miesto pasididžiavimu galimų pavadinti dalykų – visko nė neišvardinsi. „Ta žemė, matyt, augina maksimalistus, patriotus, atlikėjus, kūrėjus. Ne veltui tautosakoje sakoma, kad palangiškis – atskira tautybė. Kur bebūtų palangiškis, jis visada bus aukščiausios prabos“, – kalbėjo N. Stasiulis.
Kalbėdamas apie šventes, renginių organizatorius sakė, jog šventė – tai ne linksmybės iki ryto. „Šventė yra tai, kas verčia žmones šviesėti. Ir tokioje šventėje pabuvęs žmogus grįš į tą miestą, kuriame tai patyrė. Ko mane išmokė kultūrininko darbas, tai nebijoti kritikos. Ir ne tik nebijoti, bet ir jos reikalauti. Ir pats sau turi būti tarsi žiūrovas: kas tavo darbe gerai, kas blogai. Jei sau priekaištų neturi, viskas gerai. Jei matai, kad šventė skatina ne nušvisti, o tik primityviai linksmintis – nedaryk tokios“, – kalbėjo kultūrininkas.

Ieško netradicinių sprendimų
Kultūros renginių organizatorius pasakojo visuomet ieškantis netradicinių kelių, vengiantis vienodumo. „Net vedant renginius, kurių vedžiau labai daug, nėra buvę dviejų vienodų. Daugiausia keistis tenka ne įkūnijant personažus, o vedant skirtingus renginius. Vesdamas niekad nenoriu kartotis, visad ieškau to, ko nesitiki užsakovai“, – sakė N. Stasiulis. Pasak renginių vedėjo, gavęs scenarijų su sausu tekstu, standartinis vedėjas jį raiškiai, gražiai perskaitys. „Aš noriu kažko gilesnio – ieškau ar istorinės informacijos, ar domiuosi žmonėmis, – sakė kultūrininkas ir prisiminė, kaip naujosios Palangos autobusų stoties atidarymui ieškojęs netgi anekdotų. – Tas gyvas pateikimas padeda objektui greičiau tą žmogų prisijaukinti“.
Originalumo, netradicinių sprendimų renginių organizatorius sakė ieškantis ir organizuodamas asmenines šventes. „Esu organizavęs labai daug vestuvių. Labai nemėgstu tipinių scenarijų, stengiuosi nesikartoti, nes tai yra kūrybinio proceso tąsa – kūryba turi būti nuolatiniame virsme: tu stebi detales, klausai žmonių. Žmonės bijo išsakyti idėjas, nes bijo apsikvailinti, tai stengiamės būti tais kvailiais gerąja prasme. Iškeliaudamas anapilin žmogus prisimins ne tai, kas įprasta. Gyvenimo pabaigoje jis prisimins tai, ką padarė kitaip, tuos nestandartinius dalykus, patirtis. Visa tai skatinu, kiek galiu. Ir visada mokausi. Nebijau keistis, visad jaučiu džiaugsmą, kad šiandien esu kultūrininkas, rytoj – tiesioginio televizijos eterio vedėjas, toliau – ekspertas, politikas, finale – su jaunimu diskutuoju, kas yra kultūra iš principo ar su bočiais – kas verta labiau: ar vykti į dainų šventę, ar aplankyti bičiulį Punske, kovojantį už lietuvybę kasdien. Jei žmonės matys, kad nepasijuoksi, o ieškosi galimybių jų sumanymams realizuoti, tu įgysi stiprų ginklą. Istorija įrodė, jog visada, kai tik centrinė valdžia siekdavo sužlugdyti lietuvių kalbą, laisvę, galimybę realizuotis, gelbėdavo ne didvyriai, o eiliniai žmonės. Ir kultūroje lygiai taip pat – stipriausi drambliai yra eiliniai gyventojai, kultūros dalyviai, per gyvenimą jau pasiekę profesinių aukštumų. Tai neleidžia susiurbti tautinės dvasios globalios valdžios norėtojams. Jiems patogūs bevaliai vykdytojai. Kultūra yra nemirtinga. Kurti gali visada, to niekas nesustabdys“, – mintimis dalijosi pašnekovas.

Kultūra gydo stresą
Visgi šiandien, pasak pašnekovo, kultūra išgyvena ne pačius geriausius laikus – maži kultūrininkų atlyginimai tikrai nėra tai, kas į šią sritį viliotų jaunus žmones. „Turėtų keistis požiūris į kultūrą. Įrodyta, kad investavimas į kultūrą – makroekonomikos klausimas. Į kultūrą įdėjus vieną piniginį vienetą – nesvarbu, ar tai būtų litas, ar kita valiuta – grįžta penkis kartus daugiau. Bėgimas, stresai, to gydymas medikamentais – visa tai veda į pražūtį“, – įsitikinęs pašnekovas. N. Stasiulio nuomone, gydyti šias blogybes gali padėti kultūra: „Iš esmės užtektų kuo didesnės visuomenės integracijos į kultūrą. Psichikos ligos, stresai – įrodyta, kad kultūros dalyvis tai eliminuoja vieną kartą per savaitę nuėjęs į teatrą ar kokį chorą“.
Grįždamas prie kurorto kultūrinio gyvenimo, pašnekovas sakė, jog miestui jau nepakanka to, kad vieni yra kultūros kūrėjai, o kiti – stebėtojai. „Palanga turėtų pradėti eiti į trečią kultūros kartos lygį, kai žiūrovas tampa ir kūrėju. Tam labai palankios šiuolaikinės technologijos. Anksčiau, didikų laikais, kultūros vartotojai buvo tik labai maža dalis žmonių. Antroji dalis – kai jau didikams priklausę rūmai tapo muziejais, o jų kūriniai – ekspozicija. Išradus radiją, televiziją, kultūros vartojimas išaugo tūkstančius kartų. Trečioji karta turėtų tai sujungti. To siekti labai padės virtualios muziejų ekspozicijos. Kuo daugiau bus veiksmo, tuo sveikesnė bus visuomenė ir liks daugiau vertybių, o ne valdžios, vartojimo dominantė“, – sakė N. Stasiulis.
Kalbėdamas apie šiandienos situaciją, pasaulyje vykstančius globalizacijos procesus, Palangos kultūros centro direktoriaus pavaduotojas sakė, jog niveliuojama, paprastinama viskas ir tik kultūra yra tai, kas leidžia tautai išlaikyti savo autentiškumą. „Per tą kultūros prizmę galime atstovauti autentišką savo tautą: per kalbą, istoriją, tradicijas, poetus, kompozitorius. Nebeliko sienų, nebeturėsime lietuviško pinigo, žemę galima parduoti bet kam. Beliko kultūra, kalba, kurią taip pat siekiama padaryti paprastą, patogią vartoti. Kapitalizmui galbūt tik anglų kalbos pakaktų. Tik kultūra liko, kur turime išlaikyti autentiką, šaknis. Jei nėra šaknų, nudžiūna kamienas, šakos. Jei nėra šaknų, nebus ir brandžių vaisių“, – sakė N. Stasiulis.