Juozas Griušys: „Paišinėju kasdien: tai – lyg dienoraščio rašymas“

„Nežinau, kas sugalvojo pavadinimą jūsų laikraštyje prieš trejetą metų išspausdintam pokalbiui su manimi „Dailė – mano maloniausias apsėdimas“, bet mano potraukį dailei išties galima pavadinti apsėdimu. Nėra tos dienos, kad neeskizuočiau. Iš vienų eskizų išauga rimtesni darbai, kiti – patys kaip atskiri kūriniai, treti taip eskizais ir lieka. Bet dirbu kasdien: tai – lyg dienoraščio rašymas“, – sako dailininkas, kūrybinės grupės „Mostas“ pirmininkas Juozas Griušys, kurio paroda, – o parodose jis dalyvauja jau lygiai keturiasdešimt metų – „Pakrantės kodas“ trečiadienį atidaroma Palangos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Ir priduria: „Esu „trys viename“ – karikatūra, grafika, tapyba. Arba atvirkščiai. Ir dar – kaligrafija“.

Pasirinkimą nulėmė... knyga
Būsimasis dailininkas gimė 1952-ųjų kovą Klaipėdos rajone, Medsėdžių kaime. Pirmieji jo su daile surišti prisiminimai siekia ankstyvą vaikystę: „Medžius paišydavau nuo pat mažens. Net ant mamos kelių sėdėdamas. Kaip dabar atsimenu: vakaras, dega žibalinė lempa, o aš paišau eglę ant popieriaus. Man atrodė, kad ją labai gražiai nupiešiau. Tiesiog tobulai. Tada man buvo gal kokie penkeri“.
Kai Juozui buvo aštuoneri, šeima persikėlė į Šernus. Ir iki pat 16 metų jis kasdien su bloknotu ir pieštuku – kartais ir akvarele – pabėgdavo pasibastyti po Minijos krantus apaugusius miškus: „Eidavau, fiksuodavau, kada kokia gėlė pražydo, kada koks paukštelis parskrido. Stirną pamačiau, šernę su šerniukais, briedžius – viską piešdavau. Tėvai juokavo: girininkas būsi“.
Be gamtos dar traukė kinas ir knygos. O viena jų suvaidino lemiamą vaidmenį J. Griušio gyvenime: „1961 metais į mano rankas pateko Antano Žmuidzinavičiaus „Paletė ir gyvenimas“. Ir dabar ją turiu, išsaugojau. Tada, būdamas devynerių, perskaitęs ją galutinai apsisprendžiau: būsiu dailininkas“.

Susižavėjo Palanga
Baigęs Priekulės vidurinę mokyklą, 1969-aisiais J. Griušys įstojo į S. Žuko taikomosios dailės technikumą. Pasirinko studijuoti ne keramiką, o meninį apipavidalinimą – tai, jo nuomone, buvo arčiau grynojo meno. Tris metus atitarnavęs kariuomenėje, kur irgi nesiskyrė su daile – beje, ir pirmoji jo karikatūra žurnale „Šluota“ buvo publikuota 1972 m. tebetarnaujant Maskvoje, – pabandęs stoti į Dailės instituto grafikos specialybę grįžo studijuoti į Kauną.
Su pagyrimu baigęs S. Žuko technikumą, jis galėjo rinktis, kur dirbs. Kadangi vasarą teko atlikti praktiką Palangoje, Prekybos valdyboje – beje, tuomet teko kurti didžiulį pano „Birutės“ kavinei, – susižavėjo Palanga, juolab, kad ji netoli tėviškės buvo. Ir 1975 m. vasarą pradėjo čia dirbti Prekybos valdybos dailininku. O jau metų pabaigoje susipažino su būsima žmona Nijole, kuri ir dabar yra visų jo sumanymų palaikytoja. Čia, Palangoje, gimė ir užaugo du Griušių sūnūs – Mindaugas ir Juozas.
Tik pradėjęs dirbti Palangoje J. Griušys galvojęs: „Kasdien prie jūros eisiu“. Deja... Nors ir toliau buvo piešiami dienoraščiai, Prekybos valdyboje grynojo meno nedaug tebuvo: iškabos, kurias gamindavo iš visų tais laikais prieinamų medžiagų – nuo pjaustymo iš polistirolo, dirbtinės odos iki kalinėjimo ant vario lakštų. Visokios tarybinės šventės ir puošyba joms, prasidedanti 15 respublikų herbų paišymu, Nauji metai, gegužės pirmoji su kūjais, pjautuvais ir žvaigždėm...
„Kūrybos, tikrosios kūrybos jokios nebuvo. Tik karikatūros. Čia vėl buvau užsispyręs – karikatūros niekad nemečiau, ir publikavausi, ir parodose bei konkursuose dalyvavau. Bet vaizduojamieji menai buvo „atitolę“, – prisimena dailininkas.

Parodose – 40 metų
Prie tikrojo meno grįžta nuo 1983 m. – tada J. Griušys pradėjo dirbti kino teatro „Naglis“ dailininku, ir dirbo juo dvidešimt metų. Čia, „Naglyje“ esančiose dirbtuvėse, rinkosi visa ano meto Palangos bohema. Čia ir kūrybinė grupė „Mostas“ gimė.
„Kas yra „Mostas“? Dvidešimt antri gyvenimo metai“, – nusišypso paklaustas apie Palangos dailininkų 1993 metais įkurtą kūrybinę grupę, kurios steigėjas buvo jis pats, o 1996–2000 m. ir nuo 2003 m. be pertraukos „Mosto“ pirmininku esantis jos steigėjas J. Griušys.
Parodose J. Griušys dalyvauja nuo 1975-ųjų. Kaip pats sako, dirba tapybos, grafikos, karikatūros srityse. Tapybos ir akvarelės darbuose vyrauja pajūrio gamtos motyvai, kuriuose dažnai suskamba mistikos ar fantastikos gaidos, nevengiama autoironijos ir švelnaus humoro. Mėgsta keisti stilių, naudoja mišrias technikas.
Bendradarbiaujant su žurnalu „Šluota“ ir kitais leidiniais, nuo 1972 m. publikavo apie tūkstantį karikatūrų bei šaržų. Sukūrė komiksus istorine tematika „Pabėgimas“ (1991 m.), „Pražūtingas žygis“ (1992 m.) bei komiksą pagal Ž. Verno kūrinį „Kapitono Granto vaikai“ (1995 m.).
Personalinės parodos vyko Palangoje 1986, 2000 ir 2007 m.
Grupinėse karikatūros parodose Lietuvoje ir užsienyje dalyvauta nuo 1975 m. Tarptautinėje karikatūrų parodoje Taline (1980 m.) apdovanotas specialiu prizu, Lietuvos karikatūros parodose (1989 ir 1991 m.) užimta pirmoji vieta, pirma vieta pelnyta ir karikatūrų konkurse „Lietuva ir NATO“ (2001 m.)

Kūryba laiko tėkmėje
Apie kūrybą ir laiką su J. Griušiu kalbėjomės beveik pusantros valandos. Ir dar būtume kalbėję – toks pašnekovas tiesiog Dievo dovana. O jums, mieli skaitytojai, pateikiame jo išsakytas mintis apie kūrybą, apie laiką, kuris metai iš metų formavo išskirtinį ir nepakartojamą dailininko stilių.
„... 1969–1970 metais, pirmame kurse, įvyko pagrindinis lūžis – buvo dedami visi kūrybos pagrindai. Ir tie stiprūs pagrindai, kuriuos padėjo sudėti geri dėstytojai, tos tiesos liko visam gyvenimui. Kokios tos tiesos? Kad ir tokia: negali būti paveiksle grynai baltos ar grynai juodos spalvos, nors dabar menininkai sau viską leidžia... Bet tai esą netvarkinga, neteisinga, turi būti atspalvis. Arba – tapybos dėstytojo žodžiai: geram paveiksle kiekviena vieta turi būti taip nutapyta, taip turi būti paveikslas sukomponuotas, kad išpjovus bet kurį jo „gabalą“ ir įrėminus, galėtum į tai žvelgti kaip į atskirą meno kūrinį. Kaip ir knyga – atsiverti, perskaitai ištrauką, ir ji gali būti kaip atskiras apsakymas, atskira miniatiūra...“
„... Jaučiuosi esąs labiau grafikas, nei tapytojas. Nors mano grafika dabar taip pat persipina su tapyba. Galų gale, juk tie kasdien daromi eskizai – taip pat grafika. Laisvai elgiuosi su ta grafika, ir ji man taip pat suteikia laisvės...“

Viskas „išeina“ iš peizažo
„... Kas inspiruoja temas – nežinau. Bet dažniausiai viskas „išeina“ iš peizažo. Tiek spalvų deriniai, tiek kompozicija. O abstrakcija – abstrakcijos visos pagrįstos realybe. Aš įsitikinęs, kad pirma turi būti perpratęs, pergyvenęs, iki dugno suvokęs tą realybę, su kuria tu susitikai, susidūrei. Tada transformuoji ją į abstrakciją. Tada ji bus gyva, tada ji turės pagrindą. O kai bandoma daryti priešingai, tai ir iš darbų jaučiasi, kad pradėta daryti nuo antro galo...“
„... Portretas? Nesu portretistas, nors teko kurti ir portretus, ir juolab šaržus. Juos kurdamas turi visų pirma perprasti žmogaus natūrą, kad išliktų jo charakteris, kad jis būtų atpažįstamas. Man daugiau ne tiek portretas, kiek žmogaus figūra imponuoja, kartais – apibendrinta. Patinka man, kai į tą patį peizažą galiu įkomponuoti žmogaus figūrą, siluetą, kai jis peizaže apsigyvena, kai jaučiasi jo buvimas. Bet tai labai sudėtinga padaryti, kad nebūtų primityvu. Tarkim, žmogų pajūryje įkomponuoti taip, kad tai nebūtų saldu, kad jis ten gerai jaustųsi ir įdomiai žiūrėtųsi, yra sunku. Ir jei matau, kad nepavyksta, tai ir nekišu per jėgą. O kartais žmogus savaime išplaukia beeskizuojant gamtos vaizdus. Figūros, jų kontūrai išaiškėja pačioj gamtoj, ir aš išties mėgstu tokius mistinius apsireiškimus...“
„... Mistika į mano paveikslus atėjo savaime ir gana seniai. Norisi įžiūrėti bei perduoti daugiau prasmių. Tada ir darbas įdomesnis, ir žiūrovas vos ne kasdien gali atrasti kažką naujo tam pačiam kūriny, o tai jam taip pat sukelia džiaugsmo ir pasitenkinimo. Ir aš pats kartais atrandu kažką naujo – gal kartais sugebu nupiešti tai, ko pats net nespėju suvokti...“

Ir tapyba, ir kaligrafija
„... Į darbų pavadinimus stengiuosi įdėti kodą, tam tikrą raktą kūriniui atrakinti. Kartais tai būna paprasta – „Vaza su tulpėmis“. Kartais – ne. Bet stengiuosi padėti žmogui, norinčiam suvokti paveikslą. Renku pavadinimus gan atsakingai, esu linkęs juos ilgai taikyti. Kartais, pasidėjęs paveikslą, klausausi kokios radijo ar televizijos laidos, ir, ypač jei ta laida kultūrinė, išgirstu žodelį, tinkamą būtent šiam darbui. Jau nekalbant apie tai, jeigu atsiverčiu poezijos knygą...“
„... Kai tapau, kuriu, karais iškart matau, koks tas darbas bus. Kartais aiškumas „ateina“ savaime, o kartais jo beieškant ir sugadinu viską...“
„... Mėgiami motyvai? Jie per laiką keitėsi, nors kai kurie lieka. Tarkim tulpė – tai mano mėgstamiausia gėlė nuo pat vaikystės. Gal ir todėl, kad su gimtadieniu surišta. Mėnulis – ir aštrus, ir kartu apvalainas. Kaip jį pasuksi: universali ir daugiaprasmė forma. Iš mėnulio – ir laivas, ir angelo sparnas. Ir ginklas. Vien mintyse dėliodamas kiek visko gali priauginti, o jei dar paeskizuoji... Kokie motyvai eina per visą kūrybą? Aš ne Henris Mūras, bet gulinčios moters motyvas man įstrigęs nuo pat jaunystės, ir jis tikrai daug kartojasi. Moters figūra man išplaukia iš dažno peizažo. Ir tiems ieškojimams galo nėra...“
„... Dabar daugiausia dirbu mišria technika: aliejinė tapyba, aliejinė pastelė, įvairūs lakai. Kartais žinau, kas išeis, o kartais galutinio rezultato nežinau. Ši technika man suteikia daug laisvės, o jos poreikis man labai stiprus. Pasirinkdamas motyvus aš, tiesą sakant, negalvoju apie žiūrovą – kaip jis įvertins, kaip supras. Man svarbiausia pačiam susivokti, atsipalaiduoti, duoti valią. Dažnai eksperimentuoju, ieškodamas galutinio rezultato. Nors po tų laisvių kartais pats nebežinai, ką tu čia nutapei ir kodėl. Bet – pripratau prie tokios būsenos, ir man patinka. Gal net nesužinosiu, ką aš čia nutapiau, gal kiti bežiūrėdami išmąstys...“
„... Kaligrafija – mano jausmų, mano laisvės išraiška. Visos emocijos čia telpa, ir tai padeda save išreikšti. Tiesa, tu turi būti tobulai įvaldęs techniką, kad niekas tau nebetrukdytų. Galbūt ir nepasieksiu japoniško laisvumo, bet tokią siekiamybę turiu. Kaligrafija galima išreikšti viską: džiaugsmą, pyktį, sunkumą, lengvumą, įvairias stichijas – vėją, tylą. O ką dabar išreiškiu, kad ir užrašydamas kūrinių pavadinimus „Mosto“ parodoms? „Aš tave gerbiu, aš tave myliu. Tu man svarbus“...“