Nedidelių kurortinių statinių architektūros pavyzdys – pastatas J. Basanavičiaus g. 21

Šių metų pradžioje Kultūros vertybių registras pasipildė keturiais objektais, esančiais Palangoje, J. Basanavičiaus gatvėje. Vienas jų – pastatas, pažymėtas 21 numeriu, kuris, anot istorinės pažymos, istoriniu požiūriu vertingas kaip XIX a. antrosios pusės nutiestos J. Basanavičiaus gatvės pietų pusės senojo apstatymo fragmentas, XX a. ketvirtojo dešimtmečio nedidelio tūrio kurortinių statinių architektūros tradicijų pavyzdys.

Statybos data nenustatyta

Istorikė Janina Valančiūtė istorinėje pažymoje apie pastatą J. Basanavičiaus g. 21, kuriame įsikūręs Tremties ir rezistencijos muziejus, pažymi, jog tiksli jo statybos data, neišlikus archyvinių šaltinių, nenustatyta. O istorinė kartografija rodo, kad Valstybės įmonės Registrų centro medžiagoje nurodyta statybos data – 1924 metai – neatitinka tikrovės.

Istorikės teigimu, pagal istorinės kartografijos lyginamosios analizės rezultatus, pastatas statytas apie 1936 metus. Prielaida grindžiama tuo, jog 1935 m. plane statinys nepažymėtas, o 1937 m. plane jau yra parodytas.

Tokia statybos data minima ir Palangos kraštotyrininkės Emilijos Adiklienės medžiagoje. Tačiau joje esama prieštaravimų: viename iš kraštotyros medžiagos apie J. Basanavičiaus g. pastatus dokumentų, pastato 1970 m. nuotraukos anotacijoje rašoma – „Vilukė, statyta Knabikaitės-Zabulionienės 1926 m.“ Istorinė kartografija rodo, kad tai – netikslūs duomenys.

Kas projektavo ir statė pastatą taip pat nenustatyta.

Adreso ir savininkų raida

Nagrinėdama pastato vietos adresavimą bei savininkų raidą, J. Valančiūtė pažymi, jog dėl kartografijos schematiškumo pastato vieta XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžios kartografijoje lokalizuota apytiksliai. Todėl žinios apie pastato vietos adresavimą bei jo savininkus – fragmentiškos.

XIX a. pastato vieta priklausė Palangos dvaro žemėms. Atskiru sklypu nebuvo išskirta. XX a. pradžios Palangos plane matoma, kad pastato vieta ir artimiausia aplinka patenka į vilos „Dievaitis“ (lenkiškai Dewajtis) sklypą prie dabartinės J. Basanavičiaus gatvės.

Pagal kraštotyrinę medžiagą, vilos „Dievaitis“ pastatas statytas XIX a. viduryje dvaro žemėje kaip dvaro tarnų gyvenamas namas, nes „<...> kitoje gatvės pusėje buvę grafo centriniai rūmai“.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje ši J. Basanavičiaus g. atkarpa vadinta Tiškevičiaus gatve

(lenkiškai Ulica Tyszkiewiczowska), Tiškevičiaus alėja (lenkiškai Al. Tyszkiewicza).

Nuo 1923 m. gatvė vadinta J. Basanavičiaus gatve, J. Basanavičiaus prospektu, o šnekamojoje kalboje – Basanavičiaus bulvaru .Taip gatvė pavadinta 1923 m. Palangoje apsilankiusio valstybės, politikos, visuomenės, kultūros veikėjo, 1918 m. Nepriklausomybės akto signataro, tautos patriarcho Jono Basanavičiaus garbei. Jo atminimas įamžintas 2002 m. dab. J. Basanavičiaus ir Vytauto gatvių kampe pastatytu Juozo Zikaro paminklu.

„Dievaitis“ ir „Vaidilutė“

Palangos XX a. pradžios plane vilos „Dievaitis“ sklypas prie Tiškevičiaus g. (dabartinė J. Basanavičiaus g.) pietų kraštinės jau yra atitinkamai pažymėtas. 1933 m. matininko Česlovo Povydžio Palangos sklypų faktiško valdymo plane (patvirtintas 1934 m.) vilos „Dievaitis“ sklypas, su kuriuo siejamas aprašomas pastatas, taip pat atitinkamai pažymėtas.

1934 m. duomenimis, jis priklausė Bronislavai Zabulionienei. Pagal kraštotyrinius duomenis, dvaro tarnų gyvenamo namo, kuris apie XIX a. pabaigą ar XX a. pradžią, pastačius naujus rūmus, pritaikytas vilai „Dievaitis“, stovėjusiai dabartinio pastato J. Basanavičiaus g. 23 vietoje, o sklypas buvo apie 60 arų.

Po I Pasaulinio karo jį iš Tiškevičių seseriai Bronislavai Kasperavičiūtei-Zabulionienei nupirko kunigas Liudvikas Kasperavičius, tuo tarpu E. Adiklienės parengtame kraštotyros medžiagos dokumente su netiksliais duomenimis teigiama, kad statytoja – Knabikaitė-Zabulionienė.

1937 m. duomenimis, sklypas, kuriame stovėjo aprašomas pastatas, adresuotas J. Basanavičiaus g. 7, priklausė Bronislavai Zabulionienei.

Be vilos „Dievaitis“, sklypui priklausė vila „Vaidilutė“ (pastatas dabartinės J. Basanavičiaus g. 21). Dėl mažo tūrio ji dar vadinta „Liliputu“.

Vila „Dievaitis“ nugriauta. Išlikusį aprašomą pastatą – buvusią vilą „Vaidilutė“ – sovietinė valdžia nacionalizavo. Jo numeris XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje ir pirmais pokario dešimtmečiais, neišlikus pirminės pokario inventorizacijos medžiagos, nenustatytas. Vėliau sovietmečiu adresuotas dabartiniu adresu – J. Basanavičiaus g. 21. Sklype stovėjusios senosios vilos „Dievaitis“ vietoje pastatyta didelė vila (dabartinės J. Basanavičiaus g. 23).

Šiuo metu sklypas yra LR nuosavybė; valstybinės žemės patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba, sudaryta nuomos sutartis su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Palangos filialu. Pastatas J. Basanavičiaus g. 21 nuosavybės teise nuo 2004 m. priklauso Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Palangos filialui.

Vadovaujantis kraštotyros medžiaga, pirminė pastato paskirtis – vila „Vaidilutė“, kuri minima 1937 m. šaltinyje. Šiuo metu pastatas – visuomeninės-kultūrinės paskirties.

Istorinė charakteristika

Analizuodama pastato bei jo sklypo istorinę charakteristiką, J. Valančiūtė, kaip ir analizuodama pastatų J. Basanavičiaus g. 35 bei 37 istorines charakteristikas, akcentuoja, jog statinys J. Basanavičiaus g. 21 stovi Palangos miesto centrinėje dalyje, XIX a. antrojoje pusėje nutiestos J. Basanavičiaus gatvės pietų pakraštyje, Palangos istorinės dalies, registruotos kultūros vertybės, teritorijoje.

J. Basanavičiaus gatvė buvo vienas iš nedaugelio pagal Palangos 1877 m. išplėtimo projektinį planą realizuotų struktūrinių elementų. Teigiama, kad gatvė nutiesta seno neapstatyto kelio Rąžės upelio pietų pakrante link jūros vietoje. Kelias kažkodėl nepažymėtas Palangos 1877 m. tikrosios būklės plane.

Žemė toje vietoje priklausė grafams Tiškevičiams. Po baudžiavos Kuršo gubernijoje panaikinimo 1831 m. (Kuršo gubernijai Palanga priklausė 1819-1918 m.; 1919-1921 m. priklausė Latvijos respublikai, 1921 m. prijungta prie Lietuvos, priklausė Kretingos apskričiai) dalis dvaro žemės išdalinta sklypais išperkamosios nuomos teise. Dalis žemės prie dabartinės J. Basanavičiaus g. liko grafams Tiškevičiams.

Palangos istorinės struktūros požiūriu pastatas stovi Palangos istorinėje dalyje, kuri XVIII a. inventoriuose vadinta Palangos miestu (lenkiškai Miasto Połonga), Naująja Palanga. Ji atitinka teritoriją į pietus nuo Rąžės upelio.

Taisyklingas stačiakampis sklypas prie dabartinės J. Basanavičiaus g. pietų kraštinės, kuriame apie 1936 m. pastatytas aprašomas pastatas, Palangos XX a. pradžios plane pažymėtas Nr. 363 ir užrašu lenkų kalba „Villa Dewajtis“, tačiau apstatymas šiame plane nežymėtas. Schematiškame 1913 m. plane aprašomo pastato dar nėra, sklypo ribos neparodytos. Pažymėta tik vila „Dievaitis“.

Sklypas iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio gerokai išplėstas, superkant žemę, spėtina, iš grafų Tiškevičių. 1933 m. plane (patvirtintas 1934 m.) pažymėtame perplanuotame erdvesniame sklype apstatymas nežymėtas. 1935 m. schematiškame plane aprašomo pastato vieta taip pat dar tuščia.

1937 m. plane pastatas jau pažymėtas 3 statinių: vilų „Dievaitis“ (stovėjo pastato dabartinės J. Basanavičiaus g. 23 vietoje), „Vaidilutė“ (aprašomas pastatas dabartinės J. Basanavičiaus g. 21) ir trečio, galimai vilų pagalbinio statinio, – komplekse. Abi vilos paminėtos 1937 m. rašytiniame šaltinyje.

Pasak J. Valančiūtės, panašu, kad apytiksliame 1938 m. plane vila „Dievaitis“ neberodoma. Sklype dominuojančiu matomas aprašomas pastatas – vila „Vaidilutė“.

Iš XX a. ketvirtajame dešimtmetyje sklype visiškai susiformavusio sklypo struktūros išlikęs tik aprašomas pastatas. Kaip minėta, vilos „Dievaitis“ vietoje pastatyta nauja didelė vila (dabartinės J. Basanavičiaus g. 23).

(Bus daugiau)