Mėgėjiško teatro veikla tarpukario Palangoje

Palangos viešosios bibliotekos kraštotyros fonde saugoma įdomi Palangos mėgėjiško teatro ikonografija. Senose profesionalaus kurorto fotografo Igno Stropaus meninėse fotografijose – teatrinius kostiumus vilkintys palangiškiai, už jų nugarų neretai matyti autentiškos sceninės dekoracijos. Spektaklių, matyti, pastatytas ne vienas ir ne du. Iš senų nuotraukų šypsosi vidutiniškai apie 15 žmonių kolektyvas, tarpukariu džiuginęs palangiškius mėgėjišku teatru, neretai pristatydavęs profesionaliosios lietuvių dramaturgų kūrybos, sodrios krašto papročių, etnografijos, folkloro.
Pirmasis mėgėjų teatras Palangoje 1917 m. spontaniškai išsirutuliojo, kai Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios vargonininkas Jonas Norkus sumanė krašte suburti bažnytinį chorą. Žinodamas apie balsingą parapijiečių Vainorų šeimyną iš šalia miestelio esančio Kontininkų kaimo, pakvietė ir juos į naujai telkiamą chorą „Banga“. Vargonininkui pavyko suburti apie 30–40 balsingų žmonių, kurie ne tik giedojo, bet ir dainavo. Chorui laikinai priklausė net ir vokiečių kareiviai, kurie tuo metu gulėjo kurhauzo sanatorijoje, kai Palanga priklausė Latvijai.
J. Norkus mylėjo žmones, mokėjo su jais bendrauti, užčiuopti juose menišką gyslelę, tad energinga jo veikla netruko išsiplėtoti. „Bangos“ choristai ir dainavo, ir giedojo, ir panoro ruošti vaidinimus. Teatralus vargonininkas atsirinko iš jam jau pažįstamų „Bangos“ dainorėlių. Pirmuoju pakviestuoju aktoriumi tapo Pranas Vainoras, ilgametis Palangos miesto siuvėjas iš Kontininkų kaimo. Su juo draugėn atėjo Cecilija ir Konstancija Vainoraitės.
P. Vainorui giliausiai įstrigo pirmasis Palangos mėgėjiško teatro pastatymas – „Rugiapjūtės pabaigtuvės“. Pranui tuomet teko vaidinti kaimietį, kuris ėjo pas prievaizdą prašyti, kad šis jam atiduotų veršius, rastus javų lauke: „Padaryk mielaširdystę, ponali, padaryk mielaširdystę – atiduok veršius“. Bet prievaizdas tų veršių taip lengvai neatidavė, – ryškiai įstrigusį dramaturgijos elementą atsimena P. Vainoras. Šią pjesę vis dar kartas nuo karto vaidina įvairūs klojimų teatrai.
Netikėtai vargonininkui palikus Palangą, 1918–1920 m. jo vietą bažnyčioje užėmė 1893 m. Palangoje gimęs ir čia progimnazijoje mokslus baigęs profesionalus operos solistas Vladas Puškorius. Jis perėmė ir J. Norkaus bažnytinį chorą „Banga“. Ar V. Puškorius ėmėsi ir dramos mėgėjų veiklos, nėra žinoma, tačiau J. Norkaus iniciatyva suburtas mėgėjiško teatro kolektyvas iki pat Antrojo pasaulinio karo tęsė tai, ką pradėjo, pasibaigus Pirmajam.
Lukrecija Vaitkevičienė prisimena, kad jos senelis Steponas Paulauskas (1877–1965) buvo ne tik pirmasis Palangos šaulių būrio vadas, dalyvavęs Klaipėdos sukilime, bet ir 1921–1924 m. telkė palangiškių meno mėgėjų dramos būrelį. Trupės repeticijos vykdavo Ievos ir Stepono Paulauskų name. Į vaidintojų gretas įsijungė ir Stepono Paulausko dukterys Julijona bei Stefanija. Spektaklių premjeros, kaip Julijonos dukra Lukrecija atsimena, vykdavo kurhauze, po vaidinimo visada būdavo rengiama šokių vakaronė. Tarp pjesių, kurios buvo pastatytos, repetuojant Paulauskų name, L. Vaitkevičienė įvardija: „Griunvaldo kovą“, Kazio Gaigalo 1924 m. parašytus „Laisvės kovotojus“, poetės Marijos Alytienės iš prancūzų kalbos 1910 m. išverstą vienaveiksmę komediją „Kurčias žentas“, lietuvių literatūros klasikės ir dabar gerai žinomas bei teatrų mėgstamas Žemaitės pjeses „Mūsų gerasis“, „Trys mylimos“, S. Kymantaitės-Čiurlionienės nuotaikingą romantinę komediją „Kuprotas oželis“, kurioje istorija sukasi apie du įsimylėjusius jaunuolius, kurie dėl savo išdidumo ar nedrąsos vis nesugeba atskleisti ar išsiaiškinti savo jausmų.
1922 m. Palangoje suvaidinta Kazimiero Gineičio vieno veiksmo komedija „Knarkia paliepus“. Komedija kartota nesyk, nes rinkdavo pilną salę, pastatymas buvo žaismingas ir smagus. Spektaklis mėgtas palangiškių ir miesto svečių. Emilijos Adiklienės archyve, saugomame Palangos viešojoje bibliotekoje, mašinraštyje apie Igną Vilką išlikęs 1929 m. datuotas I. Stropaus atvirukas, kuriame matyti spektaklyje „Knarkia paliepus“ vaidinę teatralai: Cecilija Vainoraitė, Steponas Paulauskas, Apolonija Tiškaitė, Ignas Vilkas, Konstancija Vainoraitė, Marija Žilaitė, Pranas Vainoras, Augustinas Ambrozaitis. Deja, visus atviruke besišypsančius šiandien įvardinti jau sudėtinga. 1929 m. spektaklio pastatyme dalyvavo tik 9 aktoriai. Įdomu tai, kad mėgėjų teatrai vis dar mėgsta K. Gineičio komediją „Knarkia paliepus“ ir sėkmingai ją vadina per įvairius festivalius. Komedijos siužetas aktualus daugiau negu šimtmetį.

1922 m. po spektaklio „Knarkia paliepus“. Iš Palangos viešosios bibliotekos kraštotyros fondo.

1923 m. Palangoje suvaidintas draminis veikalas „Griunvaldo kova“, pasakojantis apie Žalgirio mūšį, kuriame svarbus vaidmuo atiteko Palangos žemietės Birutės sūnui – Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui, istoriografijoje geriau žinomu Vytauto Didžiojo vardu. Rugpjūčio 12 d. įvyko spektaklio premjera. Vaidino: Ignas Vilkas, Pranas Vainoras, Apolonija Tiškaitė, Bronislava Benikaitė, Konstancija Vainoraitė, Cecilija Vainoraitė, A. Einas, S. Jazdauskas ir kiti. Vaidino 23 teatralai. Po spektaklio Palangos miesto fotografas I. Stropus padarė nuotrauką atminčiai, kurioje matyti ne tik visi aktoriai, bet ir įspūdingi jų kostiumai, scenos dekoracijos.
Minint Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį, palangiškiai pastatė pirmojo Palangos bibliotekos vedėjo, rašytojo Butkų Juzės (tikroji pavardė – Juozas Butkus) pjesę „Vargūna“. 1938 m. joje vaidino 39 žmonės. Teatro trupei priklausė: garsusis duonos kepėjas V. Pašilis, karo invalidų sanatorijos vedėjas Butkus, kooperatyvo „Talka“ vedėjas A. Giniotis, pedagogai V. Jurkūnas, A. Šlekys, F. Mensonienė, statybininkas, žymus stalius, medžio meistras, daugelio Palangos medinių vilų papuošimų autorius I. Vilkas, bibliotekos vedėjas Butkų Juzė ir daugelis kitų aktyvių ir visuomeniškų palangiškių. Teatralas, duonos kepėjas V. Pašilis atsimena, kad Palangoje buvo pastatyta ne viena rašytojo Butkų Juzės pjesė, tiesa, jis nemini, ar palangiškiai statė autorinius kūrinius, ar ir jo vertimus. Butkų Juzė buvo gana produktyvus autorius, jis parašė pjeses „Palaidūnas“ (1925), „Raudonkrūtinis“ (1929), išvertė J. V. Gėtės dramas „Egmontas“ (1932), „Ifigenija Tauridėje“, „Torquato Tasso“, L. Tolstojaus apysaką „Tėvas Sergijus“ (1931) ir kita. Dalis kūrybos nepaskelbta (drama „Vargūna“, romanas „Trys juodi mėnuliai“). Ankstyvajai Butkų Juzės kūrybai būdingas polinkis į ekspresionizmą, derinamas su Rytų poezijos elementais, vėliau – realistiškumą, socialines problemas. Pjesėse ryški satyra, šmaikštumas.
1939 m. Lietuvoje minėtos jubiliejinės spektaklio „Amerika pirtyje“ metinės, tad Palangos teatralai nutarė per Jūros šventę padovanoti šio spektaklio pastatymą miestiečiams ir svečiams. Pjesė, suvadinta kopose po atviru dangumi, nepaisant gal ir ne visai palankių oro sąlygų, pasitikta džiaugsmingai.
Nelengva atsekti visų premjerų, vykusių kurhauze, tikslias datas. Remiantis P. Vainoro, V. Pašilio atsiminimais, kuriuos užrašė kraštotyrininkė E. Adiklienė, be L. Vaitkevičienės paminėtųjų dramų, pastatytos: vertėjo, rašytojo Kazio Puidos „Mirga“, dramaturgo, operos solisto, pulkininko Petro Pundzevičiaus-Petliuko „Velnias – ne boba“, rašytojo, dramaturgijos lietuvių kalba pradininko Aleksandro Fromo-Gužučio „Gudri našlė“, kelios rašytojo Butkų Juzės pjesės, nežinomo autoriaus „Birutė“. Mažai tikėtina, kad palangiškiai savarankiškai galėjo pastatyti tarpukaryje garsią operą „Birutė“, nors ir vadovaujami žinomo valstybinio dramos teatro aktoriaus, suvaidinusio apie 40 vaidmenų, profesionalaus operos solisto, palangiškio vargonininko V. Puškoriaus. Veikiausiai tai buvo kitas kūrinys. Dažniausiai teatralai vaidindavo Palangoje. Žiūrovų prisirinkdavo pilna kurhauzo salė. Premjeros data dažnai sutapdavo su Vasario 16-osios švente, vaidinimus teatralai pakartodavo per Palangoje daugiau nei šimtmetį iškilmingai švenčiamus šv. Roko atlaidus, kelias Jūros šventes.
J. Norkus, pradėjęs mėgėjiško teatro kultūrą Palangoje, subūrė apie tris dešimtis veiklių žmonių, kurie nebuvo profesionalūs aktoriai, tačiau mylėjo teatrą, žodį, mėgo vakarus leisti prasmingai ir su šypsena. Jo veiklą 1921–1924 m. tęsė pirmasis Palangos šaulių vadas Steponas Paulauskas. Palangiškiai vaidinti dažniausiai rinkdavosi žinomų lietuvių dramaturgų komedijas, liūdnų pjesių jie nestatė. Rinkosi tai, kas buvo aktualu ir pažįstama paprastam, nuo kasdienių darbų pavargusiam žmogui, pavyzdžiui, A. Fromo-Gužučio pjesę, kuri gana buitinė, tačiau joje vaizduojami gyvenamojo meto socialiniai reiškiniai, keliamos artimo meilės, laisvės idėjos, ryškus didaktiškumas, ar Žemaitės, S. Kymantaitės-Čiurlionienės pjeses, kurių tematika aktuali ir šiandien.
Palangos mėgėjų teatralų kolektyvas tai gausėjo, tai retėjo, bet apie dešimtį žmonių visada būrė. Nuo pat pradžių priklausė P. Vainoras, K. ir C. Vainoraitės, I. Vilkas, kuris, beje, buvo ir labai balsingas, M. Žilaitė, A. Tiškaitė. Kuo toliau, tuo dažniau I. Stropaus fotografijose matyti ir Palangos miesto inteligentijos, valdininkijos veidai. Į teatralų gretas įsijungė ir kurorto pedagogai, bibliotekos vedėjas. Spektakliams aktyviai ruoštasi: dekoruota scena, siūti kostiumai. Tikėtina, kad siuvamąją į darbą buvo paleidęs žymusis Palangos miesto siuvėjas, pirmasis aktorius, pakviestas paties vargonininko J. Norkaus – P. Vainoras. Bet siūti galėjo ir S. Paulauskas, kuris išmanė šitą amatą, buvo nagingas ir apdarus dažniausiai siuvo išskirtinai kunigams ir karininkams. Nesudėtinga ir su dekoracijomis, kai teatralų gretose buvo talentingasis ir labai nagingas stalius, medžio meistras I. Vilkas, kurio mediniai vilų papuošimai žavi iki šiol. Vos dvejus metus miestelyje užsibuvęs vargonininkas J. Norkus, V. Pašilio ir P. Vainoro atmintyje išlikęs kaip labai šviesus žmogus, aplankęs net Ameriką. Statant A. Fromo-Gužučio „Gudrią našlę“, tarp teatralų I. Stropaus fotografijoje matyti jau kitas vargonininkas – Žvinklys. Deja, kada tiksliai pastatytas šis spektaklis, įspėti sunku, nors panašios trupės sudėties Palangos teatralai buvo 1929 m., pristatant Kazimiero Gineičio komediją „Knarkia paliepus“.
Iš bažnytinio choro „Banga“ atskira vilnele ištekėjęs dramos mėgėjų kolektyvas tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų, Palangoje vilnijo dažniausiai komedijos žanru pagal lietuvių autorių dramaturgiją. Kiekvienam pasirodymui atidžiai ruoštasi. Deja, straipsnio autorei nepavyko aptikti kolektyvo pavadinimo ir spektaklių režisierių pavardžių. Vis tik, išlikę pastatytų pjesių pavadinimai liudija, kad lietuviška klojimų teatro tradicija, kurią vainikavo 1899 m. Palangoje viešai pastatyta „Amerika pirtyje“, 1918 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę ne tik nesunyko, tačiau ir išsiplėtė. Pirmojo spektaklio „Rugiapjūtės pabaigtuvės“ pasirinkimas taip pat susijęs su gaja klojimo teatro tradicija, kurioje ryški kalendorinių švenčių, šiuo atveju Oninių, reikšmė, simbolika. Kadangi ši teatro forma transformavosi iš žmonių kasdienybėje randamų elementų, neretai spektakliuose skambėdavusi ir daina. Klojimo teatrų vaidinimuose žiūrovai galėjo pasisemti išminties per dainą, šokį, įtvirtinti savo etninį ir kultūrinį tapatumą. Folkloro ir gyvenimo pynė mokė pažinti savastį. Palangiškiai save ir kitus pažino per juoką. O po spektaklių kurhauze per vakaronę smagiai pašokdavo.

Naudota literatūra:

ADIKLIENĖ, Emilija. Vladas Pašilis – duonos kepėjas ir saviveiklininkas [Rankraštis]. 1985. Palangos viešoji biblioteka, Kraštotyros fondas, F7, EAA1, 16 l.
ADIKLIENĖ, Emilija. Pranas Vainoras – Palangos m. siuvėjas [Mašinraštis]. 1985. Palangos viešoji biblioteka, Kraštotyros fondas, F7, EAA1, 17 l.
ADIKLIENĖ, Emilija. Ignas Vilkas – Palangos m. statybininkas. Palangos langai, 2018, nr. 1, p. 42–53.
MUKIENĖ, Danutė. Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios vargonai ir vargonininkai. Iš: Palanga. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2007, p. 106–110.
VAITKEVIČIENĖ, Lukrecija. Paulauskų giminė [Mašinraštis]. 2015. Palangos viešoji biblioteka, Kraštotyros fondas, 7 l.

Dainora Kaniavienė,
Palangos viešoji biblioteka

Foto nuotraukose:

Nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetis Palangoje. 1918–1938. Suvaidintas Butkų Juzės veikalas.
Iš Palangos viešosios bibliotekos kraštotyros fondo.

1923 m. rugpjūčio mėn. 12 d. pristatytas draminis veikalas „Griunvaldo kova“.
Iš Palangos viešosios bibliotekos kraštotyros fondo.