Mano kojos Europoje, Ispanijoje: krykštavau ir džiaugiausi tarsi vaikas...

Inga ŠVIESAITĖ

Rytinė Sevilija buvo ne tokia svetinga. Mus pasitiko darganotas rytas. Net nesinorėjo lįsti iš palapinės ir per dulksną eiti į autobusų stotelę, iš kurios galima patekti į miesto centrą. Tačiau nesinorėjo ir lindėti palapinėje. Mūsų pasiryžimas buvo apdovanotas: dulksna liovėsi ir savo lietpalčius galėjome vėl susivynioti. Eiti buvo keista – per tas dienas, rodos, jau buvau pripratus prie marokietiškos sausros, molio, smėlio spalvos, net buvo kažkaip per tylu.

„McDonald‘as“ mums reiškė Europą
Kitapus stotelės buvo didelis prekybos centras. Nusprendėme užsukti ir nusipirkti šiek tiek maisto bei aplankyti ... „McDonald‘ą“! O taip – mes grįžome į Europą, mes grįžome į greito vartojimo žemę, mes sėdėjome „McDonald‘e“ ir gėrėme kavą. Sėdėjome, bet neužsisėdėjome – nutipenom atgal į stotelę, sėdom į autobusą ir štai, neilgai trukus mes jau pačioje Sevilijos širdyje.
Aš tikriausiai priminiau mažą vaiką – krykštavau ir džiaugiausi kiekvienu šio miesto kampeliu. Mus pasitiko fontanais išpuoštas parkas, kuris buvo tiesus kelias į Plazza de Espana – neapsakomo grožio aikštę, kurią iš vieno šono supo didžiulis pastatas, ant kurio sienos puikavosi visas Ispanijos provincijas vaizduojanti plytelių mozaika, iš kitos pusės – įspūdingas parkas. Jau tikriausiai nereikia sakyti, kad mane iškrapštyti iš šios vietos buvo ypatingai sunku – nuostabi keramika, pastato (aš, aišku, jį vadinčiau rūmais) architektūra, parko išplanavimas su daugybe fontanėlių, suolelių, skulptūrų, aikštę juosiantis kanalas, kuriame, jei tik nori, gali pasiplaukioti gondolom, laukiantys žirgai su karietaitėmis. Jei būčiau sevilietė, čia vyktų mano pasimatymai, čia skaityčiau knygas ir čia aš bėgiočiau krosiuką, valgyčiau ledus, piknikaučiau... Tikrai būčiau nesiskubinus palikti šios vietos, tačiau man buvo priminta, kad šis miestas tik tarpinė stotelė, todėl jau po pietų turėtumėm pajudėti Portugalijos kryptimi. Cha – turėtumėm. Žinant, kaip vėliau klostėsi įvykiai, aš slapta žinojau, kad Sevilija mūsų taip lengvai nepaleis.

Amžių istorija
Eidami Gvadalkivyro upės pakrante, priėjome Torre del Oro – 13 amžiuje pastatytą bokštą, kadaise tarnavusį kaip kalėjimą. Perėję gatvę įsisukome į Sevilijos kavinukėmis ir parduotuvėlėmis perpildytas mažas gatveles, kurios vedė iki didžiausios Romos katalikų bei viduramžių gotikos statinio. Garsioji katedra, kurioje jungėsi ne vienas architektūrinis stilius, mus nustebino savo arabiškais motyvais. Kraipėme galvas prie Giralda varpo bokšto ir galėjome prisiekti, kad tai tikrų tikriausias minaretas, kurių Maroke prisižiūrėjome į valias. O pasirodo taip ir buvo – pati Sevilijos katedra pastatyta toje vietoje, kur anksčiau buvo maurų mečetė. Pastarąją 1401 metais pažeidė žemės drebėjimas, tad vietoj jos iškilo didžiulė katedra. Pasiliko tik jau minėtasis minaretas ir, mano akimis, kai kurios architektūrinės detalės jau naujajame statinyje.
Leidomės gatvele žemyn – suvenyrų krautuvėlės perpildytos ispaniškomis vėduoklėmis, flamenko šokėjų statulėlėmis ir jų nuotraukomis. Nenuostabu – juk būtent Sevilijoje ir prasidėjo flamenko šokių kultūra. Tose pačiose parduotuvėlėse gausu ir koridos nuotraukų bei atributų. Juk tai Ispanijos miestas Andalūzijos regione, kuriame korida vis dar neuždrausta. Nors tai ir sena tradicija, tačiau man ji nesuvokiama taip pat, kaip ir romėnų laikais rengiamos gladiatorių kautynės. Tiesa, pastarosios, manau, bent būdavo šiek tiek sąžiningesnės gyvūnų atžvilgiu.

Karališkieji rūmai – UNESCO dalis
Nors laikas Sevilijoje ir seko neregėtu greičiu, pasileidome dar viena siaura gatvele. Čia radome sodą su egzotiškais augalais, kuriame nusprendėme šiek tiek pailsėti – juk keliauti su 10 kilogramų sveriančia kuprine nėra taip jau lengva. Bent jau man. Paskui paaiškėjo, kad mes sėdėjome ne šiaip kažkokiame sau parke, o Karališkuose Sevilijos Alkazaro soduose. Pamenu, kai dar svarstėme – kaži kokia tai galėtų būti vieta. Galvojome, kad tai botanikos sodas, o priešais esantis pastatas – botanikos sodo tąsa ir administracija. Deja, deja – tai buvo ne kas kita, o vieni gražiausių Ispanijoje, UNESCO saugomi, iki šiol naudojami Karališkieji rūmai. Man tikriausiai nebereikia sukti galvos, kur švęsiu savo ateinantį gimtadienį – grįšiu ne tik į Sevilijos Alkazarą, tačiau apsilankysiu flamenko pasirodyme, po kurio vasaros pabaigos karštį nuplausiu ispaniška stangria. Skamba kaip tikrai geras planas.
Kadangi ketinome važiuoti autostopu, buvo tikrai pats laikas judėti. Ryt vakare jau turėjome būti Lisabonoje, kur mūsų laukė ne tik rezervuotas viešbutukas, tačiau ir mano miela, mylima draugė Loreta. Kaip bebūtų keista, bet su ja man dažniau pavyksta pasimatyti užsienyje nei Lietuvoje. Taigi, JIS buvo numatęs, anot JO, gerą tranzavimo tašką, tad traukėme jo link. Pakeliui vis dar aikčiodami nuo architektūros, jaukių gatvelių, pačios Ispanijos, tvyrančios ore. Mūsų kelias buvo vingiuotas – vis dar pakeliui norėjome šį tą pamatyti, užsukti į krautuvėlę ispaniško vyno, aplankyti Metropolio skėtį, kuris yra vienas didžiausių medienos inžinerinių statinių pasaulyje.

Automobiliai stojo vangiai
Net nesusivokėme, kaip greitai bėgo laikas. Buvo jau šešta valanda vakaro, kai pakėlę savo nykščius pradėjome stabdyti mašinas. Kaip tyčia subjuro oras, mus apgaubė smulkutė lietaus dulksna. Žinoma, ir temo. Automobiliai stojo vangiai, važiuodavo visai netoli, tad mums netiko. Kai jau visiškai paskendome tamsoje – pasidavėme. Patraukėme į netoliese esančią autobusų stotį – gal bus koks naktinis transportas, vežantis į Portugaliją. Ir buvo. Tačiau, mūsų nelaimei, visos vietos buvo išpirktos ir artimiausias autobusas Lisabonon trauks tik ryt po pietų. Apėmė mažas slogutis, užsukome į prie stoties esantį „Mc‘Donald‘s“ (o, kaip netikėta, ir vėl!) bulvyčių, interneto ir įsikrauti telefonus. Ieškojome kitų būdų kaip nusigauti iki Portugalijos. Susiradome vieną tinkantį – sharecar. Tačiau pati sistema, prisijungimai, apmokėjimai pasirodė tokie painūs, kad atsisakėme šios idėjos. Tikrinome ir traukinius. Pamatę jų kainas – nebetikrinome. Apsisprendėme – naktį praleisime Sevilijoje, o ryt ryte bandysime keliauti autostopu vėl. Jei nepavyks, žinojome, kad po pietų į Lisaboną išvažiuoja kitas autobusas. Tad susirinkome daiktus ir pradėjome galvoti, kur galėtumėm pernakvoti. Susiradome vietą, visai prie pat mūsų automobilių stabdymo taško, kur galėjome skleisti savo palapinę. Miegojome kempingo tipo erdvėje, kur be mūsų savo galvas glaudė ne vienas keliautojas.
Buvome pavargę. Ir šiek tiek nusiminę, kad ne viskas klostėsi pagal tobulą planą. Bet tokiose kelionėse į žodį „planas“, manau, ne visada reiktų dėti daug vilčių. Atsikimšome butelį vyno – sėdėdami po medžiu gurkšnojome ir galvojome, kad ne viskas taip jau ir blogai – JIS dalinosi savo praėjusių kelionių įspūdžiais ir ramino, kad mums sekasi tiesiog puikiai. Nors ir keista, nors ir pavargusi, bet vakaro baigtis buvo gera. Tiesą pasakius, kaip ir visa diena.