Mėtytas ir vėtytas 87-erių palangiškis – tarsi kelrodė bambekliams
Visiems įprastai labai trūksta gero nusiteikimo ir nuotaikos. Ypač prieš šventes visi stengiasi bent kiek sau įpūsti šventinės nuotaikos, daugiau šypsotis ir į viską žvelgti ne kritišku, o draugišku žvilgsniu. Pozityvumo įsikūnijimu būtų galima pavadinti 87-erių palangiškį Kazimierą Algirdą Pečiukonį. Gyvenime patyręs daug vargų, daug kartų kritęs ir vėl stojęsis, jis niekada nepasidavė. O už tai likimas jį nuolat apdovanodavo – tarsi nukreipdavo reikiama linkme. Pykčio savyje nei kruopelytės nelaikantis vyras šiandien jaučiasi laimingas ir laukia ne tik švenčių, bet ir pirmąją naujųjų metų dieną ateisiančio sėkmingojo gimtadienio, mat sudarytas bus iš nuolat sėkmę nešusių skaičių.
Visos ligos sutirpo jūroje
Į Palangą su žmona Algirdas atvyko 1995 metais, prieš tai jie gyveno Vilniuje. „Metams bėgant vis labiau norisi ramybė. Mane ypatingai veikia jūra. Prie sveikuoliško gyvenimo būdo pripratau pabuvęs sveikuolių mokykloje. Tuomet per porą savaičių numečiau, nors ir nebuvo ko numesti, keturis kilogramus, pripratau ir prie šaltų jūros bangų. Ir visos mano ligos sutirpo jūroje, o jų būta nemažai. Palanga mane išties atgaivino“, – prisipažino palangiškis.
Kai akys pradėjo krypti į kurortą, didžiausias prioritetas buvo gyventi netoli jūros, tačiau toliau nuo vasarą įprastai vyraujančio triukšmo, kuris susitelkia miesto širdyje. Šeima rado tokią vietą.
Vos prasidėjus naujiesiems metams K. A. Pečiukonis švęs savo gimtadienį – ne bet kokį, labai ypatingą – 88-ąjį. „Pastebėjau, jog man gyvenime skaičius 8 neša laimę, kartais pagalvodavau, jog norėčiau sulaukti 88-ojo gimtadienio. Jau tiek ir beliko. Mano mamytė pasakojo, kad vos po vidurnakčio pradėjo varpai gausti, aš pradėjau į pasaulį belstis“, – pasakojo Algirdas.
Pasirinko partizano kelią
Palangiškio gyvenimas nuo pat jaunystės nebuvo lengvas. Jis yra ir buvęs tremtinys, politinis kalinys, laisvės kovų dalyvis.
„Buvau 16 metų jaunuolis, kai atėjo Raudonoji armija, atgijo visi proletarai, pradėjo tvarką daryti. Tuomet išvežė mano geriausią lietuvių kalbos mokytoją, Rudaminos miestelio (Lazdijų rajonas) šviesuolį. Pamenu, kai tėvas gulėjo ligoninėje, jis turėjo bėdų su širdim, anuokart mums sakė, kad tik nesiklauptume atėjūnams. Tokie žodžiai padrąsino mane įsigyti ginklą, iš kareivių gavau šovinių ir nuo tos akimirkos įsitraukiau į kovą. Vis stovėjo akyse toji neteisybė, kai taip be skrupulų buvo išvežti miestelio šviesuoliai“, – savo jaunystės metus prisiminė Algirdas.
Tuomet dar jaunas palangiškis buvo ne tik kovingas, nelinkęs pasiduoti, bet nespjovė ir į mokslus. Jis buvo išklausęs finansininkams skirtus kursus, tad Lazdijuose gavo ir atitinkamą darbą – įsidarbino Lazdijų finansų skyriuje.
Dirbdamas mokesčių inspektoriumi jis palaikė ryšius su Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanais, vienas iš jų buvo jo giminaitis – Antanas Pečiulis. Jiems teikė informaciją apie vyraujančią padėtį. Laikui bėgant saugumo organai Algirdą ėmė įtarinėti ir 1946 m. liepos 20 dieną, kai jis buvo Sangrūdos miestelyje, jį areštavo be konkrečių kaltinimų.
„Laimei, tuomet budėjo sukalbamas prižiūrėtojas. Aš jam pasiskundžiau, jog man kažkas negerai su viduriais, tai jis mane įleido į tualetą ir paliko atrakintas duris. Aš tokia situacija netrukau pasinaudoti. Tualete buvo langas, naktį atsikėliau, išgirdau, jog visi miega, tai ir pabėgau iš to kalėjimo“, – šyptelėjo Algirdas, pirmiausiai aplankęs partizanus, pats nusprendęs eiti šiuo keliu.
Kol kojos kilnojosi
Davus priesaiką jis buvo nukreiptas į Kauną, kur gyveno kitu vardu – Jono Tadevičiaus. Įrodžius savo atsidavimą prisiimtai veiklai, 1947 m. jis buvo paskirtas kelių būrių apjungtos Birutės rinktinės kuopos vadu. „Neturėjau aš tiek daug patirties, bet visi matė, kad aš domiuosi, esu energingas, ginkluotas. Aš sutikau. Taip pradėjome visa kuopa vykdyti užduotis, siekti padėti žmonėms. Visada tikėjomės sulaukti pagalbos, kažkokios šviesos ir galiausiai laisvės iš Vakarų, mes nuolat girdėjome, jog laikykitės, kovokite, tačiau jokios pagalbos taip ir nesulaukėme“, – pasakojo K. A. Pečiukonis.
Lietuviai taip ir darė – kovojo, kiek leido jų jėgos, tačiau priešų pajėgos taip pat nesėdėjo rankų sudėjusios. Tad netruko po įtemptos kovos į akiratį patekti ir Algirdas. Prasidėjo alinantys tardymai. Tuomet jaunasis partizanas dar nebuvo sulaukęs net 18 metų.
„Mane ten labai kankino, net iki sąmonės netekimo, bet aš neišdaviau nei vieno bendražygio. Kadangi iš manęs nieko neišgavo, tai nuteisė mane dešimt metų kalėti lageryje“, – baisius laikus prisiminė palangiškis.
Lageryje kančios tęsėsi. Daug žmonių dėl sunkaus darbo, prasto maitinimosi mirė, Algirdas taip pat buvo labai silpnos sveikatos. „Bet nebuvo kitos išeities, vis tiek ėjai, kėleisi, kol kojos kilnojosi. Vieną vakarą, pamenu atsinešiau į lovą duonos kriaukšlelę ir vis ją kramčiau. Net nebeturėjau jėgos nubaidyti musės, nutūpusios ant veido“, – pasakojo K. A. Pečiukonis.
Neplanuotai tapo mediku
Lengvesni laikai prasidėjo, kai vienas iš lagerio prižiūrėtojų nuvedė jį į medicinos punktą. Ten budintis medikas ėmė klausinėti, ką jis sugeba šioje srityje, pastebėjo, jo kažkiek jaunasis partizanas nusimano, liepė kitą dieną pasirodyti naujoje darbo vietoje.
„Daug lengviau, žinoma, buvo dirbti, net nebuvo ko lyginti. Turėjau galimybę pagelbėti savo tautiečiams. Jie pasiskųsdavo, kad nebėra jėgų dirbti, o aš gailėdamas parašydavau atleidimo lapelius. Tokias mano geradarystes po kurio laiko pastebėjo prižiūrėtojai. Atleido iš užimamų pareigų ir paskyrė kitokią veiklą – prižiūrėti miške dirbančių žmonių sveikatą. Bet ir ten negalėjau nepadėti žmonėms. Tad ir ten netekau darbo. Išsiuntė į mišką genėti šakų. Nebuvo man ten sunku. Visi, kuriems anksčiau padėjau aš, miške padėjo man“, – šypsojosi pašnekovas.
Algirdui teko pagyventi ne vienoje teritorijoje. Daug sutiko žmonių, įvairių tautybių. Su vienais bičiuliavosi, su kitais tokių santykių palaikyti nepavyko. Bet, žinoma, labiausiai vienas kito laikėsi vienos tautybės žmonės. Tad lietuviai visada laikėsi drauge, draugiški buvo ir ukrainiečiai, taip pat latviai, bet jie kiek mažiau.
Kad ir kur bebūtų apgyvendinamas lietuvis, visur jis jau turėjo numatytą darbo vietą – medicinos punktuose.
O kiek kartų Algirdui teko patirti spaudimą, kai siekdavo užverbuoti, jis matė, kaip veikė toks spaudimas ir kitus žmones.
Pasitikėjo net aukščiausi karininkai
„Ten sutikdavau daug ne tik nusilpusios sveikatos žmonių, bet ir psichinių ligonių. Vienas žmogus man labai įsiminė. Jį man pristatė kaip vieną iš lengvesnių ligonių – jis nieko nekalbėjo ir vaistų jokių negėrė. Kai visi išėjo, aš prie jo priėjęs pakalbinau jį lietuviškai. Iškart manimi nepasitikėjo, tačiau po kurio laiko manęs atėjo pakviesti pas šį žmogų. Jis tuomet man prisipažino, kad tik aš galiu jam padėti. Papasakojo, kad jo žmoną netrukus nužudys, ir jį patį. Jis buvo įtarinėjamas šnipinėjimu. Vienintelis jo išsigelbėjimas, jo nuomone, buvo nusinuodijimas, tad manęs prašė pagalbos. Bet tokios pagalbos aš jam nesuteikiau, pasiūliau kitokią. Pradėjome bendrauti, jis kiek ir atsigavo, pradėjo valgyti. Jis jau buvo surezgęs planą pabėgti. Bet mane paskui vėl iškėlė į kitą zoną, o po kurio laiko sužinojau, kad jis pasikorė“, – įsirėžusiais atmintin prisiminimais dalijosi K. A. Pečiukonis.
Palangiškis iki šiol stebisi, jog tai, kad jis taip netikėtai tapo mediku – tarsi stebuklas. Jo rangas vis kilo, juo pasitikėjo aukščiausi karininkai, netgi kiti medikai. „Bet aš labai viskuo ir domėjausi. Jeigu ko nežinodavau, išsiaiškindavau iki smulkmenų, nieko nedarydavau abejodamas. Tokia mano savybė gal ir žadino pasitikėjimą“, – neslėpė pokalbininkas.
Vos neatsisveikino su pasauliu
O vieną dieną Algirdas ... numirė. Pajautęs, jog skauda skrandį, jis pagalbininko paprašė atnešti vaistų. Vaistai nepadėjo, priešingai, vaikino vos nenusiuntė myriop. Kaip vėliau paaiškėjo, vietoj reikalingų vaistų jis išgėrė didelę dozę opijaus.
Neleido jam anuomet iškeliauti į anapusinį pasaulį netoliese buvusi medikė. Ji tikrąja to žodžio prasme ištempė Algirdą iš mirties nasrų.
„Pastebėjau, jog 8 yra mano laimingas skaičius. Būtent kovo 8 dieną aš pradėjau gyventi naują gyvenimą. O ir esu skaitęs, jog pagal horoskopą, mano laimingasis skaičius yra 8. Panaršęs po savo gyvenimą, suprantu, kad man kokie 8 stebuklai yra įvykę, todėl išlikau toks gyvybingas. Pasvarstydavau, kad būtų didžiausias stebuklas, jeigu sulaukčiau 88 gimtadienio“, – pastebėjimą išsakė Algirdas.
Vėliau palangiškiui teko dirbti ne tik mediku, bet ir vaistininku. Buvo atsakingas už visą vaistinę, vienintelis turėjo raktus. „Kas dieną ateidavo chirurgas, kuris prisipažino, kad negali daryti operacijos, jeigu neišgeria 50 gramų, o kartais net ir 100 gramų spirito. Kitaip jam labai drebėdavo rankos. Išgerdavo ir drebulys praeidavo. Nežinau, ar sėkmingos tos jo operacijos būdavo, kaip jis ten ką darydavo...“, – pasakojo su šypsena Algirdas.
Dar ir kino žmogus bei fotografas
Optimistiškas palangiškis trykšta energija, kurios galėtų pavydėti net ir gerokai jaunesni už jį. „Visi svajoja užkopti į gyvenimo kalno viršūnę, tačiau nesupranta, kad didžiausia laimė ir yra tas kopimas į viršukalnę. Šiuo principu ir vadovaujuosi. Praktiškai visada ir kopiau į tą viršūnę. Tik tiek, kad aš dabar jau leidžiuosi iš jos“, – gyvenimo išmintimi dalijosi Algirdas.
Skaityti palangiškis jau daug negali, nes daug laiko praleidžia prie kompiuterio. Ten jis ir fotografijas, ir video vaizdus redaguoja, talpina į tam tikrus puslapius, užsiima įvairia veikla.
Fotografuoti, filmuoti jis pradėjo taip pat atsitiktinai, kaip ir tapo mediku. „Visada svajojau susitikti kino pasaulyje besisukantį žmogų. Tokia galimybė atsirado įsidarbinus Vilniaus kino mėgėjų studijoje, pradėjau domėtis. Paskyrė mane kūrybinės grupės direktoriumi, vėliau – studijos direktoriumi, galų gale pats ir scenarijus kūriau. Įsivaizduokit, aš juk be jokio mokslo pasiekiau tokį lygį, vien dėl to, kad man patiko, man buvo įdomu“, – prisipažino Algirdas.
Palangiškis pastebėjo, kad jam visą gyvenimą savotiškai sekėsi. „Lyg ir realiai nesvajoji, kišenėse kartais švilpdavo vėjai, bet visa širdimi trokšti ir tarsi kažkokia jėga pati įgyvendina svajonę. Jeigu kažko nerandi, paimi kartais net ir užlipi ant to daikto“, – gyvenimo džiaugsmais dalijos Algirdas, pripažinęs, jog jis išmokęs niekada nelaikyti pykčio, pozityviai į viską žvelgti.
Nenustebino ir visame kame grožį įžvelgiančio Algirdo prisipažinimas, jog jam labai gražus pats žmogus, žmogaus kūnas. „Gal kažkam labai keistai atrodo, kad man patinka nuogumas, natūralus žmogaus grožis, tačiau aš to nesigėdiju. Pats gražiausias yra žmogus toks, koks jis yra iš tiesų, su visais trūkumais, visomis ydomis, nes juk kiekviena raukšlelė, kiekvienas odos pakitimas parodo, kas išgyventa, kas patirta“, – prisipažino Algirdas.
„Palangos tilto“ redakcija
Jūsų komentaras:
O ką Tu davei Palangai... 2016-12-28 22:30 ([email protected] / IP: 86.100.63.71)
-"Tuomet dar jaunas palangiškis buvo...Lazdijų finansistas... Verkia Palanga nuo tokių tikrųjų palangiškių... -O kodėl ne Lazdijai ar pan... Parodykit bent vieną, kam nebūtų saldi, ta ,visaip išvadinta, - Palanga?...Nepalangiškis 2016-12-27 23:01 (IP: 78.57.202.58)
"Tikrajam palangiškiui"-Gyvenu 40metų Palangoje ir supratau,kad bjauresnio už tikrą palangiškį nėra.Na ir ką?O P.Algirdas,kad ir negimęs Palangoje,ko gero,miestui davė žymiai daugiau,nei pats "tikras palangiškis"tikras palangiskis 2016-12-27 20:36 (IP: 86.100.150.174)
Palangiskis turi but gimes ir auges Palangoj.Taip pat skaitykite
Mirė palangiškis rašytojas Rolandas Rastauskas
2024 09 08 | Rubrika: Miestas
Sulaukęs 69-erių metų, mirė palangiškis rašytojas Rolandas Rastauskas. R. Rastausko ryšiai su Palanga ir pajūriu buvo labai gilūs – jis baigė Palangos senąją gimnaziją, dėstė Klaipėdos universitete, daugelį metų rašytojas Palangoje ne tik gyveno ir kūrė, bet ir puoselėjo kultūrinį gyvenimą. o jo literatūros vakarai – susitikimai su skaitytojais – visuomet tapdavo švente literatūros gurmanams.
Dar turi parako: 39-erių snaiperis atvyksta į Palangą
2024 08 22 | Rubrika: Miestas
Savo karjeroje taško dar nededantis Mantas Ruikis artėjantį sezoną rungtyniaus Palangos „Olimpe“. Su 39-erių veteranu pasirašyta sutartis vienam sezonui, oficialiai paskelbė klubas.
45-erių sulaukęs Palangos meras Šarūnas Vaitkus apie darbą Europos Parlamente po 15 metų: „Siekių ir planų gyvenime turiu dar daug“ (FOTO GALERIJA)
Linas JEGELEVIČIUS, 2020 12 04 | Rubrika: Miestas
45-ąjį gimtadienį atšventęs Palangos meras Šarūnas Vaitkus prisipažįsta: „Kai buvau 25-erių, keturiasdešimtmečiai man atrodė jau seni. Dabar, kai pats sulaukiau 45-erių, tokios mano mintys tada man kelia tik šypseną.“ Paklaustas, ar save matąs Europos Parlamente po 15 metų, Š. Vaitkus išsisuko nuo tiesaus atsakymo: „Planų ir siekių...
44-erių palangiškis Gintautas Pocevičius, tapęs Plungės rajono policijos komisaru, kasdieninės kelionės nesibaido
"Palangos tilto" informacija, 2019 09 28 | Rubrika: Miestas
Nuo birželio pradžios Plungės rajono poilicijos komisariatui vadovaujantis palangiškis Gintautas Pocevičius, kuris prieš tai dirbo Palangos ir Klaipėdos miestų policijos komisariatuose, palyginus ilgos kelionės kasdien į darbą nesibaido.
89-erių palangiškė sukčiams atidavė 15 000 eurų 1
"Palangos tilto" informacija, 2019 09 18 | Rubrika: Miestas
Sukčiai skaudžiai apgavo Palangoje gyvenančią 89-erių moterį. Finansinių nusikaltimų tyrimų pareigūnu prisistatęs telefonu vyras moteriškei pasakė, kad jos namuose laikomi pinigai yra suklastoti. Jam užsukus į senolės namus, moteris jam atidavė net 15 tūkstančių eurų.
Mėtytas ir vėtytas 87-erių palangiškis – tarsi kelrodė bambekliams 3
Rasa GEDVILAITĖ, 2016 12 22 | Rubrika: Miestas
Visiems įprastai labai trūksta gero nusiteikimo ir nuotaikos. Ypač prieš šventes visi stengiasi bent kiek sau įpūsti šventinės nuotaikos, daugiau šypsotis ir į viską žvelgti ne kritišku, o draugišku žvilgsniu. Pozityvumo įsikūnijimu būtų galima pavadinti 87-erių palangiškį Kazimierą Algirdą Pečiukonį. Gyvenime patyręs daug vargų, daug kartų...
Pabalnoję elektrodviračius „Palangos vandenų“ kontrolieriai – kelrodė kitiems
Linas JEGELEVIČIUS, 2016 07 14 | Rubrika: Miestas
UAB „Palangos vandenys“ kontrolieriai iki šiol mynė dviračius į patikros objektus ir krito iš kojų iš nuovargio dienos pabaigoje. Bet nuo šiol bendrovės kontrolieriams naujų dviračių minti nereikės – patrauklaus dizaino, elektra varomos dviratės transporto priemonės, galinčios išvystyti iki 35 kilometrų per valandą greitį, taupys miesto...
Atkirtis bambekliams dėl savanorystės Koncertų salėje: veikla – teisėta ir pagirtina
Eglė PALUBINSKAITĖ, 2016 03 24 | Rubrika: Miestas
Praėjusią savaitę Tarybos posėdyje, diskutuojant apie Koncertų salės renginius, Tarybos opozicionieriai suabejojo, ar per renginius naujoje Palangos koncertų salėje nemokamu salės ir rūbinės pagalbininkų-savanorių triūsiu besinaudojanti miesto savivaldybė nepažeidžia darbo teisės įstatymų. „Jeigu atvyktų į tokius renginius Darbo inspekcija, diskutuosime“, – sakė to per...
Viso mano gyvenimo kelrodė žvaigždė – Vaikystė Palangoje
Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2011 12 05 | Rubrika: Jūros vaikai
„...Manydavau, kad bangos, priartėjusios prie kranto, miršta ir taip norėdavau Saulės nuženklintu taku eiti į tolumas.
Mėtytas ir vėtytas Olandijos ambasadorius Palangoje nieko konkretaus neišgirdo
Linas JEGELEVIČIUS, 2010 10 25 | Rubrika: Miestas
Olandijos ambasadorius Lietuvoje Joepas Wijnandsas, residuojantris mūsų šalyje šiek tiek daug kaip metus, jau spėjo Vilniuje pavažiuoti vietine šiukšliaveže, dalyvauti gėjų eitynėse, stebėti televizoriaus ekrane su mūsų premjeru futbolo čempionatą, su šeima apsilankyti Palangoje vasarą. Šią savaitę, trečiadienį, olandas apsilankė pas Palangos merą Vytautą Stalmoką darbiniu vizitu...