Legendomis apipintasis Birutės kalnas, Šv. Jurgio koplyčia ir Lurdas

Pasivaikščiokime po Tiškevičių laikų Palangą

Liepos 6 dieną Palangoje startavo interaktyvus pažintinis turas „Tiškevičių bulvaras“, pristatantis miesto svečiams ir patiems palangiškiams 20 objektų, ne tik puošiančių kurortą nuo grafų Tiškevičių laikų ir pripažintų saugotinomis kultūros vertybėmis, bet ir tokių, kurie iki mūsų dienų neišliko. Šis projektas – lyg įžanga į rugsėjo viduryje organizuojamus Europos paveldo dienų renginius, kurių tema – „Grafų Tiškevičių epochos ženklai Palangoje“.

Birutės kalnas
Pats gražiausias ir svarbiausias Palangos akcentas, kurį kūrė grafai Tiškevičiai – istorinę, architektūrinę ir  kraštovaizdinę vertę turinti Palangos dvaro sodyba. 1997 m. ji įtraukta į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Palangos dvaro sodybos kompleksui priklauso: rūmai, parkas, Birutės kalno koplyčia, sarginė, Lurdo grota.
Interaktyviojo pažintinio turo gidas keliaujančius „Tiškevičių bulvaru“ kviečia stabtelėti prie Birutės kalno, kur esama dviejų į kultūros vertybių registrą įtrauktų vertybių, brangių lietuvių širdžiai nuo pat jų įkūrimo – jau nekalbant apie paties Birutės kalno praeitį, siekiančią toli gražu ne tik XIX a. pabaigą – XX a. pradžią.
„1899-1901 m. grafas Feliksas, paskatintas žmonos, pagal Prancūzijos Lurdo grotos pavyzdį įrengė Birutės parko Lurdą. Projekto autoriumi tapo prancūzų meistras Bonhomme‘o, o Lurdo statybai naudoti tik natūralūs akmenys, atvežti iš aplinkinių kaimų ar net iš tuometinio Palangos senojo tilto. Virš Lurdo esančiame kalne 1869 m. pagal latvių architekto H. Meyerio projektą pastatyta aštuoniakampė neogotikinių formų koplyčia. Manoma, kad nuo XIV a. čia būta stulpinės stebyklos Saulės ir Mėnulio judėjimui sekti ir kalendoriui tvarkyti. Legenda byloja, kad čia ugnį kurstė vaidilutė Birutė, vėliau tapusi Lietuvos kunigaikščio Kęstučio žmona. Iki šiol šis kalnas vadinamas Birutės kalnu“, – pasakoja virtualusis gidas.

Birutės kalno legenda
2008-aisias metais išleistame albume „Palanga. Kultūros paveldas“ Birutės kalnui skirtame skyriuje pristatoma ir Birutės kalno legenda, ir ant jo pastatytoji koplyčia, ir alkvietė, ir Lurdas. Skaitytojams pateikiame ištraukas iš minėtojo leidinio.
Apie Birutės kalną yra išlikę daug pasakojimų ir padavimų. Iki šiol žmonės žino nemažai padavimų apie šį kalną. Pasakojama, kad ant jo gyvenu­si vaidilutė Birutė, o vėliau čia buvusi palaidota. Ant kalno būta aukuro (Praurimės), čia garbinti lietuvių dievai. Vaidilutė Birutė buvo prisiekusi skaistybę dievui Perkūnui, kursčiusi šventąją ugnį. Kunigaikštis Kęstutis Birutę sutikęs nešančią maisto savo broliams ir susitikimo vietoje pastatęs puikius rūmus. 1582 m. M. Strijkovskis „Kronikoje“ rašė, kad Palangoje, prie jūros, kuršiai šventos Birutės var­du tebevadina kalną ir iškilmingai Birutės šventę švenčia toje pačioje vietoje, kur Romos kunigai atvažiuoja ir iš žvakių bei aukų nemažą pelną gau­na. M. Pretorijus yra palikęs žinių iš XVII a. pabai­gos. Pasak jo, praeityje šventu buvęs Birutės kalnas tokiu tebelaikomas iki šiol. L. A. Jucevičius 1842 m. rašė: „Liaudis su didžiu dėkingumu atsimindama tos kunigaikštienės dorybes, po mirties įskaitė ją į savo krašto deivių tarpą. Net kai jau visai sunyko pagonybė Žemaičiuose, pastarieji nesiliovė Birutės laikyti šventąja. Minios žmonių plaukdavo iš tolo melstis prie jos kapo ir prašyti, kad ji iš šventovės aukštybių pažvelgtų į jų skurdą. Krikščionių kunigai turėjo ne sykį vaikyti susirinkusiųjų pulkus. Tačiau nei įkalbinėjimai, nei grasinimai, nei ginkluotųjų pajėgų naudojimai neįstengė atgrasinti. Su ginklu rankose jie rinkdavosi atiduoti garbės mirusiajai Birutei, tad vienas kunigas liepė pamūryti švento Jurgio koplyčią ant kalno“. Istorinių šaltinių analizė leidžia manyti, kad XIV a. pirmojoje pusėje Palan­gos apylinkėse iš tiesų gyveno Birutės šeima, kuri buvo viena įtakingiausių Žemaitijoje.

Birutės kalno koplyčia
1506 m. toje vietoje, kur, kaip buvo tikima, ilsisi Birutės palaikai, pirmiausia buvo pastatyta nedidelė medinė Šv. Jurgio koplyčia. Kai kurie au­toriai nurodo, kad vyskupo M. Giedraičio pakviesti jėzuitai kalno papėdėje pastatė dar ir nekaltosios Švč. Mergelės Marijos statulą, kurią stabmeldžiai pradėjo garbinti kaip Birutę. Matyt, šiai sunykus, 1753 m. koplyčia atnaujinta, tačiau ji buvo aplei­sta, nes mieste buvo bažnyčia, o jos vietoje buvo pastatytas medinis kryžius. Kai jis sugriuvo, 1869 m. klebono Konstantino Steponavičiaus pastango­mis pagal architekto K. Mejerio projektą pastatyta dabartinė neogotikinė koplyčia. Vėliau sutvarkytas kalnas, apsodintas medžiais, įrengti laiptai. Koplyčia rekonstruota 1976 m., įrengti septyni vitražai, au­torius – dailininkas Liudas Pocius.
Prie koplytėlės sienos yra granitinė lentelė su įrašu: „1921-03-31, dalyvaujant Lietuvos kariuomenei, Palangos minioms ir svečiams, grįžo Lietuvai Birutės ir Kęstučio dvasia gyvas buvęs Palangos kraštas“. 1921 m. kovo 31 d. prie Birutės kalno Palangos gyventojai buvo susirinkę iškilmingai pažymėti krašto sugrąžinimą Lietuvai (nuo 1918 m. lapkričio iki 1921 m. kovo 21 d. Palanga priklausė Latvijai.) Tradicija kurorto visuomenei čia rinktis per religines ir svarbias valstybines šventes prigeso tik sovietmečiu.

Palangos alkvietė
1983-1984 m. Birutės kalne archeologinius kasinėjimus atliko tyrinėtojų grupė (vadovas dr. Vladas Žulkus). Kalne rasta I tūkstantmečio kera­mikos. Tuo metu kalnas buvo sutvirtintas smėlio pylimais, medinėmis užtvaromis. XII-XIII a. kalno papėdėje buvo kaimelis (12-15 pastatų). XIV a. pa­baigoje – XV a. pradžioje kalne pastatyta gynybinė siena, kuri kovų su kryžiuočiais metu, matyt, sude­ginta. Po to kuriam laikui kalnas buvo apleistas, o vėliau supilti pylimai iki 2,5 m aukščio, kurių vidi­niu pakraščiu įkasta vienuolika stulpų. Pylimais ap­suptoje aikštelėje aptikti periodiškai degintų laužų pėdsakai. Tai XV a. pabaigos – XVI a. pradžios šventvietė su astronominių stebėjimų aikštele. Nevienodais tarpais sukasti stulpai sudarė sudėtingą įrenginį dangaus šviesuliams stebėti. Birutės kalno žynių nustatomos datos buvo susijusios su atitinka­momis šventėmis, per kurias būdavo garbinami tam tikri dievai ir dievybės. Pagrindinės Palangos šventyklos šventės buvo balandžio 23 d. – Jorės ir rugpjūčio 22 d. – vasaros darbų pabaigos šventė.

Lurdas
Birutės kalno šiauriniame šlaite, Antaninos Tiškevičienės užsakymu, 1898 m. buvo pastatyta Lurdo grotos kopija. Ją pagal krikščionišką tradiciją įrengė prancūzų meistras Bonhomme. Grota turėjo liudyti apie Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo stebuklą, stiprinti krikščioniškąsias tradicijas. Tiškevičiai nedidelę Švč. Lurdo Marijos skulptūrą parvežė iš Prancūzijos. Tačiau iš neatsargumo poil­siautojai skulptūrą sudaužė, tad vietoje jos buvo pa­statyta palangiškio meistro Vlado Čižausko sukurta skulptūra. Sovietmečiu skulptūra dėl gresiančio sunaikinimo buvo nuvežta į Palangos bažnyčią ir ten saugoma iki šiol. Tuo metu bandyta iš esmės pakeisti ir Birutės kalno bei Lurdo vaizdą. Viename iš parko pertvarkymo planų buvo numatyta Birutės kalne įrengti vandens kaskadas – krisdamas žemyn vanduo turėjo uždengti Lurdą, kad poilsiautojai net neįtartų, jog čia galėjo būti religinių apeigų vieta. Sovietmečiu prie Lurdo vyko poezijos skaitymai.
Prasidėjus Lietuvos tautiniam atgimimui, Pa­langai Šv. Marijos akmeninę skulptūrą padovanojo Vilius Orvidas. 2000 metais ji pakeista tradicine Švč. Panelės Marijos skulptūra, pagaminta pagal Palangos bažnyčioje saugomą, iš Prancūzijos poka­rio metais atvežtą skulptūrą (meistras Raimondas Leparskas).