„Laukinių vakarų salūne“ – laukinė aptarnavimo ir maisto patirtis

Kavinių ir restoranų kurorte pridygo tiek, kad prieš kelis mėnesius net neįtartum, kad lauko plynėje paskubomis suręsta kavinė galėtų vilioti kurorto lankytojus.

Kokį maistą siūlo Palangos kavinės ir restoranai? Tokį, kurį nurijus iš palaimos norisi paglostyti pilvą ar tokį, kuris verčia jį piktai iš nepasitenkinimo gurgti?

Koks aptarnavimas kurorto maitinimo įstaigose  - paslaugus, kokybiškas ir profesionalus ar nerūpestingas, tingus ir prastas?

Kokios kainos kurorto kavinėse –skirtos „vidutiniam“ lietuviui su vidutine lietuviška alga ar rusų turtuoliui?

„Palangos tilto“ maisto ir aptarnavimo žinovas Gurmanas Liežuvis visą vasarą lankysis kurorto kavinėse ir savo įspūdžiais dalinsis su visais „Palangos tilto“ skaitytojais. Kad miesto svečiams būtų lengviau orientuotis kas skanu, o kas ne, kur aptarnavimas glosto širdį, o kur šiaušia plaukus, pateiksime ir Gurmano Liežuvio kavinių ir restoranų reitingus.

Visą personalą pasamdė tą pačią dieną?

Pirmiausia aplankyta vieta – J. Basanavičiaus gatvėje įsikūręs „Laukinių vakarų salūnas“.

Kas vaikštinėjo pagrindine kurorto promenada, žino, kad praeiti pro jį gana sunku tiesiogine žodžių prasme. Naktį prie jo dažnai driekiasi eilės jaunų pramogautojų, norinčių patekti į naktinį klubą. Dieną ši pramogų vieta virsta į kavinę, bet, regis, salūno administracija ir dieną taiko naktinio klubo veiklos principus; stabtelėjus prie klubo-kavinės, prie manęs prišoka kažkoks žaliūkas vaikinukas ir primygtinai siūlo įsigyti bilietus į koncertą klube vakare.

Žinoma, galima tai daryti „grakščiai“ ir kultūringai, bet vaikinuko greitakalbe išberta tirada man atrodo gerokai netašyta.

„O papietauti galima?“ – klausiu jo.

„A, pietų? Žinoma“, - jis šiek tiek stačiokiškai mosteli į vidų. „Ten jus pasodins...“, - priduria.

Dairausi aplinkui – lauko kavinėje užimti maždaug ketvirtadalis staliukų, nors jau pats pietų įkarštis. Dauguma klientų – jauni vyrukai su alaus pilvukais. Šviesiaplaukis vaikinas juodais marškiniais ir kelnėmis su aplanku rankose (įtariu, kad jis yra administratorius, kuris ir turi mane „sodinti“) tursena pirmyn ir atgal, mindžikuoja vietoje, bet manęs nepastebi, nors stoviu per kelis metrus. Kovoju su įspūdžiu, kad tai viena pirmųjų jo darbo dienų „Laukinių vakarų salūne“.

„Papietauti galima?“ – netekęs kantrybės prieinu prie jo.

Tarytum nustebęs vaikinas netrukus šviečia šypsena ir plačiai moja: „Žinoma, sėskite, kur patinka..“

Kai nusisuku nuo jo ir einu link staliuko lauko terasoje, mane pasiveja administratoriaus balsas: „Jūs valgysite dienos pietus ar kita?“

Sakau, kad dienos pietus. Jis karštligiškai krato galvą: „Dienos pietų eikite į vidų“.

Zujantys padavėjai ir nedaug pietautojų

Pirmas įspūdis viduje – jaunų, į moksleivišką amžių pretenduojančių padavėjų yra daugiau nei klientų. Dauguma vaikinų ir merginų, kuriuos mintyse įvardinu padavėjais, vilki įvairias prijuostes, kurių dauguma pažymėta vienos alaus daryklos firminiu ženklu.

Atsisėdu arčiau baro. Nors nesu didelis bambeklis, bet mane erzina garsi muzika. „Kaip naktiniame klube“, - dingteli mintis. Iškart pasitaisau: „Salūnas gi – naktinis klubas pirmiausia“.

Pirmyn ir atgal zujantys padavėjai vaikinukai ir merginos, švelniai tariant, atrodo tarsi pranešus apie laivo grimzdimą – pasimetę, kai kurie-suirzę, dar kiti slaptomis rankogaliu nubraukia ištryškusį prakaito lašą nuo kaktos.

Nors, kaip minėjau, mažai lankytojų, aptarnaujančio personalo nerišli ir nelabai pagrįsta skuba (gal armija klientų pietavo šokių salėje?) perša mintį, kad absoliuti dauguma padavėjų tokiais tapo pirmąkart gyvenime.

Akimis „gaudau“ padavėją, kol vienas jų, aukštas lieknas rudaplaukis, tarsi pastūmėtas, neria prie stalo. Užsakau žemaičių blynus su sriuba. Tokie dienos pietūs kainuoja 7 litus.

Tiesa, dienos pietų pasirinkimas „Laukinių vakarų salūne“ – didelis, 15 patiekalų, kurių kaina gan patraukli – nuo šešių litų už cepelinų porciją iki devynių litų už troškinius.

Ko gero, alus salūne pigiausias visoje J. Basanavičiaus gatvėje – tik 4 litai už litrą. Tikra alaus girdykla!

Kavinė-baras-naktinis klubas skelbia siūlą dienos pietus nuo 11 iki 19 valandos.

Žvalgausi į interjero detales, stalą. Man čia tamsoka, matyt, dėl to neįžvelgiu įdomesnių interjero detalių. Nors klubo interneto svetainė skelbia: „Užsukusius svečius stebina unikalus interjeras: Žemaitijos etnokultūros detalės puikiai dera su moderniomis smulkmenomis ir amerikietišku „salūno“ įvaizdžiu.

Sriubą padėjo abejomis rankomis

Ant stalo nėra stalo įrankių ar servetėlės. „Negaliu daug tikėtis mokėdamas septynis litus už pietus“, - sau primenu. Tiesa, baras ryškiai apšviestas. Prie jo spiečiasi būrelis jauniklių padavėjų. Barmenas kažką suirzęs dėsto ir skeryčioja vaikinukui padavėjui. Tas kaltai klausosi. Vyrėlesnė mergina (įtariu vadybininkė) prieina prie barmeno ir padavėjų ir, trumpai pasiklausiusi jų „karšto“ pokalbio kažką piktokai prislopintu balsu sako. Padavėjai atrodo dar labiau prasikaltę.

Pagaliau matau mano padavėją. Jis neša sriubos dubenėlį ne ant padėklo, o rankoje. Eina lėtai, tarsi laikydamas ant delno paukščiuką, kuris, staigiau pajudėjus, gali nukristi.

Dubenėlį padeda abejomis rankomis. Kai jis pagaliau pasiekia stalo paviršių, padavėjas keistai išsilenkia. Lažinuosi, kad jis tik kremta padavėjo mokslus. Bet vaikinas atrodo geranoriškas ir mandagus. O tai, matyt, dažnai svarbiau nei patirtis.

Sriuboje matau kelis laisvai plaukiojančius brokolių griežinėlius. Daugiau – nieko. „Birzgalas“ – šauna pirma mintis. Net prie jo negaunu duonos. Gal turėjau jos užsakyti?

Pasėmęs kelis šaukštus „birzgalo“, stumiu dubenėlį į šoną. Neskanu. Laukdamas žemaičių blynų toliau spoksau į aptarnaujantį personalą. Kadangi esu pats tris metus dirbęs a la carte restorane, penkių žvaigždučių restoranuose kruiziniuose laivuose, naujokus padavėjus suprantu ir...atjaučiu.

Bet kažin ar „Laukinių vakarų salūnas“ neatbaido klientų, kuriems nors kiek svarbus aptarnavimo lygis?

(Ne)žemaičių blynai ir saujos centų ant stalo

Pagaliau sulaukiu ir žemaičių blynų su spirgučiais ir grietine. Tiesą pasakius, padažo (keista, jis buvo pilkšvos spalvos) supilta tiek daug, kad mano blynai „paskendę“. Bandau juos „atkąsti“. Liežuvis „nejaučia“ bulvės, tik kažkokią lipnią masę. Niekaip neteigčiau, kad jos sudedamosios dalys – bulvės, spirgučiai ir mėsa.

Ryju prisiversdamas. Žinoma, manęs niekas neklausia, ar man skanu. Prisimenu, kaip padavėjas kruizinių laivų restoranuose, tai buvo privalu padaryti. Laimei, „čiulba“ mano mobilus telefonas. Palieku prie apypilnės lėkštės kepuraitę ir tarpdury atsiliepiu į skambutį. Grįžus po pusės minutės prie stalo laukia netikėtumas.

Kažkoks padavėjas, ant jo išvertęs kalną baltų ir kitokių centų, juos uoliai skaičiuoja – ne imdamas nuo stalo, o pirštu traukdamas iki stalo krašto.

Sėdu toliau kramsnoti (ne)žemaičių blynų. Padavėjas, regis, manęs nė nepastebi, tik kai kažkas jį niukteli, puola žerti monetas. Daro tai karštligiškai. Aš pajuokauju ir raginu baigti skaičiuoti. Jis atsiprašinėja ir nueina. Aš pastumiu lėkštę tolyn. Padavėjas, netaręs nė žodžio, paslaugiai ją paima. Aš padedu septynis litus ir pusę lito arbatpinigių.

Dingteli mintis, kad pietauti į „Laukinį vakarų salūną“ daugiau niekad neisiu. Viskas pernelyg pasirodė čia iš „laukinės“ pusės. Žinoma, kitiems tai patinka. Ne man.