Kurorto pensininkai šiurpsta nuo kainų ir gelbstisi pajamomis vasarą

Neseniai Vyriausybės atstovai pristatė minimalių poreikių krepšelį, pagal kurį vienas lietuvis galėtų išgyventi vos už 238 eurus per mėnesį.Tai sukėlė visuomenės pasipiktinimą – kokiame pasaulyje mūsų valdininkai gyvena, jei mano, kad tokios sumos žmonėms pakanka, negi į parduotuves jie nevaikšto. Žinoma, paskui būta pasiteisinimų, jog šiuo krepšeliu norėta išsiaiškinti, kiek žmonių kenčia nepriteklių. Ne ką daugiau gauna mūsų šalies pensininkai. Kaip jiems pavyksta išgyventi? Palangiškiai gaunamomis pensijomis labai nesiskundžia, bet tik dėl to, jog gyvena kurorte – mieste, kuriame esama galimybės papildomai uždirbti.

Taps aišku, kiek kenčia nepriteklių
Apie minimalių poreikių krepšelį garsiai prabilo ir daug diskusijų sukėlė socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėjas Romas Lazutka. Pasak jo, pagrindinė šios idėjos prasmė ta, kad įvertinus, kokios tiksliai sumos reikia minimaliam pragyvenimo lygiui užtikrinti, taps aišku, kiek žmonių kenčia nepriteklių.
„Tačiau noriu pabrėžti, kad minimalaus krepšelio nustatymas tikrai nereiškia, kad pensijos ar kitos išmokos akimirksniu padidės iki 240 eurų. Mes taip pat apskaičiuosime, kiek žmogus sutaupo gaudamas šildymo kompensaciją, vaiko pinigus bei kitas išmokas ar mokesčių lengvatas“, – žiniasklaidoje pasisakė R. Lazutka.

Ir juokinga, ir graudu
Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Palangos bendrijos pirmininkas Pranciškus Samauskas atskleidė, jog pensininkai tikrai žino, ką reiškia išgyventi iš sumos, nesiekiančios nei 300 eurų. Jis pats gaunantis 250 eurų pensiją, žmona – šiek tiek daugiau.
„Vien komunalinėms paslaugoms sumokėti mano pensijos neužtenka, ką jau bekalbėti apie kitas būtinas išlaidas. Vien vaistams kiek pinigų reikia. Štai, išėjau į vaistinę nusipirkti būtinų vaistų, išleidau daugiau nei 30 eurų. Taigi, čia didžiuliai pinigai, kai pensijos tiek tegauni. Laimei, jog ir vaikai labai padeda. Atveža pripirkę maisto. Nesuprantu, kur žiūri ta mūsų valdžia. Ir juokinga, ir graudu“, – kalbėjo P. Samauskas.
Vyras neslėpė apmaudo dėl valstybės valdymo ir vis girdimų viešų pasisakymų, kodėl taip vyksta. „Valdžia kalba, jog kainos gali kilti, nes mūsų valstybė maža, sunkiau verčiasi. Bet kiek esama dar mažesnių valstybių, kurios puikiausiai laikosi, žmonės ten neskursta, pragyvenimo lygis visai kitoks. Nesuprantami dalykai pas mus vyksta. Patys gi matome, kaip švaistomasi pinigais į kairę ir į dešinę vargšų žmonių sąskaita. Kas jiems milijonas šen ar ten, o gyventojai turi skaičiuoti centus. Todėl neištvėrę tokios betvarkės žmonės ir bėga laimės ieškoti svetur. Mūsų žmonės seniai įrodę, jog puikiai dirba, yra darbštūs, bet atlyginimo savo šalyje jie nesusipelno, o kai tik išvyksta ir uždirba geriau, tuoj juos ima gaudyti įvairios mūsų šalies institucijos“, – piktinosi palangiškis.

Prasti verslininkai
Pylos jis negailėjo ir mūsų šalies verslininkams, juos pavadinęs nemokšomis. „Savo akimis mačiau, kaip viskas vyksta. Dabar vykdoma mūsų namo renovacija. Pastarosios dienos labai gražios, statybininkai puikiausiai gali dirbti, tačiau kai sugalvojo, kad tikrai reikia dirbti, verslininkas nesugebėjo parūpinti reikalingų statybinių medžiagų, tad atvykę dirbti statybininkai neturėjo ką veikti. O paskui dejuojame, jog darbo našumas menkas. Kitas dalykas yra ir tai, jog mūsų verslininkai yra gobšūs, tik apie save galvoja“, – sakė P. Samauskas, pasvarstęs, kodėl susidarė tokia padėtis, jog dažnas lietuvis skursta.
Pasak pašnekovo, pikta žiūrėti, kai televizijoje staiposi turtingos poniutės, turinčios vienintelį rūpestį, kaip pasipuošti, kai tuo tarpu kita lietuvių dalis suka galvas, kaip šią dieną išgyventi.
Paklaustas, ar galintys su žmona leisti sau papramogauti bent retkarčiais, Pranciškus pripažino, jog tokią galimybę suteikia „Bočių“ bendros išvykos. Tuomet ir kelionės būna kiek pigesnės, nei keliaujant po vieną. „Bet kai žmogui reikia duoti kelionei 7 eurus, jis jau galvoja, ar tikrai važiuos, nes pensininkui tai – jau dideli pinigai“, – kalbėjo P. Samauskas.

Išlaidauti negali
Palangiškės Ona Remeikienė ir Nijolė Auželienė pripažino, jog vienintelis išsigelbėjimas pensininkui kurorte yra vasaros nuoma. Atvykę poilsiautojai bent kiek papildo apytuštes senjorų pinigines. Nuoma „maitina“ ir palangiškį Vytautą Samuilevičių.
„Pati gaunu pensijos kiek daugiau nei 300 eurų, tačiau kai pagalvoju, jog kai kuriems žmonėms tikrai tenka gyventi ir gaunant 230 eurų, net graudu pasidaro. Nepavydžiu tokiems žmonėms. Aš ir daugiau gaunu, bet ir tai nelabai jau gali kažką daugiau sau leisti. Juk visi einame į parduotuves, matome, kiek kas kainuoja“, – svarstė O. Remeikienė.
Moteris, išgirdusi, kokią sumą sudaro minimalių poreikių krepšelis, pasiūlė valdininkams patiems išgyventi už tokius pinigus. „Lengva kalbėti tiems, kurie sau nieko negaili, nereikia skaičiuoti centų. Jie galbūt ir nebemato, kokios kainos parduotuvėje“, – sakė moteris.
Palangiškė pripažino, jog labai padeda vasaromis uždirbti pinigai, jeigu ne jie, tuomet intensyviai reiktų sukti galvą, kaip sudurti galą su galu.
„Ir tai aš neinu pirkti drabužių į parduotuves, užsuku tik ten, kur pardavinėjami dėvėti drabužiai. Svarbiausi yra batai, juos perku tuomet, kai jau sezonas baigiasi ir prasideda išpardavimai. Jie jau nėra tokie madingi, bet ne tai svarbiausia, kai negali sau kitokių leisti. O pramogos? Kokios čia pramogos. Kartą nusipirkau į baletą bilietą, kainavo jis man 30 eurų, paskui jau turėjau kai ko ir atsisakyti“, – papasakojo Ona.

Žvalgosi pigesnių prekių
Dėl palankios gyvenimo vietos pasidžiaugė ir N. Auželienė. „Dažnai pagalvoju, o kaip reiktų išgyventi, jeigu ne vasarų metu uždirbti pinigėliai... Būtų labai sunku“, – neslėpė moteris.
Palangiškė atskleidė, jog ji pensijos gaunanti 260 eurų. Vadinasi, moteris gyvena patenkindama tik minimalius poreikius. Tad uždirbti pinigai, nieko keisto, jog labai padeda. „Apie išlaidavimą nė kalbos nėra. Nuėjusi į parduotuvę žvalgausi tik nukainotų prekių, negaliu pirkti visko, ko panorėjusi ir nesižvalgydama į kainas“, – prisipažino Nijolė.
Paklausta apie pramogas, moteris atskleidė, jog netrukus ruošiasi vykti į Baltarusiją, tačiau tai netolima kelionė ir tikrai daug išlaidų nepareikalausianti. Pakeliauti palangiškė galinti ir su Trečiojo amžiaus universiteto bendraminčiais, tuomet bendros kelionės nėra brangios.
„Visi žino, kiek pensininkas gauna pajamų, tad situacija iškarta tampa aiški. Argi labai daug sau leisi, gaudamas tokią nedidelę sumą. Aš pats gaunu 240 eurų. Laimei, jog gali prisidurti, kitaip sunku būtų“, – taip pat kalbėjo ir V. Samuilevičius. Vyras juokavo, jog mažai valgo, yra „kūdi“, bereikia laukti geresnių laikų, kurie nežinia, ar kada ateis.

Nesiskundžia gaunamomis pajamomis
Žinoma, esama ir tokių pensininkų kurorte, kurie negali skųstis net ir gaunama pensija, nekalbant apie tai, jog gali uždirbti papildomai.
Daug metų Juknaičių tarybiniam ūkiui sėkmingai vadovavęs Zigmantas Dokšas patikino, jog jo ir žmonos gaunamos pensijos neužriša rankų gyventi taip, kaip norisi. „Būčiau nesąžiningas, jeigu sakyčiau, jog neužtenka. Tikrai užtenka. Mano pensija nėra maža, už nuveiktus darbus Juknaičių ūkiui gaunu valstybinę pensiją, daug metų agronome dirbusi žmona taip pat nesiskundžia. Galime išgyventi. O vasarą dar ir vieną kitą nuomininką priimame. Didesnių pajamų mums tikrai nereikia“, – sakė palangiškis.
Tačiau pašnekovas pripažino, jog yra girdėjęs, kaip sunkiai kiti pensinio amžiaus žmonės, gaudami vos 200 ar 300 eurų, verčiasi. „Žinoma, kad tai labai maža suma. Vos galą su galu gali sudurti. Tokiems valdininkams, kurie sako, kad tokios sumos užtenka minimaliems poreikiams patenkinti, pasiūlyčiau atidžiau pažvelgti, kiek kas kainuoja. Kai stygiaus nėra, tai ir nesupranta, kaip gali neužtekti. Gaudamas tokią nedidelę sumą žmogus tikrai negali gyventi pilnaverčio gyvenimo. Užtenka vos duonai ir druskai, ir tai tik tada, jeigu turi savo daržą. Jeigu reikia pirkti viską, tuomet vargiai užteksi. Jau nekalbant apie jokį kultūrinį laisvalaikį, apie jį tik pasvajoti bereiktų“, – pasvarstė Z. Dokšas.
Tai, jog negali skųstis gaunama pensija, sakė ir palangiškis Antanas Tranyzas. „Negaliu varyti Dievo į medį, man visiškai pakanka“, – šyptelėjo vyras, pripažinęs, jog galvoti, kaip išgyventi jam netenka.