Ką palangiškiai ir Lietuva žino apie senuosius Palangos gyventojus?

Kuo garsi Palanga? 

Ilgai galvos sukti netektų. Akimirksniu į galvą šauna jūra, pušynai. Birutės kalnas. Gintaro muziejus. Tiltas į jūrą…Dabar štai ir senasis Kurhauzas beveik  atstatytas…

O ką palangiškiai ir Lietuva žino apie senuosius Palangos gyventojus? Kuo, kaip jie  garsino savo miestą?

Gal ne iš karto, bet galiausiai palangiškiai ištrauktų iš savo atminties vieną kitą nuopelnais pasipuošusį vardą… Tik ar toli siektų toji atmintis? Dvidešimt, penkiasdešimt metų? Na, gal dar – šimtą metų…Bet juk Palangos miesto istorija siekia ne vieną šimtą metų!

Tiesa, rašytiniai istorijos šaltiniai niekada neskyrė daug dėmesio paprastiems žmonėms, ar būtų jie vilniečiai, ar telšiškiai, ar iš pačios  Rygos. Bet štai aštuoniolikto amžiaus palangiškiams pasisekė:  savo žemaitiško būdo dėka jie nusipelnė amžinos atminties lietuvių kalbos ir kultūros istorijoje.

Būtent šiemet, balandžio mėnesio 23 d.  Palangos gyventojai kartu su visa lietuvių tauta gali švęsti garbingą jubiliejų: sueina du šimtai dvidešimt metų, kai viena iš tuometinės valstybės institucijų, Lietuvos Iždo teismas paskelbė kreipimąsi į Palangos žmones, kuris buvo parašytas lietuviškai!

Iki to meto visi  Abiejų Tautų Respublikos dokumentai tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje buvo rašomi “valstybine” lenkų kalba. O šitas Iždo raštas palangiškiams tapo pirmąja kregžde, skelbusia tautinio atgimimo pavasarį visai Lietuvai. Kaip rašo knygos “Palangos istorija” (Klaipėda, 1999m.) autoriai, . “tai buvo vienas  iš pirmųjų Lietuvos valstybės institucijų paskelbtų dokumentų lietuvių kalba. Reformų šalininkai, pažangioji bajorija  pradėjo vartoti lietuvių kalbą viešajame, visuomeniniame gyvenime. Tiesa, buvo kreipiamasi į žemuosius sluoksnius, miestelėnus ir valstiečius, bet net tokiu atveju tai buvo didelis žingsnis pirmyn”.

 Kuo gi palangiškiai nusipelnė tokio dėmesio sau ir pagarbos gimtajai kalbai?

Beveik visą šimtmetį nuo XVII a. pabaigos Palangos gyventojai “provojosi”, t. y. bylinėjosi  su  vienas kitą keitusiais seniūnais, skųsdavo juos Iždui ir kitoms valstybės institucijoms. Pasipriešinimas seniūnams, iš pradžių Eberhardui Mirbachui, vėliau jį pakeitusiam Karoliui Mirbachui ypač sustiprėjo XVIII a. viduryje. Palangiškiai skundėsi, kad seniūnai nesilaiko inventorių, didina činšą (piniginį mokestį už valstiečių dirbamą žemę). Kita sfera, kur palangiškiai patyrė daug skriaudų, buvo seniūno ūkinė veikla.  Seniūnijos gyventojai buvo verčiami dirbti įvairius inventoriuose nenumatytus darbus. Ypač juos vargino seniūno pradėta  dvaro statyba Darbėnuose.

Bendras pasipriešinimas ugdė palangiškių savimonę, ryžtą, solidarumą, iškėlė savus vadus. Kadangi istorija išsaugojo kai kurių jų vardus ir pavardes, verta juos prisiminti ir šiandien. Tai palangiškiai Jurgis Kiauleikis, Mykolas Kuprys, Dovydas Augutis, šventojiškiai Mykolas ir Jurgis Skiersiai, Joakimas Virginikas, Jonas Dėjus. Vėliau aktyviai įsijungė D. Vainoras, Stanislovas Einikis, Antanas Staškevičius.

Gana  aktyviai palangiškiai įsitraukė į 1791m. vasarą  prasidėjusį  didžiulį miestiečių ir miestelėnų sąjūdį, turėjusį išlaisvinti juos nuo priklausomybės dvarui, už teisę organizuoti savivaldą. Palangos ir Šventosios gyventojai netgi siuntė savo atstovus į Kauno apygardos miestiečių suvažiavimą. Tai buvo Palangos miestelėnas S. Gineitis, tapęs magdeburginiu, t. y. savivaldaus miesto  vaitu, ir šventojiškis  Dovydas Šukšta..

Tačiau sulaukti privilegijų Palangai, Šventajai ir kai kuriems kitiems miesteliams sutrukdė vadinamoji Targovicos konfederacija (1792–1793m.) - Respublikos magnatų sąjunga, kurią. suorganizavo Rusijos carienė Jekaterina II. Konfederacija siekė likviduoti Ketverių metų seimo (1788–1792m.) reformas ir Gegužės trečiosios konstituciją.  Susivieniję reformų priešininkai į pagalbą pasikvietė Rusiją – lapę į žąsidę - tvarkos daryti, o konfederatams paklusnus teismas besislapstantį Gineitį už akių nuteisė išvaryti iš valstybės su turto konfiskavimu.

„Palangos istorijos“ autorių nuomone, S. Gineitis laikytinas viena iškiliausiu asmenybių Palangos istorijoje: vadovavo pasipriešinimui seniūnui I. Masalskiui, pritarė ir įsijungė į  reformų judėjimą šalyje ir iki ginkluoto pasipriešinimo stovėjo laisvo palangiškio pozicijose.

1794 m. Lenkijoje ir Lietuvoje prasidėjo sukilimas prieš konfederatus ir Rusiją. Sukilimo banga greitai pasiekė Palangą. Respublikos sukilimo vadovybė atėmė iš tuometinio seniūno I. Masalskio Palangos seniūnija ir pervedė ją Lietuvos iždo žinion. Štai tada ir buvo surašytas Iždo teismo kreipimasis į  Palangos žmones lietuvių  kalba su ryškiais žemaičių dūninkų patarmės bruožais - “Żynia diel Żmoniu Storaſtwas Pałungos”. Jame raginama, kad Palangos valsčius  nustotų teistis (“perstotų provotis”), žadama, jog teismas pats ieškos teisybės, o radęs kaltuosius, teis. Raštas baigiasi  paliudijimu, jog “iſzduwta Wylniuy  unt Suſerynkima Sudzin Skarba Lyituwos ſiolayka. Metusy 1794 Karwela Mieneſie, Dyino 23.”

Neilgai trukus palangiškius pasiekė ir kitas raštas lietuvių kalba, kuriame, tiesa, žemaitybių lyg ir pastebėta. Lietuvišką atsišaukimą į Palangos  valsčiaus žmones 1794 metų gegužės mėn. paskelbė valsčių užstato teise valdęs Ksaveras Nesiolovskis. Jis buvo ir vienas sukilimo karo vadų. Jo atsišaukimas buvo įrašytas į Palangos bažnyčios gaunamų ir skelbiamų raštų knygą Liber processuum, kas liudytų, jog klebonas jį gavo ir turėjo perskaityti iš sakyklos.

Atsišaukimas, atrodo, paveikė palangiškius, ir Palanga kurį laiką buvo sukilėlių rankose. Tačiau sukilimas buvo numalšintas, o po to įvyko trečiasis, paskutinis Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimas. Palangos gyventojai kartu su išdraskyta valstybe pergyveno nuopuolį, iš kurio kilo jau kitame amžiuje.

Prasidėjo jau kita istorija.

Jūratė Laučiūtė, humanitarinių mokslų daktarė