Justinas Vaitiekūnas: „Kitos Lietuvos gali ir nebūti“

Kovo 11 –osios išvakarėse Antano Mončio namuose Palangoje atidaryta Justino Vaitiekūno personalinė paroda – „Mažoji tapyba“.

Mažoji tapyba“ - kaip Mažoji Lietuva, kaip kitos mažos šalys , puoselėjančios savo kuklų išskirtinumą tarp didžiųjų valstybių“, - atidarydamas personalinę parodą Antano Mončio namuose – muziejuje kalbėjo menininkas Justinas Vaitiekūnas.
„Mažoji tapyba“ - tai trečioji menininko parodinės trilogijos dalis, įprasminanti dailininko nuolankumą, kantrybę ir įsiklausimą, užbaigia menininko kūrybos etapo apžvalgą.

„Lietuva- viena, kitos nėra“
Parodoje eksponuojama virš 100 įvairia technika sukurtų tapybos darbų, įvairūs piešiniai, grafika. J. Vaitiekūno kūrybos paroda išskirtinė. Jos atidarymas sietinas su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiu.
Muziejaus direktorė Loreta Turauskaitė , pristatydama parodos autorių Z.Vaitiekūną , kalbėjo : „Esu dėkinga Nepriklausomybei. Jei nebūtų kovo 11-os, nebūtų A. Mončio namų Palangoje, nebūtų šios parodos, nieko nebūtų“,-įsitikinusi muziejaus vadovė.
Z.Vaitiekūnas , dėkodamas už suteiktą galimybę eksponuoti savo kūrybą šioje meno šventovėje su puikiu salių išsidėstymu prisipažino, jog tai buvusi sena jo svajonė. Supažindindamas parodos svečius su eksponuojamų darbų išdėstymo struktūra pasakojo, jog kiekviena salė turi savo pavadinimą. „Vakarinė salė- marinistinė, vidurinė- kelionės (Velsas, Gruzija, Bosnija ir Hercegovina , Latvija) . Rytinėje salėje piešinių ciklai apie mūsų gyvenimo nūdieną. Du darbai skirti Lietuvos šimtmečio garbei, juos jungia menotyrininko Evaldo Dirgėlos tekstas ir mano tekstas apie tapybą”.
Parodos autorius padėkojo parodos kuratorei Rimai Blažytei ir menotyrininkui Evaldui Dirgėlai , be kurių pagalbos būtų neįmanoma parodą surengti: „Viena tapyti, o kita - jas daryti.“
Menotyrininkas ir mąstytojas E.Dirgėla, užbaigdamas oficialiąją Z.Vaitiekūno parodos atidarymo dalį, kalbėjo: „Dejonėms kepurę uždėsim. Ant namo sienos plėvesuoja mūsų vėliava. Lietuva yra čia. Kitos Lietuvos nėra. Lietuva šiandien tik mažoji liko. Tai kas liko iš jotvingių, skalvių ir kitų genčių yra paskutinė. Kitos gali ir nebebūti“.
„ Ne pranašų bedugnei ateities mums reikia. Mums reikia tų, kurie susikaupę veikia- daugiau šviesios vilties“,- Jono Mačiulio - Maironio žodžiais linkėjo renginio dalyviams E. Dirgėla.

Daugiau dirbti, mažiau parodų
Palangoje eksponuojami jo įvairių metų darbai. Yra darbas, kurį jis sukūrė dar paauglys, o vienas paskutiniųjų – pernai akvarele nutapyta „Olando kepurė.“
Patinka dailininkui mūsų pajūrio pakrantės. Pėsčiomis yra išvaikščiojęs nuo Klaipėdos iki Palangos ir Šventosios. Dailininkas mėgsta keliones. Didžiulį įspūdį menininkui paliko Velsas, kur žemė, anot jo, prisisotinusi drėgmės, vietomis net žliugsi, o štai provincija ,anot jo, nesuvokia kas yra karas.
Jam keliaujant piligrimų keliais, gimė darbų ciklas, pašvęstas tokioms kelionėms.
„Mano kelionės nėra vien kelionės“ ,-sako menininkas. Jose „važinėta ir paišyta“. Piešinių ciklas -„Salos“, kurias dailininkas pavadino antropologinėmis (kaukolės) byloja apie tai, „galbūt kada nors ir mes tapsime geologine iškasena, svarbu kaip į tai pažiūrėti“,- sakė jis.
Menininkas nevengia savo darbuose „kalbėti“ politinėmis temomis .
„Ar reikia įrodinėti, kad malkos yra medis?“,- šmaikštavo jis. Tai galima įžvelgti Z. Vaitiekūno piešiniuose apie Gruzija.
Anot menininko, parodoje eksponuojami paveikslų formatai, dydžiai čia neturi jokios reikšmės. Mažosios tapybos sampratai autorius pasitelkė „Mažosios akademijos“ vardą, kurio kursą yra išklausęs 2017 metais.
Pasak menininko, „geriausia būtų, kad „ reiktų dirbti visada, o parodų mažiau “.
Praėjusieji metai menininkui buvo labai intensyvus. Pirmoji Justino Vaitiekūno paroda buvo eksponuojama VDA parodų salėje (Titanika) Vilniuje, antroji- VDA Panemunės pilyje. Visos trys (dabartinė A. Mončio namuose) personalinės, autorinės ir suverenios.

„Esu vasarojęs Tiškevičių rūmuose“
„Penkis metus buvau kaunietis, vėliau mama ištrėmė į Vilnių. Būdamas kokių penkių metų kartu su mama (mama dirbo gide Gintaro muziejuje) vasaromis vasarodavau Tiškevičiaus rūmuose, kurios patalpose gyveno ir menininkai“, -prisimena jis.
Menininkui priminiau apie sovietiniais metais Palangoje veikusius kūrybos namus, kur kūryba užsiimantys žmonės turėjo galimybę tenai dirbti. Anot mano pašnekovo, sovietinio paveldo nereikėtų gedėti. Amerikoje net kultūros ministerijos nėra.
„Kam ji,- klausė jis - gyvenimas savaime nepaliaujamai juda į priekį.“
Kalbant apie patį kurortą, menininkui atrodo, jog jis skirtas tam, kad žmogus atitrūkęs nuo visko, ilsėtųsi, ko negalėtų jis pasakyti apie A. Mončio muziejų. „Muziejus yra tam, kad tą žmogų judintų“,-įsitikinęs Justinas Vaitiekūnas.
Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo minėjimo išvakarėse atidaryta paroda „Mažoji tapyba“ Antano Mončio namuose veiks iki gegužės 12 dienos.

Irena Valužė