Jurgis Žalimas: „Birbynė – nepelnytai pamirštamas instrumentas“

Antradienį, gegužės 28 dieną, nuostabia akustika pasižyminčioje Palangos kurhauzo salėn susirinkusi publika patyrė nepakartojamą malonumą: čia skambėjo išskirtiniu tembru pasižyminčiu lietuvių liaudies instrumentu birbyne atliekami klasikinės ir šiuolaikinės muzikos kūriniai. Pirmuoju savo rečitaliu su Palangos Stasio Vainiūno meno mokykla atsisveikino jos absolventai Dominykas Čepys ir Rapolas Šypalis, kuriems akomponavo koncertmeisterė Tamara Prokopovič. Su mokykla atsisveikino ir muzikantus išugdęs nuo 1973 metų joje dirbęs mokytojas Jurgis Žalimas.

Vienuolika muzikavimo metų
Su mokytoju Jurgiu Žalimu bei birbynininkais Dominyku Čepiu ir Rapolu Šypaliu susitikome dar prieš koncertą. Ir, žinoma, pokalbis prasidėjo nuo klausimo: kaip į jų visų gyvenimus atėjo birbynė?
„Tos pradžių pradžios nelabai atsimenu, – bandė prisiminti per vienuolika metų ne viename respublikiniame bei tarptautiniame konkurse laurus skynęs D. Čepys. – Gal viskas prasidėjo nuo to, kad mano mama, irgi muzikos mokytoja Birutė Čepienė labai norėjo, kad ir aš pradėčiau lankyti muzikos mokyklą. Tiesą sakant, ir pats žavėjausi muzikos mokykla, jos atmosfera. Pradėjau groti birbyne – turbūt, irgi mamos dėka, nes ji domisi liaudies muzika, vadovauja ansambliams. Iš pradžių nelabai sekėsi, ir, tiesą sakant, iki kokios ketvirtos klasės nelabai ir noro groti buvo. Paskui ėmė vis geriau sektis, darėsi vis įdomiau, ir dabar jau su malonumu einu groti, koncertuoti“.
„Ką davė vienuolika metų muzikavimo, vienuolika metų scenoje? – susimąstė muzikantas. – Manau, pasitikėjimą savimi. Pavyko nugalėti scenos baimę, kurios anksčiau būdavo. Labai patikdavo groti su ansambliais, važiuoti į Dainų šventes. Ir truputį gaila, kad paskutiniais metais nebeliko ansamblio, esame dviese, o duetas į Dainų šventes juk nevažiuos“.
Pasiteiravus, koks iš jo pasiekimų pats brangiausias, Dominykas sakė, kad brangūs visi konkursuose pasiekti laimėjimai, bet brangiausiais, ko gero, pasiektasis pernai metais – respublikiniame profesoriaus Antano Mockaus konkurse: „Ilgą įvairiuose respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose būdavau antras. Tąkart atvažiavau, pagrojau, ir ne tik tapau laureatu, bet ir buvau apdovanotas už profesionaliausiai atliktą XXI amžiaus kūrinį“.

Niekada negailėdavo laiko
Rapolas Šypalis, nors muzikuoja šešerius metus, mokosi septintoje meno mokyklos klasėje – talentingas birbynininkas vieną klasę „peršoko“. Iš Vilniaus į Palangą persikėlęs ir kurį laiką čia gyvenęs Rapolas su šeima ketina grįžti atgal į sostinę, tad ir jam šie metai Stasio Vainiūno meno mokykloje – paskutiniai. Tačiau vaikinukas ir toliau gros.
„Kai užsimaniau mokytis muzikos – į meno mokyklą mane taip pat mama atvedė, – labai norėjau rinktis lumzdelį, – paklausus, kaip jis pasirinko birbynę, sakė R. Šypalis. – Bet, nuėjus pas mokytoją, gavau į rankas birbynę, ir štai – groju. Ir nesigailiu. Manau, kad būtent birbynė man labiausiai tinka. Galima sakyti, kad ji labai susijusi su mano siela. Ir geriausiai ją atspindi. Be to, palyginti su lumzdeliu, birbynės galimybės daug platesnės, ja galima atlikti profesionalesnius kūrinius“.
Pasiteiravus, kaip jie apibūdintų mokytoją Jurgį Žalimą, vaikinai trumpam pritilo.
„Smalsus – visą laiką ieškantis, bandantis – ir mums siūlantis daryti ką nors naujo. Savikritiškas sau ir kritiškas – gerąja prasme – mums. Per visą vienuolikos metų draugystę nė karto nebuvome susipykę. Rūpestingas, suprantantis“, – vardijo Dominykas.
„Mokytojas turi tiesiog metalinę kantrybę, – papildė kolegą Rapolas. – Niekada negailėdavo savo laiko papildomoms pamokoms. Žinoma, pabardavo. Už tai, kad negroji, ar groji per mažai. Bet – be pykčio“.

Birbyne groti niekas nemokė
O kaip į paties mokytojo J. Žalimo gyvenimą atėjo birbynė?
„Įdomus klausimas, – šypteli mokytojas. – Aš juk mokiausi groti akordeonu, o birbyne niekas gyvenime manęs grot nemokė. Tiesiog šis instrumentas man patiko, domėjausi juo, norėjau groti – taip ir atsitiko“.
Nuo aštuonerių metų palangiškiu tapusį J. Žalimą Palangos muzikos mokykloje akordeonu groti mokė Stasys Tamošaitis. Paskui – ketveri metai studijų tuometinėje Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje, kur taip pat pagrindinis instrumentas buvo akordeonas. O kontrabosinę birbynę jam į rankas padavė ir pūst liepė toj pačioj konservatorijoj.
„Studijuojantys birbynės klasėje grodavo kvintetuose. Tokios specialybės – kontrabosinė birbynė – nė nebuvo. Kažkodėl būtent mane dėstytojai parinko tuose kvintetuose tikriesiems birbynininkams padėti. Taip viskas ir susiklostė“, – sakė J. Žalimas.
Toliau – studijos tuometiniuose Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, liaudies instrumentų katedroje: akordeonas taip pat liaudies instrumentams priskiriamas. Ir vėl – pagrindinis instrumentas akordeonas, o orkestre ir ansambliuose teko ir birbyne muzikuoti.

Pratęsė tradicijas
O į Palangos muzikos mokyklą Jurgis Žalimas sugrįžo 1973 metais, dar nebaigęs ne tik aukštųjų, bet ir aukštesniųjų mokslų: po trečio kurso į Juodkrantę persikelti suplanavusio mokytojo Antano Kniukštos buvo pakviestas jį pakeisti ir perimti akordeono klasę. Birbynę tuo metu dėstė Juozas Zolubas – didelis ne tik šio, bet ir visų medinių liaudies pučiamųjų instrumentų entuziastas, sugebėjęs anais laikais Palangos birbynininkus nuvežti koncertuoti į Maskvą, į liaudies pasiekimų parodą.
„Jam išėjus, pamaniau: gal reikia pabandyti pratęsti jo sukurtas tradicijas. Taip ir tęsiu iki pat šiol“, – skėsteli rankomis J. Žalimas.
Ir birbynės, ir apskritai liaudies instrumentų muzikos tradicijas Jurgis Žalimas tęsė ne tik meno mokykloje, kur vadovavo ir liaudies instrumentų, ir birbynininkų ansambliams bei kvintetui. Dešimt metų Palangoje ir už jos ribų plačiai skambėjo kartu su žmona Jūrate ir Raimonda Sičiūniene poilsio namuose „Linas“ suburto šokių ansamblio vardas. Šis kolektyvas su instrumentine grupe buvo surengęs šimtą koncertų – deja, sulig jubiliejiniu koncertu, prasidėjus privatizacijoms, viskas subyrėjo.
Paklaustas, ar skaičiavo, kiek išleido mokinių, mokytojas sakė nebandęs to daryti.
„Labai daug nebus, nes ne po daug jų turėdavau. Nors, tarkim, kai prieš mėnesį su Rapolu buvome J. Švedo konkurse, vienas mano mokinys sėdėjo komisijoje. Yra mano mokinių, baigusių ir konservatorijas, ir muzikos akademiją, keturi mano mokiniai grojo „Lietuvos“ ansamblyje“, – kalbėjo mokytojas, pridūręs, jog dabar muzikanto specialybė nebėra tokia populiari kaip anksčiau: vien iš muzikos sunku pragyventi.

Nepelnytai pamirštas instrumentas
J. Žalimas apgailestavo ir dėl to, kad liaudies instrumentai, o ypač birbynė yra nepelnytai pamirštami.
„Birbynė yra tiesiog nuostabus instrumentas. Su savo skambesiu, su savo spalvomis. Muzikinėmis galimybėmis ji prilygsta bet kuriam pučiamajam instrumentui. Ja galima groti viską: ir klasiką, ir džiazą. Ką tik nori. Ir tai, kad ji retai pasirenkama, ne vaikų problema – jie greitai viską supranta. Čia jau tėvų požiūris. Paradoksas: pusė mūsų mokyklos mokinių yra pianistai. Kodėl jie veržiasi groti fortepijonu man nelabai suprantama“, – kalbėjo J. Žalimas.
Paklaustas, ar buvo tokių dienų, kad būtų gailėjęsis dėl pasirinktos specialybės, akordeoną su birbyne suderinęs muzikantas atsiduso: „Tai kad nieko daugiau nemoku. O džiaugsmo tikrai būta: visada džiugu, kai mokiniui pasiseka gerai sugroti kūrinį, kai pasiseka tinkamai parinkti repertuarą – o teisingai „pataikytas“ kūrinys tai sudaro 90 procentų sėkmės.
O koks įvykis per visus tuos metus mokytojui įsiminė kaip pats džiugiausiais?
„Būtent šitas Dominyko ir Rapolo koncertas, – be didesnių pasiknaisiojimų po atmintį atsakė J. Žalimas. – Gegužės devintąją vyko pirmasis rečitalis mūsų mokykloje, dabar jį pakartojame kurhauze. Labai atsakingai, kruopščiai rinkome repertuarą: aš visada daug dėmesio skiriu melodingumui, kad kūriniai būtų kuo išraiškingesni. Manau, kad mums pavyko suderinti ir lietuvių kompozitorių Eduardo Balsio, Broniaus Kutavičiaus bei kitų kūrybą, ir klasiką: grojame Šarlio Guno, Žako Ofenbacho kūrinius“.

Įsimylėjęs birbynę
Ir – negi išties mokytojas Jurgis Žalimas atsisveikina su mokykla?
„Taip. Šiuo koncertu su mokykla atsisveikiname mes visi trys: Dominykas, Rapolas ir aš“, – patvirtino mokytojas. Tačiau su birbyne neatsisveikina: jis ir toliau bus Palangos kultūros ir jaunimo centro pagyvenusiųjų liaudiškų šokių ansamblio „Bočiai“ instrumentinės grupės vadovas bei akompaniatorius.
„Labai džiaugiamės, kad mokytojas Jurgis dirbo mūsų mokykloje, – paprašyta tarti kelis žodžius apie J. Žalimą sakė Stasio Vainiūno meno mokyklos direktorė Virginija Marozaitė. – Aš visąlaik stebėdavausi: kaip jis sugeba pamatyti, atrasti ir padėti atsiskleisti kiekvieno vaiko talentui? Kaip jis moka parinkti repertuarą taip, kad muzikantas jį groja su malonumu ir tiesiog tobulai nušlifuoja? Kaip jis dirba? Ką jis pasako, kad pasiekia tokių rezultatų? Ir labai gaila, kad begalinio kruopštumo, begal mylintis savo darbą ir mokinius, reiklus, bet tikrai nepiktas mokytojas, su kuriuo vaikai visada rasdavo kontaktą, atsisveikina su mokykla. Jo niekas nepakeis, nes Jurgis Žalimas – unikalus. Jis – tikrai įsimylėjęs birbynę“.
O tuo, kad J. Žalimas ne tik įsimylėjęs birbynę, bet šitą meilę sugeba įskiepyti ir savo mokiniams buvo galima įsitikinti koncerto Palangos kurhauze metu. Koncerto, po kurio iš savo vietų pakilusi publika muzikantams dėkojo ovacijomis. Ir gėlėmis, kurių puokštės buvo teikiamos ne tik muzikantams, bet ir keturiasdešimt penkerius metus birbynininkus auginusiam mokytojui Jurgiui Žalimui.