Nemirsetos kurhauzas – nepelnytai užmirštas, bet mena ilgaamžę istoriją

Buvęs Nemirsetos kurhauzas stovi nuo XV a. susiformavusios Nemirsetos gyvenvietės istorinės teritorijos pietrytinėje dalyje, prie seno pajūrio kelio iš Klaipėdos į Palangą. Kurhauzas pastatytas senosios (XV a. vid.) Nemirsetos karčemos sodybvietėje. Todėl aprašomo objekto apibūdinimui tikslinga trumpa Nemirsetos istorijos apžvalga.
Nemirseta – viena seniausių pajūrio ruožo tarp Klaipėdos-Palangos gyvenviečių, rašytiniuose šaltiniuose minima pavadinimais Nimmersatt (anksčiausias – XV a. variantas), Nimmersath, Nymersat” (1540 m.), Nimmersatt, Nemirzatė (buitinėje kalboje – Nemeržatė). XX a. I p. naudota Nimmersatt forma. Vietovardis kildinamas iš sudurtinio žodžio: iš  anksčiausiai (XV a.) šaltiniuose minimo šioje vietoje įsikūrusio ūkininko Nemiros asmenvardžio ir kuršiško žodžio  seta – sodyba, kiemas. Pažodžiui – Nemiros sodyba.
Nemirseta daug laiko buvo šiauriausia Prūsijos žemių, XIX a. II p.-XX a. pr. – Vokietijos imperijos gyvenvietė.
Nemirseta VIII-XIII a. priklausė kuršių žemei – Mėguvai, kuri ties Nemirseta ribojosi su kita  kuršių žeme – Pilsotu. Mėguvos žemės prekybiniu centru buvo Palanga. Nuo XIII a. priklausė  Ordino valstybei. Po Melno sutarties 1422 m., nustačius sieną tarp Ordino ir Lietuvos, Nemirseta  tapo pasienio su Žemaitija punktu. Nuo 1434 m. šaltiniuose minima Nemirsetos karčema; tuo  laiku įkurta pasienio sargybos būstinė. 1540 m. Nemirseta kūrėsi prie nuo Ordino laikų svarbaus  pajūrio kelio iš Karaliaučiaus į Rygą. Jis tapo svarbiausia gyvenvietės plano dalimi, tačiau pats kaimas formavosi savaimingai, veikiamas pajūrio landšaftinių ypatybių ir kuršių bei vakarų žemaičių gyvensenos tradicijų.
1759-1761 m. be karčemos ir pasienio sargybos posto Nemirsetoje buvo 9 sodybos. Gyvenvietė vystėsi kaimo principu, daugumai sodybų koncentruojantis arčiau svarbiausio pajūrio kelio. 1772 m. pajūrio žvalgas (vok. Strandreiter) Nemirsetoje pastatė vėjinį malūną. 1773 m. kaime  atidaryta pradinė mokykla. 1774 m. vyriausias amtmonas gavo leidimą statyti karčemą. Nuo XVIII a. II p. pavadinimu Immersatt veikė Nemirsetos pašto įstaiga. Apsisaugojimui nuo užpustymo smėliu Nemirsetoje, paštininko Lohmejer iniciatyva, nuo XIX a. pr. tvirtintos kopos, sodinti medžiai; taip padidėjo žemdirbystei tinkami plotai. Vėliau pajūrio apželdinimo  Nemirsetoje darbus tęsė paštininkas Mellien.
1831 m. kilus epidemijai, Nemirsetos paštininkas Mellien karantino tikslams pašto sodyboje  įrengė vieną pastatą su 14 kambarių ir pirtį. Vėliau jis pastatą pritaikė vasaros kurorto  poreikiams, įrengdamas viešbutį.
Administraciniu atžvilgiu Nemirseta turėjo karališkojo pajūrio kaimo statusą, priklausė Sedvario seniūnijai, Kretingalės evangelikų-liuteronų parapijai (1785 m. duomenys). Nemirseta kaip  kurortas pradėjo garsėti apie XIX a. vid.; poilsiautojai apsistodavo paprastose vietinių gyventojų  sodybose. 1833 m. Nemirseta turėjo 164 gyventojus, 11 valstiečių, 4 daržininkų sodybas, 1848 m. duomenimis, buvo 20 sodybų, 228 gyventojai. XIX a. II p. baigė formuotis Nemirsetos struktūra. XIX a. pab.-XX a. pr. Nemirsetoje jūros pakrantėje pastatyti keli vasarnamiai. Senosios karčemos vietoje, prie kelio iš Klaipėdos į Palangą plento pastatytas viešbutis – Kurhauzas, priklausęs Karnowsky šeimai. XX a. I p. Kurhauzas vadintas Nemirsetos maudyklių kurhauzu (vok. Kurhaus Ostseebad Nimmersatt).
1926 m. Nemirseta turėjo 197 gyventojus, užėmė 614 ha plotą. Ūkininkų sodybos XIX a. II p. –XX a. I p. kūrėsi kaimo rytinėje dalyje, arčiau pasienio su Žemaitija. 1942 m. Nemirsetos  gyventojų sąraše iš 95 gyventojų tik 7 nurodyti esantys žvejai ar žvejų šeimos nariai; dauguma gyventojų vertėsi įvairiais statybos darbais. Ūkininkaujančių buvo keliolika. Po karo beveik  neliko vietos gyventojų – dalis karo pabaigoje pasitraukė su vokiečiais, dalis pokaryje buvo  ištremta. Į ištuštėjusias sodybas atsikėlė nauji gyventojai, dalis – iš Latvijos. 1946 m. Nemirseta  užėmė 1338 ha plotą. XX a. 5 dešimt. pab.-6 dešimt. pr. gyvenvietės centre – ir minimame Kurhauze, įsikūrė sovietinės kariuomenės poligonas: nuo 1946 m. – poligono mokymo centras, 1952 m. – radiolokacinė kuopa.
Poligono teritorijoje buvusio seno apstatymo dalis rekonstruota, dalis nugriauta, taip visiškai  sunaikinant kaimo vakarinės dalies autentišką kraštovaizdį. Nugriauti senieji vasarnamiai,  rekonstruotas senasis kurhauzas. Gyvenvietės centre poligono reikmėms pastatytas  neišvaizdžios mūrinės tipinės architektūros gyvenamųjų ir pagalbinių statinių kompleksas. Mažiau nukentėjo kaimo rytinės pusės senasis apstatymas. 1970 m. Nemirseta prijungta prie Palangos.
Nemirsetos gyvenvietė savo pobūdžiu skyrėsi nuo kitų pajūrio kaimų. Jos struktūrinė raida rodo, kad svarbiausi objektai koncentravosi prie pagrindinio kelio: seniausia Nemirsetos sodyba – XV a. įsikūrusi karčema stovėjo būsimo Kurhauzo vietoje, kelio rytinėje pusėje, dab. Nemirsetos  pietrytinėje dalyje.
Vėliau – kelio vakarinėje pusėje – įsikūrė pasienio muitinės postas, XVIII a. – pašto stotis.  Remiantis pajūrio kaimų apstatymo tradicijomis, manytina, kad žvejų sodybomis anksčiau apstatyta Nemirsetos vakarinė pusė; ūkininkų sodybos Nemirsetoje kūrėsi kelio rytinėje pusėje, tinkamesnėje dirbimui žemėje. XIX a. pr. gyvenvietės šiaurės rytų dalyje įsikūrė laisvas nuo   mokesčių dvarelis. Nuo XIX a. I p. augo Nemirsetos kurortinė reikšmė: XIX a. pab.-XX a. pr. Nemirsetos vakarinėje pusėje, arčiau jūros, pastatyta keletas vasarnamių, veikė Kurhauzas, pasienio muitinės punktas, pajūrio gelbėjimo stotis. XIX a. I p. pakrantės ruože užsodintas pušynas.
Nemirsetos kurhauzo sodyba susiformavo XIX a. pab.-XX a. pr. ir be didesnių pokyčių, kaip rodo XX a. I p. kartografija, išliko iki XX a. vid., kol nepateko sovietinio karinio poligono žinion. Nuo 1946 m. Nemirsetoje įsikūrus sovietinės kariuomenės dalinio mokymo centrui, 1952 m. – radiolokacinei kuopai, Kurhauzas ir jo komplekso statiniai naudoti jų tikslams.  
Kurhauzo sklypas susiformavo istorinėje XV a. Nemirsetos karčemos sodybvietėje. Duomenų apie karčemos sodybos ribas, apstatymo struktūrą neišlikę. Tikėtina, kad dalis karčemos kiemo statinių buvo išlikę iki Kurhauzo statybos laiko, tačiau tikslesnės informacijos apie tai nerasta.
Anksčiausias kurhauzo sodybos struktūrinis vaizdas parodytas 1912 m. žemėlapyje. Jame matoma, kad Kurhauzo sodybos struktūra susiklostė pagal Rytprūsių sodybų istorines tradicijas: visi 4 sodybos pastatai stovėjo kiemo pakraščiais, kiemo vidus buvo neapstatytas. Už kiemo į pietus tęsėsi nemažas Kurhauzo sodybos dirbamos žemės plotas, už jo – sodas. Kurhauzo sodybą iš vakarų ribojo kelias į Palangą, iš šiaurės ir rytų pusių supo kaimo vidiniai pravažiavimo keliai, iš pietų pusės – pievos. Už kiemo į šiaurę ir į pietryčius XX a. I p. kartografijoje pažymėti prūdai, manytina, priklausė Kurhauzo ūkiui. Nuo Kurhauzo sodybos per kelią į vakarus vedė takas prie jūros. Aiškiausiai Kurhauzo sodybos struktūra pažymėta 1936 m. žemėlapyje.
XX a. pr. ir 1936 m. kartografijos lyginamoji analizė rodo, kad iki XX a. pradžios susiformavęs Kurhauzo sklypo apstatymas nekito iki XX a. vidurio.
Apie XIX a. pab.-XX a. pr. pastatytą mūrinį Kurhauzą sudarė 4 korpusai, visi – vienoje linijoje, palei Palangos kelią. Pagrindinis korpusas pastatytas 2 a., kiti – skirtingo lygmens vienaaukščiai. XX a. pr. ir XX a. I p. ikonografijos lyginamoji analizė rodo, kad Kurhauzas XX a. I-oje pusėje buvo rekonstruotas išplečiant paaukštintą pagrindinį (senąjį) korpusą; iš šiaurės pusės senojo vienaaukščio korpuso vietoje galu į Palangos kelią pastatytas 2 aukštų, mansardiniu stogu korpusas su įėjimais iš šiaurės ir vakarų pusių.
Pagal žmonių prisiminimus, prieškaryje Nemirsetos kurhauze buvo įvairaus dydžio viešbučio kambariai svečiams, biliardo patalpa, į sodo pusę – salė. Iš salės išeinant į sodą „<…> po dešine ranka, link mūrinės tvoros“ buvo dengtas praėjimas, t. vad. kolonada. Ji tęsėsi iki nedidelių vartelių prie kelio (gatvės); už vartelių per kelią ėjo pėsčiųjų takas link jūros. Manytina, kad prieškarinėse periodikos publikacijose epizodiškai minima mūrinė tvora su varteliais supo visą Kurhauzo sodybą, tačiau tikslesnių duomenų apie tai nerasta.
Esminiai struktūriniai Kurhauzo sodybos pokyčiai įvyko pokaryje, Nemirsetoje įsikūrus sovietiniam kariniam daliniui. Kurhauzą pritaikant sovietinės kariuomenės dalinio mokymų centrui, jis rekonstruotas. Sunyko istorinės kurhauzo sodybos ribos, nugriauta dalis senųjų kiemo pastatų; sovietinio karinio dalinio poreikiams pristatyta naujų statinių, tačiau jie, kaip ir istorinėje kiemo struktūroje, buvo išdėstyti teritorijos pakraščiais, kiemą paliekant neapstatytą. Buv. Kurhauzo sodybos struktūrinis vaizdas sovietmečiu matomas sovietinėje karinėje kartografijoje. Darytina išvada, kad Kurhauzo sklypo apstatymo raida siekia XV a. vidurį – Nemirsetos senosios karčemos laikus. Kurhauzo sklypo struktūra visiškai susiformavo iki XX a. pr. ir be didesnių pokyčių išliko iki XX a. vid.