„Jūratė ir Kastytis“ – granite įamžinta legenda

Šiandien kurorto neįmanoma būtų įsivaizduoti be meilės, ištikimybės bei atsidavimo simbolio – skulptorės Nijolės Gaigalaitės sukurtos skulptūrinės grupės „Jūratė ir Kastytis“. Simboliška, kad nuo „Jūratės ir Kastyčio“ skvero prasideda poilsiautojų ir palangiškių pamėgta promenada, gavusi Meilės alėjos pavadinimą.
Legendą apie žvejo ir dievaitės tragišką meilę daugiau kaip prieš 170 metų aprašė Liudvikas Adomas Jucevičius, o pagal jį mūsų dainius Maironis sukūrė baladę „Jūratė ir Kastytis“.
Deja, tenka apgailestauti, kad mūsų miesto įvaizdžio kūrėjai ir saugotojai nepakankamai jautriai vertina šią bene gražiausią ir vertingiausią Palangos skulptūrą.

Legenda pagal L. A. Jucevičių
Rašytojas, publicistas, etnografas, archeologas L. A. Jucevičius (1813–1846) iš Palangos apylinkių gyventojų girdėtą legendą užrašė ir paskelbė 1842 metais išleistoje knygoje „Žemaičių žemės atsiminimai“. Kūrinys parašytas lenkų kalba, autorius pasirašo pseudonimu „Liudvikas iš Pakėvio“.
Legendos originalaus siužeto finalas skiriasi nuo Maironio baladės.
Kastytis gyvenęs Palangos apylinkėje prie Šventosios upės žiočių, iš ten eidavo į Baltiją gaudyti dievaitės Jūratės globotinių – jūros žuvelių. Jūratė piktinosi tokia nedorybe, juk ji pati esą tik retkarčiais suvalganti vieną skanėsto – plekšnės – pusę, o kitą pusę paleidžianti atgal jūron.
Nutarė susitikti su įžūliu žveju ir jį nubausti.
Tačiau atsitiko netikėta, vos pamačiusi žveją, jūros valdovė jį įsimyli ir pati pasiūlo sandorį: „Jei pasižadėsi mane mylėti – mano glėby rasi laimę. Jei paniekinsi valdovės Jūratės meilę, tai tik vieną dainelę uždainuosiu ir žūsi amžinai – rinkis“.
Kastytis taip pat iš pirmo žvilgsnio pamilo Jūratę ir pasirinko meilę.
Meilužiai slapta susitikinėdavo ant kalnelio, Šventosios kranto pušynėlyje, tačiau sakoma, kad meilės, kaip ir ylos maiše, nuo svetimų akių nepaslėpsi. Praamžis, sužinojęs apie nekaltybę praradusios dievaitės ir mirtingojo meilę, įširdo. Pykčio priepuolyje nužudo Jūratę, sudaužo jos gintaro rūmus. Kastytį grandinėmis prirakina prie jūros dugno, priešais padeda Jūratės palaikus ir taip pasmerkia jį amžiams liūdėti be teisės numirti ir išsivaduoti iš kančių. Dejonės, sklindančios audros metu – tai gedinčio Kastyčio aimanos.
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja, etnologė Gražina Kadžytė L. A. Jucevičiaus 200-osioms gimimo metinėms skirtame straipsnyje pažymi, kad, tikriausiai, ši legenda priklauso ne lietuviams, o Palangos apylinkių kuršiams.

Legenda, atkartojama granite
Jauna skulptorė N. Gaigalaitė 1958 metais sumanė Maironio lyrišką baladę pavaizduoti granite. Skulptūrą kūrė Palangai, net nežinodama vietos, kur ji galėtų stovėti.
Palangos miesto Vykdomojo komiteto prašymu, Meno taryba prie LTSR Kultūros ministerijos pritarė „Jūratės ir Kastyčio“ „priregistravimui“ kurorte, parinktas sklypas J. Basanavičiaus gatvės pabaigoje, priešais tiltą į jūrą. Skulptūros skvero autoriumi sutiko būti tuometinis Palangos vyriausiasis architektas Alfredas Paulauskas.
Prasidėjo intensyvus kūrybinis darbas.
Jūratę pozavo autorės kurso draugės giminaitė, vardu Gailutė. Kastytį pozavo keli asmenys – vienas jų profesionalus pozuotojas Vilniuje, o torsui ir veidui autorė pasirinko Palangos gelbėjimo stoties gelbėtoją – narą, atletiško stoto, išvaizdų Rimantą Mickevičių.
1959 metais N. Gaigalaitė ją išgarsinusį kūrinį baigė.
1961 m. užbaigtas rengti skveras ir atidengta skulptūra, jokių viešų iškilmių nebuvo.
„Jūratė ir Kastytis“ tapo tikra miesto savastimi, savotišku kurorto talismanu. Architektas A. Paulauskas sėkmingai išsprendė gamtos ir urbanizuotos teritorijos suderinamumą. Skulptūros baseinas neturėjo griežto geometrinio kontūro, kaip ir jūra. Fontano architektas nenumatė, pietų saulė metė įsimylėjėlių šešėlį ant baseino ramaus vandens paviršiaus, taip meilės akto atsikartojimas sustiprino įspūdį. Fontaną apie 1965 metus projektavo Palangos vyr. architektas Albinas Čepys, Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo Vaclovo Rokausko nurodymu. Jis buvo pirmasis fontanas Palangoje. Ir vienintelis iki pat 1972-ųjų.

Be kaltės kalti
J. Basanavičiaus gatvės rekonstrukcijos projekte buvo numatyta pertvarkyti „Jūratės ir Kastyčio“ skverą – pakeisti baseino formą, skulptūrą „įrėminti“ apšvietimo stulpais. Apsilankius skvere į akis pirmiausiai krenta ne meno kūrinys, o jo konkurentai – ratu tankiai sustojusios baltos, įdomios konstrukcijos šviestuvų atramos.
Šioje kaimynystėje abu įsimylėjėliai sumenko, tarsi susitraukė išgąsdinti, o apsupę keturiolika stulpų uždarė juos it nusikaltėlius už grotų.
Protu sunku suvokti architektų logiką, projektavusių meno kūrinio aplinką ir pasirinkus būtent tokius sprendimus, o taip pat Palangos architektų motyvus, leidusių sumenkinti vertingiausią savo miesto skulptūrą.
Šios pastabos nėra mano išgalvojimas. Tokią nuomonę aš išgirdau iš ne vieno menininko lūpų ir jų prašymu perteikiu ją visuomenei.
Išeitis yra, reikia tik drąsiai ryžtis – demontuoti visą stulpų „armiją“, apšvietimą galima įrengti nuo kopų. Tai nebūtų didelės sąnaudos, o šviestuvus ir atramas galima panaudoti kitur, jie tikrai įdomūs ir papuoštų jiems tinkamą aplinką. Nedaug nukentėtų ir skvero grindinys.

Vitalius Bernardas LITVAITIS