Irena Biriukaitė: „Pamilti seną žmogų reikia kantrybės ir pasiaukojimo“
Nė vienas žmogus iš anksto negali pasakyti, kokia bus jo senatvė. Vieni galbūt bus dar pakankamai stiprūs, galintys savimi pasirūpinti, o kitiems nenoromis teks pripažinti, kad jie tampa našta savo artimiesiems. Dalis žmonių senatvėje lieka vieniši ir apleisti. Tuomet pagalbos tenka ieškoti valdiškose įstaigose. Palangos globos namų direktorė Irena Biriukaitė įsitikinusi, jog jos vadovaujama įstaiga – tai ne vieta, kur vaikai atsikrato pasenusių tėvų, o namai, kuriuose globos reikalingi žmonės sulaukia pagalbos. „Juk ne kiekvienas mes gaminame šviežią maistą kelis kartus per dieną, o ką jau kalbėti apie senyvą žmogų. O pas mus jie yra tinkamai pamaitinti, aprūpinti, slaugomi“, – sakė I. Biriukaitė.
Dirba nuo įkūrimo
Palangos globos namuose nuo pat jų įkūrimo dirbanti įstaigos direktorė I. Biriukaitė prisiminė, jog pirmieji žingsniai nebuvo lengvi. „Pradžia buvo tokia, kad 1994 metais Palangos savivaldybė paskelbė konkursą. Iki tol aš dirbau „Lino“ susivienijime direktoriaus pavaduotoja poilsiui. Ten išdirbau šešiolika metų. Kai „Liną“ perėmė akcininkai, galėjau ten likti, niekas manęs nevarė, tačiau pajutau, kad atsirado kitas požiūris į poilsį. Tiesiog palyginti su tuo, kaip buvo iki tol, jis radikaliai pasikeitė. Todėl dalyvavau konkurse ir jį laimėjusi atėjau į globos namus, kur dirbu nuo pat įkūrimo“, – prisiminė įstaigos vadovė.
Naujoji Globos namų direktorė naujoje darbo vietoje rado visiškai įstaigos veiklai bei specifiniams poreikiams nepritaikytą pastatą. „Atėjus turėjome perimti pastatą iš „Versmės“, jis visai nebuvo tinkamas Globos namams. Iš pradžių mes net nepriiminėjome globotinių, kadangi įstaiga jiems buvo nepritaikyta. Teko pastatą rekonstruoti, atsižvelgiant į įstaigos reikmes. Darbuotojų buvo tada dar nedaug: direktorius, jo pavaduotojas, dar leido priimti sargus. Remonto darbus vykdė Statybos valdyba“, – sakė I. Biriukaitė.
Globos namai neturėjo gyventojų visą tą laiką, kol čia vyko rekonstrukcija. „1994 metų gruodžio pirmą dieną mes įėjome į pastatą, o 1996 m. kovo šeštą priėmėme pirmuosius globotinius“, – pasakojo pašnekovė.
Sužino vieni iš kitų
Naujai gyventojams duris atvėrusi globos įstaiga iš pradžių negalėjo pasigirti pastarųjų gausa – buvo tik du globotiniai. „Pradžioje gal žmonėms neįprasta buvo, jie nežinojo, kaip čia bus. Laikui bėgant vieni iš kitų sužinojo apie mūsų teikiamas paslaugas, pamatė, kad čia nėra blogai. Ir gyventojų pas mus daugėjo – šiandien jų turime jau keturiasdešimt ir daugiau nepriimame“, – sakė įstaigos vadovė.
Norintieji apsigyventi Globos namuose pirmiausia turi rašyti prašymą Socialinės rūpybos skyriui, šis, įvertinęs visas aplinkybes, duoda žmogui siuntimą. Tik gavęs tokį siuntimą žmogus patenka į Globos namus. „Mes patys žmonių neatrenkame – juos atrenka ir mums atsiunčia Socialinės rūpybos skyrius. Tuomet, jei yra vietų, mes priimame naują gyventoją į šiuos namus. Pas mus nepatenka sveiki, galintys savimi pasirūpinti žmonės – visi mūsų gyventojai turi įvairių poreikių: slaugos, nedarbingumo ar pan.“, – kalbėjo įstaigos vadovė. Pasiteiravus, kas kreipiasi pagalbos – patys jos reikalingieji ar tokių asmenų giminaičiai, – I. Biriukaitė sakė, jog būna įvairiai: „Būna, kad ir pats žmogus suvokia, jog jau negali tinkamai savimi pasirūpinti – jau reikia pagalbos judant, negali valgyti pasigaminti ar kitaip. Tuomet jis pats kreipiasi ir prašosi į globos namus“.
Naujieji gyventojai Globos namuose adaptuojasi skirtingai, kadangi ir patys nėra visi vienodi, skiriasi šių žmonių lūkesčiai, požiūris. „Vieni atvyksta puikiai nusiteikę, jie lengvai pripranta mūsų įstaigoje, kitiems būna sudėtingiau. Tuomet socialiniai darbuotojai padeda tokiam žmogui susitvarkyti ir rūbus, ir dokumentus, supažindina su įstaigos darbuotojais. Jie padeda naujiems gyventojams adaptuotis, be abejo, prisideda ir visas kolektyvas“, – pasakojo direktorė.
Dienotvarkė panaši į namų
Pasmalsavus, kaip globos namuose praeina ten gyvenančių senyvo amžiaus žmonių diena, įstaigos vadovė teigė, jog siekiama, kad globotiniai čia jaustųsi panašiai kaip namuose, todėl dienotvarkė nėra perkrauta. „Mes stengiamės, kad pas mus seni žmonės jaustųsi kaip namuose: leidžiame jiems ir pagulėti, ir televizorių pažiūrėti – tikrai nevarinėjame. Bet yra ir užimtumas, režimas: nustatytas laikas, kada pusryčiaujama, pietaujama, vakarieniaujama. Vasarą, kai gražus oras, ir į lauką išvedame, ir prie jūros, ir į parką nuvedame tuos, kurie gali, nes pas mus juk žmonės pagyvenę, ne visiems paprasta vaikščioti. Globos namuose vyksta koncertai, pas mus atvyksta vaikų darželių, mokyklų ugdytiniai, savo apsilankymu nudžiugindami senukus. Be abejo, nuvežame globotinius į bažnyčią, kadangi jiems tai svarbu, o ne visi patys gali nueiti, buvome Klaipėdos muzikiniame teatre, arenos atidaryme, su Neįgaliųjų draugija tie, kuriems leidžia sveikata, vyko į Vilnių. Kadangi mūsų globotinių amžiaus vidurkis – aštuoniasdešimt metų, tai ilgos kelionės jiems tiesiog fiziškai yra sudėtingos“, – atviravo Globos namų vadovė.
Giminės neužmiršta
Palangos globos namų direktorė pasidžiaugė, kad čia gyvenantys žmonės nėra užmiršti, giminių palikti likimo valiai. „Na, jeigu žmogus yra vienišas, neturi giminių, tada nelabai kas jį ir prisimena, tačiau kitus artimieji lanko. Mes bendraujame su jų giminaičiais, informuojame, kaip mūsų globotiniai jaučiasi, pranešame, jei ko nors jiems reikia – neturime didelių problemų. Mūsų globojami senukai nėra apleisti. Jei iškyla kokių problemų, mes patys paieškome giminaičių“, – sakė pašnekovė.
Pasiteiravus, ko labiausiai reikia dirbant su globos namuose esančiais žmonėmis, I. Biriukaitė sakė, jog tai pirmiausia yra gyvi žmonės, todėl svarbiausia yra žmogiškos savybės. „Reikia kantrybės, mylėti tą seną žmogų, nebijoti juodo darbo. Mūsų senukams ne toks svarbus darbuotojų profesionalumas, bet labai aktualu, kad tas darbuotojas prieina, pakalbina, pabendrauja, suranda šiltą žodį, apkabina. Mūsų globotiniams reikia šilumos. Kartais būna, kad senas žmogus turi ir nepagrįstų pretenzijų bei priekaištų, tuomet su juo kalbamės, aiškiname, bendraujame – taip ir sprendžiame problemą. Žinote, čia kiekvienas atvejis individualus, reikalaujantis vis kitokio priėjimo. Kitas senyvas žmogus tiesiog iš nesupratimo padaro, tuomet pakanka paaiškinti. O būna atvejų, kai senukas pyksta, todėl jam kažkas nepatinka. Čia įvairiai būna. Kartais reikia kalbėtis, o kartais ir tyla – irgi gera byla. Jei žmogus pyksta, jam atrodo, kad kažkas blogai, o tu dar aštrinsi problemą, jam gali ir spaudimas pakilti – juk mūsų globotiniai tikrai ne geležinės sveikatos. Ir į tai reikia atsižvelgti“, – atviravo direktorė.
Dirbti gali ne visi
Visgi darbas su senyvo amžiaus žmonėmis turi savo specifiką ir čia nepakanka žinoti, kada ką daryti – reikia dar būti pakankamai atspariam, mokėti įveikti liūdesį, stresą, turėti vidinės šilumos ir sugebėti matyti žmogų, o ne darbo objektą. Pašnekovė pasakojo, jog ne kiekvienas gali dirbti šį darbą, jog esama ir tokių žmonių, kuriems tai nepavyksta. „Arba tu čia gali dirbti, arba ne, nes jeigu ateini į darbą ir tau niekas nerūpi, tik formaliai vykdyti savo pareigas, tu negali čia dirbti. Kai kurie tikrai to negali: šiame darbe teigiamų emocijų mažai, čia mes susiduriame ir su mirtimis, – kadangi pas mus teikiama ilgalaikė globa, globotiniai įstaigoje būna iki gyvenimo pabaigos. Taip pat mūsų įstaigoje senukus reikia slaugyti, teikti įvairią pagalbą, juos vartyti, o tai nesukelia daug teigiamų emocijų. Nors tikrai džiaugiuosi, kad kolektyvas pas mus labai geras, daug jaunų žmonių, visi labai atsidavę darbui – tikrai esu labai patenkinta, nes senukai patys pajunta, kad jų nemyli, tada dirbame su kolektyvu. Visko būna“, – pasakojo įstaigos vadovė.
Darbas patinka
Pasiteiravus, kas padeda atstatyti pusiausvyrą, nepasiduoti neigiamoms emocijoms, globos namų direktorė teigė, jog yra įvairių būdų, nors pripažino, kad visai atsiriboti nuo to, kas vyksta įstaigoje, nelabai pavyksta. „Pasikrauni tų teigiamų emocijų. Kitas žmogus iš tavęs labai daug paima, bet kitas, žiūrėk, pagiria, pasidžiaugia, kad viskas pas mus gerai – tai suteikia teigiamų emocijų. Žmogus nesi medinis, pagyrimai visada veikia teigiamai. Labai laukiame rekonstrukcijos pabaigos, nes tada mūsų senukai gyvens po vieną ar du kambaryje, o šiuo metu jie gyvena po tris. Po rekonstrukcijos bus lengviau, atsiras daugiau erdvės, kadangi globotinių skaičius nedidėja, o tik gerinamos jų gyvenimo sąlygos, kokybė. Ir gyventojams bus geriau, ir darbuotojams lengviau juos aptarnauti. Nusipirkome daug naujos įrangos: lovų, stalų, treniruoklių, virtuvės įrangos, baldų, kitų reikalingų dalykų, bus vėdinimo sistema. Čia juk nieko nebuvo – pastatas senas“, – kalbėjo pašnekovė.
Tęsdama pasakojimą apie tai, kas padeda atsipalaiduoti, įstaigos direktorė sakė: „Kai globos namuose kažką ištinka mirtis, tai slegia. Turime kolektyvinį sodą, einu prie jūros, į gamtą – stengiuosi pasikrauti teigiamų emocijų. Bet tai nėra toks darbas, kur tu užvėrei duris ir išėjai. Kad ir per išeigines: skambini, teiraujiesi, ar viskas gerai. Jei ūkyje koks gedimas, skambina tuoj vadovui. Juk čia gyvi žmonės, jie laukti negali, todėl nuolat esi budrumo būsenoje. Gal tie, kurie dirba pamainomis, po darbo atsipalaiduoja, o vadovui darbas pinasi su gyvenimu. Bet man šis darbas patinka, jei nepatiktų, nebūčiau tiek metų išdirbusi. Net negaliu pasakyti, kas tiksliai patinka – gal tiesiog patinka tie žmonės: jie įdomūs, protingi“.
Sulaukia dėmesio
Paklausta, ar įstaiga nestokoja dėmesio, Globos namų direktorė pasidžiaugė, jog skųstis tikrai negali. „Domisi mumis, neužmiršta Savivaldybė. Meras ir remonto metu skambina, teiraujasi, sako, kad patys skambintume, jei kokia problema iškiltų. O iš visuomenės dėmesio taip pat nestokojame. Būna, žmonės atveža obuolių, skambina. Su „Rotary“ klubu gražiai draugaujame, jie mus remia: valgyklą naują įrengė, tiesa, dabar jau ten daug kas keisis, bet tuomet mums tai buvo svarbu, stalus, kėdes dovanojo, per Kalėdas, Velykas visada atveža dovanų mūsų senukams. Prieš didžiąsias žiemos šventes įvairių partijų atstovai atveža vaišių. Senukai tokių dalykų labai laukia, nes jiems smagu, tai pasikeitimai, suteikiantys džiaugsmo. Kai šventėme įstaigos įkūrimo dvidešimtmetį, iš visuomenės sulaukėme daug dėmesio. Kadangi pas mus ne visi gali nueiti į bažnyčią, kiekvieno mėnesio pirmą penktadienį į Globos namus atvažiuoja Palangos klebonas, o jei jis negali, tai kitas dvasininkas, ir atlaiko Mišias. Tai svarbu mūsų globotiniams. Turime ir po rekonstrukcijos turėsime koplytėlę, kur galima melstis, yra pas mus ir knygų, biblioteka“, – sakė pašnekovė.
Neseniai dvidešimtmetį atšventusios įstaigos vadovė teigė, jog per tiek laiko pasikeitė visuomenės požiūris į globos namus. „Aš manau, ne tik Palangoje, bet ir apskritai tas požiūris pasikeitė. Padidėjo Globos namų poreikis. Juk nepalyginami dalykai, kur žmogui, negalinčiam tinkamai savimi pasirūpinti, likti vienam namuose, ir kur globos įstaigoje. Čia ir maistas šiltas kasdien, ir slauga. Juk ne kiekvienas mes gaminame šviežią maistą kelis kartus per dieną, o ką jau kalbėti apie senyvą žmogų. O pas mus jie yra tinkamai pamaitinti, aprūpinti, slaugomi“, – svarstė direktorė.
Vieno žmogaus išlaikymas Globos namuose per mėnesį kainuoja 595,17 eurų (pavertus litais, tai būtų 2055 litų) per mėnesį.
„Palangos tilto“ redakcija
Jūsų komentaras:
Taip pat skaitykite
Nuo pirmojo iki paskutinio skambučio Jūs dosniai atiduodate save mūsų vaikams, atskleisdami jų kūrybiškumą, brandindami juose pagarbą ir pilietiškumą, mokydami siekti tikslo ir nebijoti nesėkmių. Auginti žmogų – sunku, atsakinga, bet be galo prasminga! Todėl ne veltui esate tarsi valstybės vertybinis stuburas, dabarties ir ateities kūrėjai.
Palangos baseino sporto klubas turi naują trenerį – besišypsantį, geranorišką, randantį kelią į kiekvieno širdį ir sugebantį padėti užsiauginti raumenukų, sutvirtėti ar tiesiog jaustis gerai. Susipažinkite su Arūnu Giedraičiu, kurį šnekino „Palangos tiltas.“
Valstybės paštui eurai svarbiau už žmogų
Alvydas ZIABKUS “Lietuvos ryto” apžvalgininkas, 2017 10 26 | Rubrika: PT redaktoriaus skiltis
„Bendrovės misija – taupyti klientų laiką efektyviai teikiant paslaugas“ – išdidžiai savo įmonės internetinėje svetainėje skelbia valstybei priklausanti akcinė bendrovė „Lietuvos paštas“.
Laimė žmogų aplanko ir po penkiasdešimtojo gimtadienio 1
2017 09 14 | Rubrika: Miestas
„Gyvenimas gražus, ir gyventi verta“, – sako daug kančios jame patyrusi palangiškė Liudmila Kirilenko-Černecke. Anot jos, kartais žmogaus gyvenimas panašus į kino filmą. O kino juostą galima atsukti atgal, nubraukti ašarą prisiminus skaudžius gyvenimo momentus, arba pasidžiaugti sėkmėmis, tačiau jos nebegalima atkartoti. Ponia Liudmila, sutikusi...
Apleistas žemės sklypas perpildė kantrybės taurę
Rasa GEDVILAITĖ, 2017 03 30 | Rubrika: Miestas
Apleistas žemės sklypas akis bado jau ne vienerius metus, aplinkinių namų gyventojai kantriai tylėjo, kol vieną dieną daug metų nešienauti žolynai užsidegė. Kilus grėsmei, palangiškė Eglė Miceikienė socialiniame tinkle „Facebook“ paprašė pagalbos: kaip išsiaiškinti, kam priklauso išdegusio ploto žemė? Atsakymą rasti pabandė ir...
Sieks pamilti knygą
2016 10 27 | Rubrika: Miestas
Šventosios pagrindinės mokyklos ketvirtos klasės mokiniai, jų tėveliai ir mokytoja pradėjo lietuvių kalbos projektą „Pamilk knygą“, skirtą bibliotekų metams paminėti. Projekto tikslas – paskatinti vaikus kurti, skaityti, mokyti suvokti kūrinio esmę, atrasti kūriniuose slypinčias vertybines nuostatas, skaitant pažinti save patį ir supantį pasaulį
„Palangos šilumos tinklai“ prašo gyventojų supratingumo ir kantrybės
Linas JEGELEVIČIUS, 2016 07 28 | Rubrika: Miestas
Kodėl kai kuriems gyventojams vėlavo birželio sąskaitos už karštą vandenį? Kodėl pasirašant šilumos ir karšto vandens tiekimo sutartis su iš „Litesko“ miesto šilumos ūkį perėmusia savivaldybės įmone UAB „Palangos šilumos tinklai“, reikia pateikti pažymą, kiek gyventojų yra deklaravę gyvenamą vietą bute? Ar bus galima...
Irena Biriukaitė: „Pamilti seną žmogų reikia kantrybės ir pasiaukojimo“
Vaidilė GEDMINAITĖ, 2015 01 15 | Rubrika: Miestas
Nė vienas žmogus iš anksto negali pasakyti, kokia bus jo senatvė. Vieni galbūt bus dar pakankamai stiprūs, galintys savimi pasirūpinti, o kitiems nenoromis teks pripažinti, kad jie tampa našta savo artimiesiems. Dalis žmonių senatvėje lieka vieniši ir apleisti. Tuomet pagalbos tenka ieškoti valdiškose įstaigose. Palangos globos namų direktorė Irena...
Senosios gimnazijos mokiniai atgaivino seną kurorto sporto tradiciją
Dalia RAKAUSKIENĖ Palangos senosios gimnazijos mokytoja, 2013 05 30 | Rubrika: O man ne dzin
Palangos senosios gimnazijos mokiniai Vytis Fomkinas ir Danas Paulauskas praėjusį šeštadienį atgaivino seną Palangos sporto tradiciją – organizavo dviračių varžybas. Šeštadienio rytą prie pušyno, šalia vaikų žaidimų aikštelės, rinkosi jaunieji Palangos dviračių entuziastai. Visiškai nesvarbu, kad būrys „dviratuotų“...
Pakinkyti vėją ir jūrą reikia kantrybės ir žinių
Ugnė RAUDYTĖ, 2010 08 25 | Rubrika: Miestas
Rugpjūčio pabaiga - geriausias metas plaukioti jūroje su jėgos aitvarais, žmonėms daugiau žinomais „kaito“ pavadinimu. Kadangi plaukioti su jais reikia tinkamo vėjo, reikia turėti kantrybės sulaukti tinkamų oro sąlygų.