Būtingės evangelikų liuteronų bažnyčia artėja prie antrojo šimtmečio jubiliejaus

1824-aisiais statyta ir tais pačiais metais pašventinta Būtingės evangelikų liuteronų bažnyčia, kitąmet minėsianti 190-ąsias savo įkūrimo metines, – ilgiausią amžių skaičiuojantys Palangos savivaldybės teritorijoje esantys į Kultūros vertybių registrą įrašytieji maldos namai. Ir Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios, ir ant Šventosios upės kranto stovinčios „Stella Maris“ koplyčios, ir net 1869-aisiais ant Birutės kalno pastatytosios mūrinės Šv. Jurgio koplytėlės pastatų amžius tiek nesiekia.

Parapija – nuo XVI a. vidurio, bažnyčia – nuo XIX a. pradžios
Istorikė, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistė-ekspertė Janina Valančiūtė, naudodamasi B. Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva“ bei Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios surinktais duomenimis, istorinėje pažymoje apie Būtingės evangelikų liuteronų bažnyčią rašo, jog jos pamatai pradėti kloti 1822 m., bažnyčia pastatyta ir pašventinta 1824 m. Statybos data užfiksuota mūrinės bažnyčios frontone.
Pastatas pastatytas ir iki šiol priklauso Būtingės evangelikų liuteronų parapijai. Parapija nuo įkūrimo pradžios 1560 m., būdama Kuršo žemių dalimi, egzistavo Rucavos (Latvijoje) parapijos filijos teise Kuršo konsistorijos sudėtyje ir vadinosi Šventosios parapija. Dabartinis Būtingės vietovės ir tuo pačiu – evangelikų liuteronų parapijos pavadinimas kilęs nuo čia įsikūrusio dvaro (vok. Butendiekshof, Budendiekshof). Šalia jo 1824 m. pastatyta bažnyčia, Būtingei 1921 m. atitekus Lietuvai pagal teritorijų mainus su Latvija, tapo savarankiška Būtingės evangelikų liuteronų parapine bažnyčia, teritoriniu administraciniu požiūriu priklausė Darbėnų valsčiui Kretingos apskrities sudėtyje.
1824 m. statyta bažnyčia yra Būtingės istorinės struktūros fragmentas, ypač ryškiu kontrastu medinių sodybų žvejų kaimelio apstatymo kontekste buvęs iki XX a. vidurio.
Būtingės evangelikų liuteronų bažnyčia vertinga istoriniu požiūriu kaip vienos seniausių Lietuvoje evangelikų liuteronų parapijų XIX a. pradžios statinys, atspindintis šios konfesijos XIX a.-XX a. pradžios mūrinių maldos namų statybos, architektūros ir vidaus įrangos tradicijas.

Viena seniausių Lietuvoje
J. Valančiūtės istorinėje pažymoje minima, jog bažnyčios pastatas stovi pasienyje su Latvija, į šiaurę nuo Šventosios įsikūrusios Būtingės gyvenvietės rytinėje dalyje, per Būtingę einančio Palangos-Liepojos plento rytiniame pakraštyje. Bažnyčia pagrindiniu fasadu atsukta į vakarus, į plento pusę.
Už 13 km nuo Palangos į šiaurę nutolusi Būtingės gyvenvietė ilgą laiką buvo Livonijos, Kuršo žemių dalis. 1819 m. priskirta Kuršo gubernijai, po I pasaulinio karo atiteko Latvijai, 1921 m. kartu su Palanga pagal minėtus teritorijų mainus grąžinta Lietuvai. Nuo 1890 m. veikė pradinė mokykla, Nepriklausomybės metais veikė pašto įstaiga, užeiga, vėjinis malūnas, buvo pasienio postas. 1923 m. gyvenvietėje buvo 75 sodybos, gyveno 399 gyventojai, tarp jų daug latvių tautybės žmonių. Po II-ojo pasaulinio karo Būtingė priskirta Šventosios apylinkei Kretingos rajono sudėtyje.
Būtingės evangelikų liuteronų parapijos, iš pradžių vadintos Šventosios parapija, ištakos siekia 1560 m., kai Brandenburgo markgrafo Albrechto sudaryta komisija per 1560 m. liepos 19 d. vizitą konstatavo, kad Būtingėje ir Šventojoje yra liuteronų bažnyčios ir jas aptarnauja kunigas Matthias Saccobelius. J. Valančiūtė daro išvadą, jog Būtingės evangelikų liuteronų parapija yra viena seniausių liuteronų parapijų Lietuvoje.
Tikslesnių duomenų apie ankstyvąjį – XVI a. – Būtingės bažnyčios pastatą žinių neišlikę. Šventojoje bažnyčia veikė nuo XVI a. I-osios pusės, Būtingės parapijos tikintieji iki to laiko naudojosi Šventosios (istorinis pavadinimas – Elija) bažnyčia.
Šventosios liuteronų bažnyčios istorija tokia: 1520 m. Šventojoje pastačius katalikų bažnyčią reformacijos plitimo laikotarpiu 1540 m. jos kunigas perėjo į liuteronų tikėjimą ir bažnyčioje pradėjo laikyti liuteroniškas pamaldas, o Šventosios gyventojų kuršių dauguma taip pat perėmė liuteronų tikėjimą.
1637 m. senąją bažnyčią paplovus potvyniui, Šventojoje ji 1638 m. atstatyta, 1727 m. ji sugriuvo, 1728 m. vėl atstatyta, tačiau 1809 m. Elijos bažnyčia visiškai sugriuvo.
Po Rucavos pastoriaus Baunbacho ir Būtingės, Šventosios ir aplinkinių kaimų tikinčiųjų kreipimosi į carinę valdžią, skirta 40 tūkst. rublių bažnyčios Šventojoje atstatymui, tačiau iškilus ginčams dėl vietos bažnyčiai parinkimo, ji pastatyta ne Šventojoje, o Būtingėje, šalia dvaro. Esama prielaidos, kad mūrinės bažnyčios pastatymą Būtingėje nulėmė Būtingės dvaro savininko suokalbis su architektu.
Carinės okupacijos laikais, 1832 m. panaikinus Lietuvos evangelikų liuteronų konsistoriją ir sinodą, Būtingės bažnyčia – Rucavos parapijos filija kartu su kitomis Vilniaus ir Kauno gubernijų liuteronų bažnyčiomis priskirtos Kuršo konsistorijai Mintaujoje. Esama duomenų, kad 1931-1941 m. Būtingės evangelikų liuteronų bažnyčios kunigu buvo Petras Dagys. Parapija veikė ir po II-ojo pasaulinio karo, ją aptarnavo Kretingos, Alkiškių kunigai. Pamaldos laikytos lietuvių ir latvių kalbomis.

Registre – penkti metai
Į Kultūros vertybių registrą Būtingės evangelikų liuteronų bažnyčia, kaip svarbus sakralinis, retas architektūrinis bei istorinis ir pasižymintis kraštovaizdžio vertingosiomis savybėmis objektas įrašytas 2009-ųjų sausį. Be paties prie antrojo šimtmečio ribos artėjančio pastato, į registrą įtraukti jame esantys vargonai – jų prospektas ir pats instrumentas. Beje, pastarosios vertybės į registrą įtrauktos anksčiau, nei bažnyčios pastatas – 2002-aisiais metais.
Prie vertingųjų bažnyčios savybių priskiriama jos stačiakampio plano mūrinė vienbokštė, pagrindiniu fasadu atsukta į vakarus tūrinė erdvinė kompozicija, stogo formos: bažnyčios –dvišlaitis, varpinės bokšto – keturšlaitis, pereinantis į aštuonkampę smailę bei jų dangos tipas – skarda, nors šiuo metu bažnyčia dengta asbocementinais lakštais.
Be tūrinės erdvinės kompozicijos, vertingosioms savybėms priskirtas ir aukštų išplanavimas – kompaktiškas, stačiakampis trijų navų, kurias skiria 5 poros kolonų, su prienaviu ir virš jo esančiu vargonų choru bei virš šoninių navų įrengtomis galerijomis; centrinę navą pratęsianti tokio pat aukščio ir pločio stačiakampė presbiterija, kuri užbaigta plokščia siena su presbiterijos šiaurinėje pusėje įrengta zakristija ir sakykla su kupoliniu baldakimu, sienos bei jų angos ir nišos – arkinės I-ojo aukšto langų ir nišų angos prienavyje ir presbiterijoje, stačiakampės I-ojo aukšto langų ir durų bei nišų angos, stačiakampės langų ir nišų angos su segmentinėmis sąramomis galerijoje arkinės bokšto angos.
Akcentuojamas neoklasicizmui priskiriamas fasadų architektūrinis sprendimas bei pati fasadų kompozicija: pagrindinis vakarų fasadas – simetrinis, su centre įkomponuotu bokštu ir statybos data (1824) virš pagrindinio įėjimo; šoniniai šiaurės ir pietų fasadai vienodi, simetriniai, kompoziciją pabrėžiant šiek tiek įtraukiant centrinę dalį, fasaduose ryškus langų angų ritmas, galinis rytų fasadas – simetrinės kompozicijos. Fasadų architektūrinės detalės – profiliuoti I-ojo aukšto langų ir nišų apvadai su spynomis ir sandrikais; bokštą dekoruojančios lizenos; profiliuoti pastogės karnizai su frizo juosta ir statybos datos įrašu; tinko ir rustavimo tipas.
Iš konstrukcijų minimi pamatai, iš abiejų pusių tinkuotos kapitalinės bažnyčios ir bokšto mūro sienos, bažnyčios ir bokšto medinės stogo konstrukcijos, galeriją ir chorą laikančios medinės kolonos, galerijos bei choro medinė konstrukcija ir funkcinė įranga – laiptų į bokštą ir šonines galerijas bei chorą vieta, stalių gaminiai – langų medžiagiškumas, sudalinimas, varstymo būdas, pagrindinio įėjimo vidinės filinginės durys su senoviniu užraktu.
Vertingosios savybės yra ir patalpų architektūrinės detalės – medinės dažytos kolonos, laikančios šonines galerijas ir chorą, taip pat įmontuota įranga – altorius, įrengtas centrinės navos gale, presbiterijoje – beje, dalis dekoro: dvi angelų statulėlės ir Šv. Dvasią simbolizuojantys du balandžiai sunaikinta, – Dievo Stalo baliustrada, skirianti presbiteriją nuo vidurinės navos, sakykla su kupoliniu baldakimu, vargonai, keturi sietynai.

(Bus daugiau)

„Palangos tiltas” vykdo Spaudos, Radijo ir Televizijos rėmimo fondo projektą „Palangos kultūros paveldo vertybės.