Būtingės bažnyčios šviesulys – apie bendruomenėje sėjamus gėrio grūdus

Šie metai ypatingai prasidėjo 65-erių metų sukaktį sausio 15-ąją minėjusiam Būtingės evangelikų liuteronų bažnyčios bendruomenės pirmininkui Edvardui Brigmanui. Tačiau tikrais stebuklų metais jis pavadino praėjusius – 2017-uosius – metus, kai buvo pradėta renovuoti Būtingės bažnyčia.

Kad atsivertų dar gražesnis vaizdas
„Pernai sulaukėme labai didelių pokyčių. 2017-ieji buvo vilčių išsipildymo metai. Pradėta pilna bažnyčios išorės restauracija. Darbams vykstant, šiek tiek buvo pritrūkę lėšų, bet viskas vyksta labai sklandžiai, kruopščiai, esame be galo patenkinti. Jau pakeistas stogas, varpinė sutvarkyta, išskyrus pamatus“, – džiaugėsi bendruomenės pirmininkas.
Tiesa, pašnekovas pastebėjo, jog būtų labai gerai, jeigu būtų suteikta galimybė pašalinti šalia bažnyčios esančius didelius medžius. Jie jau seni, didesniam vėjui papūtus gali ir nugriūti. Vienas medis, dar darbuojantis statybininkams, ir nukrito. Be to, kaip pastebėjo E. Brigmanas, medžiai gadina ir pastatą.
„Kai bažnyčia buvo statoma, aplink nebuvo nei vieno medelio, plyname lauke ji stovėjo. O dabar aplink miškas, keli medžiai erdvei užpildyti nebėra reikalingi. Juolab, kad jie jau pakrypę, šaknys verčia tvorą. Būtų gerai vietoj šių senų medžių pasodinti keletą dekoratyvinių, nedidelių, formuojamų medelių“, – apie galimybes užsiminė E. Brigmanas.
Galvosūkį parapijiečiams dar kelia ir tvora, juosianti bažnyčią. Ji nėra įtraukta į paveldosauginius objektus, tad gauti kitokių lėšų, kaip iš savivaldybės, nebus įmanoma.
„Galvojame, ką su ja reiktų daryti. Griauti nesinori, kaip bažnyčia bus be tvoros, tačiau jos būklė jau tikrai nėra gera, o gal aptvertume kokia kitokia tvorele“, – svarstė pašnekovas.
Prieš kurį laiką tvora jau buvo šiek tiek tvarkoma, atliktas kosmetinis remontas, tačiau tokie darbai – laikini.
„Mūsų bažnyčia puikiai tinka toje erdvėje. Atvykę pas mus latviai pirmiausiai šį vieną iš seniausių pastatų ir pamato. Kai ji bus sutvarkyta, jeigu bus pašalinti medžiai, tai visai atsivers puikus vaizdas“, – šypsojosi Būtingės evangelikų liuteronų bažnyčios bendruomenės pirmininkas.
Jis prisiminė ir dar vieną pažadą, galintį pasitarnauti bažnyčios grožiui atskleisti. Kažkuomet su buvusiu Šventosios seniūnu Eugenijumi Čilinsku buvo kalbėta apie šalia esančios autobusų sustojimo aikštelės apšvietimą, tuo pačiu apšviečiant ir bažnyčią.

Bažnyčią žmonės mėgsta
Būtingės bažnyčią gobia įdomi istorija, o visi apsilankiusieji pajaučia ir išskirtinę bažnyčios aurą. „Labai įdomus dalykas. Vos tik mes įeiname į bažnyčią jos sutvarkyti, tuoj pat įeina kas nors į vidų. Tarsi nujausdami, kad durys atsidarė. Tikrai tikrai toji vyraujanti puiki aura žmones traukia. Džiaugiamės, jog turime puikų kunigą Saulių Varanavičių, kuris atvyksta iš Kretingalės. Kokius ji pamokslus gražius pasako. Niekada iš bažnyčios neišeini tuščias, išeini tarsi pavalgęs, sotus. Taip kaip maistas, taip ir dvasinis penas pamaitina žmogų. Tas maistas sielai reikalingas, būtinas. Kunigas tą efektą ir duoda, gal net daugiau. Parapijiečiai apskritai visi labai geri žmonės“, – paminėjo E. Brigmanas.
Pasak pašnekovo, Būtingės bažnyčia buvo statoma anuomet palankioje vietoje, mat Būtingė buvo labai didelė gyvenvietė, dabar jau nieko nelikę iš jos. O Šventoji pakankamai toli. „Jeigu bažnyčia stovėtų bent miestelio pakrašty, tuomet lankomumas būtų kitoks, nes dabar tie, kurie neturi kuo atvykti, gali ir palikti be dvasinio peno. O Būtingės bažnyčią žmonės išties mėgsta. Esu įsitikinęs, jog tie, kurie lankosi bažnyčiose, ir patys yra visai kitokie – daug geresni. Apskritai bendravimas vienas su kitu, gero žodžio išklausymas žmones padaro kitokius“, – kalbėjo Būtingės bažnyčios bendruomenės pirmininkas.
Ar mūsuose žmonės geri, pašnekovas neabejoja, tikrai taip. „Daug kas priklauso nuo pačių žmonių. Kaip jis elgsis, taip ir su juo elgsis“, – įsitikinęs Edvardas.

Visokių yra, visokių reikia
Jau daug metų E. Brigmanas užima Būtingės evangelikų liuteronų bažnyčios bendruomenės pirmininko pareigas, pasiteiravus, ar su pareigom nepajuto ir naštos, pašnekovas tik nusišypsojo: „Tikrai ne. Žinoma, visokių minčių į galvą užklysta. Pavyzdžiui, reikėjo daugiau važinėt dėl bažnyčios reikalų, visokių dokumentacijų būta, pagalvodavau, o kam man to reikia, bet greit tokią mintį nuveju šalin. Taigi, jeigu taip Dievulis panorėjo, kad aš atlikčiau tokius darbus, tai ir negaliu jų apleist. Dievulis apsireiškia per šalia esančius žmones, jis per juos išreiškia savo norus ir meilę“.
Pašnekovas pastebėjo, jog gyvenime visuomet vyrauja pusiausvyra, todėl visuomet bus ir žmonių, kuriuos kamuos ir negeros mintys. „Vyrauja nuostata, jog Dievas gali paversti vandenį vynu, akmenį – duona, o avių banda eitų iš paskos. Tačiau tikiu, kad vis tiek atsirastų iš tos bandos kas nors, kuris būtų nepatenkintas, jis pats norėtų versti tą vyną iš vandens. Žmogui duotas didelis ginklas, kurį jis naudoja prieš save – laisvę rinktis. Tas pats pastebima santykiuose. Kartais nesuvokiama, kaip protingas žmogus gali taip galvoti, bet visokių turi būti, ko gero, visokių ir reikia. Jeigu laikrodžiai eitų žemėje vienu taktu, įvyktų drebėjimas“, – savo mintimis dalinosi E. Brigmanas.
Tiesa, Būtingės bažnyčios bendruomenės pirmininkas paminėjo, jog kartais žmogus ir supranta, jog jis turi kokią ydą ir per maldą stengiasi jos nusikratyti, prašydamas Dievo, pavyzdžiui, nuimti jo išdidumą. „Pirmiausiai pačiam jo reikia atsisakyti, o ne eiti lengviausiu keliu ir tiesiog tik paprašyti. Būna, kad žmogui trūksta meilės, pagalbos ir atjautos, jis nuolat to prašo. Bet kai Dievulis jam tai suteikia, jis to gali ir nesuprasti, gali nuspręsti, kad iš jo atėjo kažko reikalauti. O kad pats turėtų parodyti meilę, jis nesuvokia. Daugeliu atvejų mes gauname daug dovanų, bet mes to nesuprantame“, – teigė E. Brigmanas.

Vaikystės laikmetis – savotiškai įdomus, bet ribojantis
Klausantis pašnekovo, nekyla abejonių, jog jis sugeba nukreipti žmones teisinga linkme, pats moka gyventi taip, kad nekenktų kitiems, įžvelgtų daugiau gėrio. Pasiteiravus, ar visada jis tuo keliu žengė, ar buvo kada tikėjimas susvyravęs, Edvardas patikino, kad stiprus tikėjimas jį lydėjo nuo vaikystės, mat tam turėjo įtakos tikinti šeima.
„Aš jau nuo mažumės buvau tikintis vaikas. Paskui po kariuomenės buvo kažkoks laikotarpis, tikėjimas buvo, bet be jokių svaresnių minčių. Pamiršti to, kas yra su tavim buvę, negali, bet vienu metu to nevertinau. Visgi ateina laikas, kai tas suvokimas sugrįžta. Grįžau iš kariuomenės, būta dvejonių, nebuvo aišku kur gyventi, išvykau į Liepoją. Metams bėgant tikėjimas tik stiprėjo“, – papasakojo pašnekovas.
O būna taip, kad kartais žmogus pervertina savo jėgas. Kaip paminėjo Edvardas, siekia tokių tikslų, kurių nelemta jam įveikti, tačiau to nesupranta jis.
Tris vaikus užauginęs ir keturių anūkų sulaukęs pašnekovas pripažįsta, kad dabar jauni žmonės yra kitokie nei jie buvo jaunystėje – jo manymu, dabartiniai jaunuoliai yra protingesni, o jie buvo fiziškai aktyvesni.
„Mes turėjome daugiau energijos, norėjome visur būti, visur eiti. Dabar jaunuoliams aktyvią veiklą pakeičia informacinės technologijos. O mums varžybos buvo didžiausias džiaugsmas. Mėgdavome sportuoti, judėti. Buvome drąsesni, iš vienos pusės, tačiau bijojome žodį pasakyti. Toks gyvenimo būdas buvo savotiškai įdomus, buvo skiepijama ir daug gerų dalykų, tokių, kaip pagarba vyresniam žmogui, tačiau iš kitos pusės buvo jaučiamas nuolatinis ribojimas, įvairūs draudimai. Viskas buvo negalima, o tai, kas galima, buvo net ir privaloma“, – prisiminimais dalinosi pokalbininkas.
O anuomet žmonės ir visai kitaip gyvendavo – viską patys užsiaugindavo. Dabar, kaip pajuokavo pašnekovas, vietoj daržų ir gyvulių pridygę visur poilsinių, palapinių poilsiautojams. „Seniau žmonės dėl žemės lopinėlio grumdavosi, o dabar laukai dirvonuoja, niekam jie nereikalingi“, – pastebėjo E. Brigmanas.

Pomėgiai
Jubiliejų atšventęs Edvardas pokalbio metu paminėjo, jog laiko išėjus užtarnauto poilsio jam pakanka, laisvą laiką jis išnaudoja knygoms ar klausosi muzikos. Tačiau jis atskleidė ir dar vieną savo mėgstamą laisvalaikio leidimo būdą – jis yra profesionalus metalo apdirbėjas.
„Esu metalistas. Tačiau vis kažkaip neprisiruošiu daugiau prie to padirbėt. Netraukia? Oi ne, man labai patinka. Galbūt niekada ir nepadarysiu, ką norėčiau padaryti, bet mintis nuolat galvoje gyvena. Daug reikia turėti įrangos. Šiek tiek sugebu kurti ir iš medžio. Mano brolis buvo jūreivis, jis labai puikiai piešdavo. Matyt, genai persidavė ir mano dukrai, o vėliau ir anūkei. Na, puikiai piešia. Gimtadienio proga man anūkė padovanojo nupieštą arklį. Arklys – kaip gyvas“, – nusijuokė aktyvus visuomenininkas E. Brigmanas.
Kuklus pašnekovas nelinkęs prisiimti jokių nuopelnų, jis įsitikinęs, kad jam tiesiog pasisekė, jog jam buvo skirta būtent šiuo laikotarpiu čia būti ir prisidėti bent kruopelyte prie tokių darbų, kaip Būtingės bažnyčios renovacija. „Tiek metų mes jos laukėme, tad be galo džiaugiamės“, – nusišypsojo puikus pašnekovas.