Bronius Uogintas – dailininkas, kuriam aguonos žydi ramunių pievoje
Dažnokai prisimenu 2003 metais žinomo lietuvių dailininko Vytauto Valiaus pasakytą mintį apie kūrybinį pašaukimą, apie meną būti menininku visa sielos esybe, nebijant „nerti“ į gyvenimo gelmes, pažįstant ir skurdesnį būvį ir vėl atrandant viltį. Vytautas Valius: „Poetas A. Nyka – Niliūnas savo dienoraščiuose ne kartą užsimena, kad menininkas gali kurti visokiomis sąlygomis – viskas priklauso nuo talento... Gal jis turėjo galvoj Hamleto žodžius: „Ir riešuto kevale uždarytas jausčiausi begalinių erdvių karalius“.
Graži mintis.
„Velniškumas arčiausiai angelų“
Visi mes esame hamletai. Mūsų atveju buvo įvairiai... Pagaliau mus visus vertins laikas“. „Palangos laiko takuose“ dažnai prisimenama Saulėjautai atsidavusi žinomų lietuvių tapytojų Uogintų šeima. Jų buvimas čia, prie jūros, į provincialų, kaimiškos prigimties miestelio dvasinį gyvenimą įnešė daug pozityvaus. Ir šiandien palangiškiai dažnai prabyla apie vyresnįjį Bronių Uogintą (1913-1988), kurio statytieji namai tarp Birutės alėjos ir Naglio gatvės tapo jaukia menui neabejingų širdžių susibūrimo vieta, o jų pažįstami palangiškiai ir jų draugai turėjo unikalią galimybę ne tik stebėti kuriančius profesionalus, bet ir girdėti jų dažnai antisovietines, vakarietiškas diskusijas apie menininkų padėtį okupuotoje šalelėje: apie tai, žinia, viešai rašyti laikraščiuose buvo griežtai negalima. Betgi būtent tai, kas draudžiama labiausiai ir traukia: „velniškumas – arčiausiai angelų“. Arba – asmenybei laisvės gurkšniai už vyną gardesni.
Apie tapytojus Bronių Uogintą ir jo žmoną Bronę
Gimęs Gružiuose, Pasvalio rajone nusipelnęs meno veikėjas (1963), tapytojas Bronius Uogintas 1932-1940 studijavo Kauno meno mokykloje. Grafiką dėstė Adomas Galdikas, o tapybą – Adomas Varnas ir Petras Kalpokas. 1943 m. baigė Vilniaus dailės akademiją. 1947-1951 dėstytojavo Vilniaus dailės institute. Dalyvavo parodose. Tapė peizažus ir portretus (Juozo Grušo, Balio Dvariono, Juozo Miltinio, Giedrės Kaukaitės, Donato Banionio). Tapybos darbai – nuoširdūs, nuotaikingi, pilni refleksų ir šviesos – šešėlių žaismo.
Čia pat, būdamas ištikimas sąžinei ir profesinei etikai „Palangos tilto“ skaitytojams privalau priminti, kad labai įspūdingas kūrybines pėdas Lietuvos dailėje paliko ir B.Uoginto gyvenimo draugė, žmona – taip pat tapytoja, taip pat nusipelniusi meno veikėja Bronė Mingilaitė – Uogintienė (1919-1983). Talentingos dviejų irgi talentingų vaikų mamos kūrybinę paletę ir darbų tematiką nusako patys paveikslų pavadinimai – „Renuariška moteris“, „Rima“, „Ciklamenai“, „Kalijos“, „Ramunės“, „Saulėgrąžos“, „Gėlės ir keramika“. Su vyru labai artimi ir kūryboje: paveiksluose dominuoja jausminis paradas, ekspresyvumas, pasireiškiantis spalva, potėpiais, gaivališka dėmių ritmika, laisvas nedetalizuotas piešinys. Daug vertingo ir gero abu Uogintai – tėvai sukūrė ir savo Palangoje statytuose nameliuose – kaimynystėje su kompozitoriaus Balio Dvariono šeimos vasarviete.
Dailininkų Uogintų namai visus traukė
Apie prasmingai žaismingas meninio gyvenimo peripetijas ir diskusijas „Uogintų namuose“ Palangoje man ne kartą pasakojo labai dorovingas inteligentas, žinomas lietuvių poetas, buvęs savaitraščio „Literatūra ir menas“ vedėjas, Palangą visa širdimi mylėjęs Eugenijus Matuzevičius (1917-1994). Tai jam aš labai dėkingas už padrąsinimus „neapleisti poezijos pelkės, kuri anksčiau ar vėliau atveria dvasinės Jūros horizontus ir jau be botago išlaiko gyventi literatui padedančią idealistišką aistros ugnelę“.
Tarpininkaujant poetui – matrosui – dainų bičiuliui Pauliui Širviui 1970 metų vasarą aukštaitis poetas Eugenijus Matuzevičius parašė suaugusio vyro delno didumo tekstuką „Gero vėjo“ „Komjaunimo tiesos“ laikraštyje, paskatino toliau rašyti eilėraščius, stiprybės semiantis gamtoje ir man tie E.Matuzevičiaus sakinukai net dabar 2012-ųjų vasarą, tebėra „šviesos spindulys tamsos ir chaoso karalystėje“. Didelę galią materialiajame pasaulyje turi pinigai, bet dar didesnis turtas, ypač jaunesniame amžiuje yra tavimi pasitikintis dvasinis draugas, lyderis, su kuriuo saugu ir drąsu vienoje valtyje net plaukiant štorminga jūra. Taigi, Eugenijus Matuzevičius ne kartą Vilniuje, o vėliau ir Palangoje klausė manęs: „Ar jau buvai, broleli, Palangoje Uogintų namuose? Nueik – būsi laukiamas svečias. Alkanas meno galėsi pratęsti mūsų diskusijas dar nuo 1970 metų „Litmenio“ redakcijoje ir su Vilniaus literatūrine bohema. Matai, broleli, aš galiu pasididžiuoti, kad mudu su tokiu žinomu, labai gabiu Lietuvos tapytoju, meno veikėju, dailės pedagogu Broniumi Uogintu esam vienos kartos „zemliokai“. Pasvaliečiai. Labai puikaus charakterio vyras. Vėsesnę dieną Palangoj pas jį gali susitikti ne tik mane. Pusę Vilniaus ir ne tik. Ateik, literate, nepasididžiuok – atsigaivinsi, nesigailėsi“, – Senojo turgaus gatvėje žvilgančiais čechoviškais akiniais „pasibalnojęs“ šypsodamasis dar 1986 metais kvietė šiaip jau bohemiškiems malonumams santūrus Eugenijus Matuzevičius. Vėliau, 1991 metų vasarą į „Uogintų namus“ viliojosi ir „literatūrinis daktaras“, amžininkų kažko prieštaringai vertinamas Vytautas Sirijos Gira su žinomu Lietuvos dermatovenerologu, išminties turtingu publicistu, šachmatininku, profesoriumi Jonu Leliu, – Palangoj svečių niekada netrūko. Svečiai, šventės, atrakcijos – palangiškių duona. Svečiai čia nieko nenustebina, priešingai – palangiškiai džiaugiasi svečius regėdami, o kai kurie tarpusavyje kuždasi ir vienas kitam primena: „Tik nepaleisk svečio namo su pinigais“.
Juokai – juokais, o „Uogintų namų“ durys svečiams prasiverdavo ir be jokių pinigų, čia buvo gerbiamas, laukiamas kiekvienas šnekorius, kiekvienas turintis ką originalesnio ir žaismingesnio pasakyti pašnekovas.
Tai yra prisiminęs ir inteligentiškas Palangos ligoninės gydytojas Vytautas Bliuvas, o ypač gražiai „atsivėrė“ mūsų krante žinomas šviesos sėjėjas Vitalijus Bernardas Litvaitis, kurį gerbiu gal labiau už Lietuvos kultūros ministrą, kuriam pirmiausiai, jei būtų mano galioje, suteikčiau Palangos miesto Garbės piliečio vardą. Kaip ir lietuvių kalbos bei literatūros mokytojui Jonui Brindzai. Nes supratingas, žmogiškas ūkinis vadovas, kurį vandentiekininkai ir šiandien labai šiltai teigiamai prisimena, vertina, čia, gūdžioje ne kurortinio sezono metu provincijoje sugebėjo atrasti ne vieną palangiškio širdį sušildantį žiburį, kurio ilgiesi, kaip knygos, net maldos, po ko labai „dūšioje“ palengvėja. V.Litvaitis ir jo vadovaujamas vandentiekininkų kolektyvas organizuodavo ir skaitlingai dalyvaudavo vasaros kurorto atidarymo šventėje, du dešimtmečius buvo organizacinio komiteto nariu, rūpindavosi margaspalviu karnavalu. Nuo 1984 Palangos TVK buvo, pasak V.B. Litvaičio, „lyg ir kultūros bei meno atraminis punktas“. Čia ir gimė idėja organizuoti respublikinio lygio tapytojų plenerus. Tam entuziastingai pritarė ir Palangai ištikimas tuometinis Dalininkų sąjungos pirmininkas, žinomas lietuvių tautos skulptorius, šviesaus atminimo Konstantinas Bogdanas (su juo 2004 m. susipažinome A.Mončio pagerbtuvėse Grūšlaukėje, – G.G.), taip pat menotyros daktarė Nijolė Tumėnienė. Tai pelnė Vandentiekio įmonei neeilinio kultūrinio-intelektualinio lygio vardą ir netgi tam tikrą pavydą rajonų centruose: „Gerai, jums, kad Palanga turi V.Litvaitį“. Dabar aš puikiai suprantu, kodėl jų dukra – Ieva Litvaitytė menų studijas pasirinko ir kantriai dirba.
Kultūrines pareigingo, darbštaus UAB „Palangos vandenys“ kolektyvo tradicijas šiandien gražiai, „litvaitiškai“ stabiliai nuo 2001 metų tęsia ir iš dainingųjų Justino Marcinkevičiaus panemunių kilęs direktorius, Palangoje žinomas politikas Pranas Madzajus.
Giedro akiračio žmogus, niekam neabejingas senjoras V. Litvaitis 1997 metais žurnalistiniame interviu „Klaipėdos“ dienraščiui atskleidė kai kurias peripetijas iš anų žaismingų, bet turtingų meninių diskusijų „Uogintų namelyje“. Tų diskusijų palangiškiai pasigendam ir šiandien. Nes gėris irgi yra gajus, kaip Baltoji erškėtrožė: kol nuskini – duria iki kraujų, užtat kvepia – ilgai, ilgai! Tokia meno ir gerumo žmoguje magija. Ilgėkimės, ieškokime. Išgyvenkime ją sykiu. V. B. Litvaitis didžiuojasi tuo, kad buvusį Palangos „Vandenų ūkio“ vadovą Albiną Griškevičių 1987 m. nutapė Bronius Uogintas vyresnysis, o jo sūnus – Bronius Uogintas (jaunesnysis) 1985 m. aliejumi ant drobės Palangos plenerų metu nutapė Antaną Butkevičių. Šios reprodukcijos išspausdintos buvusio vadovo V.B. Litvaičio ir rašytojo – leidėjo Leono Peleckio-Kaktavičiaus knygoje „Šimtmečio istorija“ (2008).
Gerbiamas mūsų prietelius V. Litvaitis, kaip ir meniškieji Uogintų vaikai – vasarasielė dukra Gintarė ir geraveidis Pūkis – Bronius jaunesnysis, gėlių tapytojas, spaudoje apsakė, o aš irgi pajūrio laikraščiuose jau ne kartą rašiau, kaip per Bronines į „Uogintų namelį“ atidundėdavo tą pačią dieną gimęs „trankusis Visažinis“, bet neeilinio talento, Panevėžį visame Sovietyne išgarsinęs režisierius, prancūziškų vynų degustatorius Juozas Miltinis, Kazimiera Kymantaitė, Dvarionai, Sondeckiai, Antanas Gudaitis, rašytojas Vytautas Petkevičius ir dar dešimt – dvidešimt – šimtas Lietuvos įžymybių tame stebuklingame name buvę smagūs, kaip Sąjūdžio pirmame suvažiavime“. Nepamirštu fakto, kaip visi keturi Uogintai – mama, tėvas Bronius (kuris, V.Litvaičio liudijimu, labai mažai per dieną valgydavo), dukra Gintarė ir sūnus, – vadinkim Broniuku, – kartu tapė vieną Juozo Miltinio portretą, o J. Miltinis... „stebėdavosi, kaip keturi Uogintai taip skirtingai tapo“.
Trise Uogintai tapė ir žymųjį Lietuvos kardiologą, profesorių Algimantą Marcinkevičių. Netgi visų paveiksluose – vienos meninės „kraujo grupės“ švytėjimas.
Maža padėka menininkams
O pabaigai maža charakteristika dideliam menui, kuris dar kaitriai tebeplevena gėlių aistroje, kurią sava širdimi nutapo „Uogintų upės“ tęsėjai. Štai kaip šiltai prisiminė gražųjį lietuvį – savo dėstytoją Bronių Uogintą (vyresnįjį) Dailės institute Vilniuje žinomoji dailininkė, vaikų knygų iliustratorė Birutė Žilytė – Steponavičienė (g. 1930-06-02):
„ ...Palenkęs galvą, pro žemą durų staktą plačiu žingsniu į studiją lėtai įeina aukštas, atvira šypsena tapytojas Bronius Uogintas. Akvarele liejame natiurmortus. Dėstytojas plačiai šypsodamasis eina prie mūsų ir, pastebėjęs labiau pavykusias vietas, stengiasi ką nors gera pasakyti. Šlapio popieriaus paviršiumi teka vanduo, kuriame skandinu spalvotus dažų lašus. Spalvotos dėmės greitai plečiasi ir virsta netikėčiausiais pavidalais.
Dėstytojui džiugu stebėti, kaip studentai, žaisdami dažų ir vandens stichija, atsiduria kūrybos vyksme, žadinančiame jų vidines galias išreikšti save.
...Pasakiški namai, kuriuose bent vienas „stengiasi ką nors gera pasakyti“. Palangoje, tapytojų Uogintų namai žadina „vidines galias išreikšti save“. Ačiū. O kur daugiau?
Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".
„Palangos tilto“ redakcija
Jūsų komentaras:
Taip pat skaitykite
Jurgos Šeduikytės ir Kęstučio Pavalkio patyriminis koncertas „Aš – savo gyvenimo karalius““
Balandžio mėnesiui einant į pabaigą nemaža dalis šalies gyventojų jau suplanavę, kaip leis savo vasaros atostogas.
Praėję metai net tik Vilniaus, bet ir Palangos, Šventosios NT rinkoms nebuvo patys geriausi ir svajojantys apie būstą pajūryje jau trina rankomis – šie metai gali būti lemtingi.
Pirmą kartą Palangos viešojoje bibliotekoje eksponuojama žinomo dailininko Vidmanto Vaitkevičiaus paroda „Lietuva“
"Palangos tilto" redakcija, 2021 03 09 | Rubrika: Miestas
Artėjant Kovo 11-ajai, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai, ne tik mūsų šalyje, bet ir pasaulyje žinomas dailininkas Vidmantas Vaitkevičius į Palangos miesto savivaldybės viešąją biblioteką atvežė parodą „Lietuva“, kurioje eksponuojami Lietuvos vaizdai, nutapyti ant drobės ar šilko bei įvairi atributika su dailininko kurtais piešiniais. Kadangi...
Romualdas Rima, buvęs palangiškis, buvęs radijo stoties savininkas bei redaktoriaus pavaduotojas trumpai gyvavusiame kurorto laikraštyje „Mūsų Palanga“, taip pat dirbęs direktoriaus pavaduotoju Palangos Moksleivių klube, šiandien gali lengviau atsikvėpti: „„Brexit-as“ niekaip nepakeitė jo gyvenimo.“ „Laiku susitvarkiau reikalingus...
Skubėkime mamai sakyti gražiausius žodžius, nes rytoj gali būti vėlu
Eglė PALUBINSKAITĖ, 2016 04 28 | Rubrika: Miestas
Artėjančios Mamos dienos proga visi savo mamoms, senelėms, krikšto mamoms sakome tik gražiausius žodžius, renkame padėkas ir rodome kitaip savo dėmesį. Tądien prisimenamos ir mamos, kurių jau nebėra šalia. Neturėti mamos arba būti ją neseniai išlydėjusiam į Nebūtį, yra nepakeliamas praradimas, todėl reikia branginti kiekvieną akimirką, praleistą su brangiausiu žmogumi...
Švedijos karalius su karaliene Gintaro muziejuje lankėsi su „visa širdimi“
Vaidilė GEDMINAITĖ, 2015 10 26 | Rubrika: Miestas
Palangos gintaro muziejaus vyriausioji muziejininkė, nacionalinių ir tarptautinių projektų koordinatorė, laikinai einanti vedėjos pareigas Regina Makauskienė džiaugėsi, jog atsinaujinęs muziejus sulaukia kur kas didesnio lankytojų susidomėjimo nei iki jo renovacijos. Muziejumi žavėjosi ir čia apsilankę Švedijos karalius Karlas XVI Gustavas ir karalienė Silvija. „Nors pagal...
Birutė Petrikytė: „Jūrai atveriu sielos gelmes“ 1
Livija GRAJAUSKIENĖ , 2012 09 24 | Rubrika: Kultūra
„Su jūra susiję absoliučiai viskas: tai mūsų credo, tai mūsų gyvenimas. Aš pati ir dukra Andželika esame gimusios prie jūros. Meilė gimė jūroje – mes su Igoriu susipažinome laive. Jūroje maudomės visus metus, ir gyvename prie jūros, ir kvėpuojame tuo gaiviu oru, kurio, kai įkvepi grįžęs iš kokios kelionės, niekas neatstos. Tai – kaip gimtinės kvapas“...
Bronius Uogintas – dailininkas, kuriam aguonos žydi ramunių pievoje
Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2012 05 31 | Rubrika: Miestas
Dažnokai prisimenu 2003 metais žinomo lietuvių dailininko Vytauto Valiaus pasakytą mintį apie kūrybinį pašaukimą, apie meną būti menininku visa sielos esybe, nebijant „nerti“ į gyvenimo gelmes, pažįstant ir skurdesnį būvį ir vėl atrandant viltį. Vytautas Valius: „Poetas A. Nyka – Niliūnas savo dienoraščiuose ne kartą užsimena, kad menininkas gali kurti...
Vytautas Kusas – dailininkas, poetas, Lietuvos Gineso knygos rekordininkas, kolekcionierius 1
Agnė LEKAVIČIENĖ, 2012 04 23 | Rubrika: Miestas
Palangiškį menininką Vytautą Kusą drąsiai galima vadinti menininku iš didžiosios raidės. Jis profesionalus dailininkas, poetas, kolekcionierius, gurmanas. Patiems artimiausiems Vytautas dar ir gamtininkas. Dailininko galerijoje, be gausybės paveikslų, meno kūrinių iš kiaušinių, Šunų muziejaus, galima rasti ir paties pasodintų vyšninių pomidorų bei...