Skubėkime mamai sakyti gražiausius žodžius, nes rytoj gali būti vėlu

Artėjančios Mamos dienos proga visi savo mamoms, senelėms, krikšto mamoms sakome tik gražiausius žodžius, renkame padėkas ir rodome kitaip savo dėmesį. Tądien prisimenamos ir mamos, kurių jau nebėra šalia. Neturėti mamos arba būti ją neseniai išlydėjusiam į Nebūtį, yra nepakeliamas praradimas, todėl reikia branginti kiekvieną akimirką, praleistą su brangiausiu žmogumi – mama, tikino „Palangos tilto“ pašnekovės.

Išmokė atsakingumo
„Mano mama buvo reikli, bet už tai šiandien galiu tik padėkoti“, – prisimena Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos direktorė Laimutė Benetienė. Reiklumas, atsakingumo jausmo ugdymas, pasak Laimutės, šiandien tik į naudą: „Žinoma, tuometiniu vaiko protu tas mamos reiklumas atrodė kartais ir perdėtas ar nereikalingas. Buvo atvejų, kuomet išties būdavo pikta. Bet šiandien visa tai jau prisimenu su šypsena ir galiu patikinti, kad visos šios gyvenimo pamokos buvo tikrai reikalingos“.
Kaip ir kiekvienas, L. Benetienė savo mamą prisimena ir mini tik geru žodžiu. Šiandien ji mamai labai dėkinga už tai, kad abi su seserimi buvo skatinamos nestovėti vietoje: „Mama visada skatino siekti kuo daugiau, kad nesustočiau ir pildyčiau savo svajones. Visada ragino nepasiduoti ir kovoti dėl savo užsibrėžto tikslo“. Mokyklos direktorė šiandien su šypsena prisimena, kokia mama buvo moteriška: „Jos kiekvienas veiksmas, žodis, patarimas buvo apgalvotas ir pasvertas“.
Paklausus, ar visa tai perėmė ir pati auklėdama savo vaikus, Laimutė neslepia: „Turbūt savaime didžioji dalis persiduoda. Kaip esi pats auklėjamas, kokį pavyzdį matai šeimoje, taip dažnu atveju elgiesi ir pats“. Šiandien moteris savo vaikus taip pat moko atsakingumo bet kokioje situacijoje: „Tai labai reikalingas dalykas, kurį, deja, turi ne visi. Tad iš mamos išugdytas šis jausmas perėjo ir mano vaikams“.

Kiekviena mama savo vaikui linki tik geriausio
Būdamas vaiku, anot Laimutės, dažnai nesusimąstai, kiek daug duoda mama: „Visa tai ateina su metais ir branda, kuomet jau ir pati tampi mama. Vaikystėje tikrai ne kiekvienas pagalvoja, kaip svarbu tai, ką ir kiek duoda mama. Ji atiduoda viską, kad tik vaikui nieko netrūktų“. L. Benetienė įsitikinusi, kad visi iš tėvų įgyti įgūdžiai pereina ir į paties kuriamą šeimą: „Yra sakoma, kad dažnai vaikai negirdi, ką jiems sakai, bet mato. Tad išties svarbu, ką jie mato – šeimoje ugdomos vertybės, autoritetai“.
Moteris, šiandien pati jau mama, patirtį iš mamos perduoda savo atžaloms: „Labai svarbu gyvenimo patirtį perduoti vaikams, kad jiems nekiltų sunkumų, kad netektų išgyventi skaudžių gyvenimo pamokų. Svarbu rasti priėjimą prie savo vaiko, kad jis būtų atviras, kad suvoktų, jog mama yra tas žmogus, kuriuo galima pasitikėti. Visa tai aš gavau iš savo mamos“.
Būti mama, pasak L. Benetienės, atsakingas, bet prasmingas gyvenimo etapas: „Būtina perduoti savo patirtį ateities kartoms. Tai, ką gavau iš savo mamos, nemažą dalį tikrai atidaviau ir savo vaikams“.

Laiku vertinkime tai, ką turime šiandien
L. Benetienė pastebi, kad šiandieniniame lėkime, kuomet visi skuba, nieko nespėja ir visada užimti, dažnas neberanda laiko pasakyti padėkos žodžių dar gyvoms mamoms, pabūti su jomis: „Kartais susimąstai, kiek daug žmogus turi, kurio mama dar gyva. Bet dažnas per šiandieninį skubėjimą ir įtampą nebegebame sustoti, pabūti su savo artimu žmogumi“. Laimutė mano, kad labai svarbu skirti kuo daugiau dėmesio ir šilumos savo patiems brangiausiems: buvimas kartu, bendravimas – tai labai daug.
Jei šiandien galėtų susitikti nors trumpam su savo mama, L. Benetienė, neslėpdama jaudulio ašarų, už daug ką padėkotų: „Padėkočiau už viską. Esu mamytei labai dėkinga už daugelį dalykų, o vienas iš jų, kad leido gyvenime rinktis“. Pasak mokyklos direktorės, mama visada ragino pasirinkti tokį gyvenimo kelią, kuris būtų pačiai malonus: „Niekada nesiūlė, kad turėčiau rinktis vieną ar kitą profesiją, kuri patrauklesnė, geriau apmokama ir pan. Mama visada sakė, kad pasirinkčiau tokį darbą, koks man būtų malonus“. Tokį Laimutė ir dirba šiandien, niekada nesigailėjusi, kad pasirinko pedagogės profesiją.

„Mama – pats didžiausias autoritetas“
Kalbėdama apie mamą graudinasi ir bendruomenės „Palangos santarvė“ pirmininkė Daina Eimanavičienė, nors mamos šalia nebėra jau seniai: „Kiekvienam turbūt atrodo, kad jo mama – pati geriausia. Bet man mano mama buvo ir tebėra didžiausias ir stipriausias autoritetas“.
Šeimoje buvusi vienintelė mergaitė, D. Eimanavičienė ypatingai jautė moterišką šilumą iš mamos: „Buvau tikrai lepinama ir mylima. Kiekvienam vaikui mama stengėsi padalinti savo rūpestį ir dėmesį, bet man, mergaitei, jo turbūt kliuvo daugiau“.
D. Eimanavičienė prisimena, kad mama visada buvo taktiška ir itin moteriška: „Visą gyvenimą mama dirbo buhaltere. Regis, toks tikslus, griežtumo ir oficialumo reikalaujantis darbas, tačiau namie ji buvo ypač švelni. Neatsimenu niekada pakelto balso, jos net manieros buvo visada švelnios, moteriškos“. Nostalgiškai prisimindama savo mamą, Daina juokauja, kad pati iš jos dar turėtų ko pasimokyti: „Natūralu, kad didžioji dalis savybių auklėjimo persiduoda, bet esu savikritiška ir atrodo, kad man iki mamos trūksta dar labai daug“. Mama mergaitei, kuomet augo, buvo didžiulė atrama ir svarbiausias ramstis: „Aš galėjau pasitikėti savo mama, mūsų jausmai ir bendravimas buvo betarpiški“.

Laiku parinktas žodis visad padeda
Šiandien prisimindama bendravimą su mama, Daina sako, kad niekada nebuvo įkyriai lendama į širdį: „Būna mamų, kurios žūtbūt nori sužinoti, kaip vaikui sekėsi, ką jis veikė išėjęs su draugais ir pan. Mano mama mokėdavo tokiu būdu prie manęs prieiti, kad aš pati nejučiomis atsiverdavau ir pasipasakodavau. Ji jautė, kai man kažkas būdavo negerai – prieidavo, dalydavo patarimus, bet labai subtiliai ir nekvosdama to, ko galbūt nenoriu pasakyti“. D. Eimanavičienė apie mamos būdą ir jos moteriškumą galėtų kalbėti ir kalbėti: „Neslėpsiu, tai jautri tema, tačiau, nors mamos jau nebėra šalia, visa tai, ką iš jos gavau, šiandien yra su manimi“.
Dar būdama mergaitė ar paauglė, D. Eimanavičienė atsimena, kad jei nesugebėdavo patarti mama, arba jausdavo, kad reikia tėviško patarimo, „nukreipdavo“ pas tėtį: „Ji jausdavo, kad viena ar kita tema kalbu nenoriai. Tada labai subtiliai ir meistriškai perduodavo pokalbį tėčiui. Jie abu dalijosi auklėjimu, tačiau mamos autoritetas mergaitei yra labai svarbus“.

Mamos patarimai praverčia auginant tris sūnus
Daina, kaip pati juokiasi, šiandien gyvena vyriškoje šeimoje: „Su vyru turime tris sūnus, tad subtilumo ir moteriškumo šeimoje mažiau nei auginant dukras. Bet iš mamos gauta patirtis, manau, vis tiek vaikų auginime ir auklėjime persiduoda“. Yra sakoma, kad mamos profesija ar darbas – vienas sunkiausių. „Tikrai nepavadinčiau to darbu. Tai labai natūralus dalykas, kuomet gali duoti absoliučiai viską, ką turi“, – įsitikinusi moteris.
D. Eimanavičienė mano, kad auginant vaikus mamos labai daug ko atsisako: „Bet nesutinku su tomis mamomis, kurios sako, kad auginant vaikus priverstos daug ko atsisakyti. Tai natūralus gyvenimo tarpsnis, kuomet tu keiti požiūrį į tam tikras vertybes, keiti ar laikinai atsisakai darbo“. Bet moteris šiandien dėl nieko nesigaili: „Savu laiku turėjau ir įmonę, verslą, bet šeima – pirmoje vietoje. Niekur gi moteris užauginusi vaikus nedingsta“. Užauginus arba jau išleidus į gyvenimą vaikus ji, pasak Dainos, gali imtis savo nerealizuotų svajonių. „Tada vėl gali „grįžti“ į gyvenimą, nors, manau, kad auginant vaikus niekur iš to gyvenimo neiškrentama. Pati būdama mama šį tarpsnį atsimenu kaip vieną gražiausių gyvenimo etapų, kuomet gali šviesti, auklėti, dalytis patirtimi. Be galo smagu ir prasminga“, – sako palangiškė.
„Palangos santarvės“ pirmininkė iš dalies nesupranta tų mamų, kurios veda savo vaikus vos pradėjus vaikščioti į darželį: „Nesmerkiu tų mamų, negali žinoti, kokios aplinkybės taip priverčia elgtis, tačiau man labai gaila tų verkiančių vaikučių, kuriems sunku skirtis su mama. Galbūt galima bandyti viską suderinti ir pabūti su augančia atžala kuo ilgiau“.

Mama vaikystėje leido viską
Gerai žinoma Palangos menininkė, grafikos dizainerė Gražina Eimanavičiūtė savo mamą, taip pat menininkę Gražiną Oškinytę-Eimanavičienę, vadina pačia geriausia drauge: „Mūsų santykiai visada buvo ir tebėra puikūs, ryšys tarp manęs ir mamos išties stiprus“.
Pokalbio metu nuo Gražinos veido nedingo šypsena, o apie mamą kalbėjo tik pačiais gražiausiais žodžiais: „Savo mamai labiausiai esu dėkinga už vaikystės metu suteiktą laisvę. Man buvo viskas leidžiama“. Gražina mano, kad augantis vaikas, vėliau – paauglys turi išmokti pats atsirinkti, kas gyvenime tinkama, o kas ne: „Manau, kad ši mamos pasirinkta auklėjimo strategija tinkama ir teisintina. Galėjau pati išbandyti, kas man tinka, o kas ne“. Kaip pati menininkė juokiasi, toks auklėjimas nebuvo blogas: „Nenuėjau klystkeliais ir užaugau doru žmogumi“.

Su mama niekada nebuvo susipykusios
Grafikos dizainerė džiaugiasi, kad su mama nėra tekę niekada rimtai susipykti: „O kaip kitaip, ji – mano geriausia draugė!“. Gražina visada stengiasi su mama praleisti kuo daugiau laiko, ir tą laiką išnaudoti prasmingai: „Mes kalbamės pačiomis įvairiausiomis temomis, domimės bendrais dalykais. Požiūriai į labai daug ką sutampa. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi turėdama tokią mamą“.
Jei ne mama, Gražina šiandien turbūt nebūtų menininkė: „Niekada nebuvau verčiama rinktis vienokį ar kitokį gyvenimo kelią, viskas klostėsi savaime“. Augdama ir aplink matydama meno kūrinius, kaip jie gimsta, Gražina ir pati pamažu tuo ėmė domėtis. „Tačiau dar niekada nesigailėjau, kad pasirinkau tokį kelią. Obuolys nuo obels niekur nenuriedėjo“, – šypsosi mergina.
Pati grafikė kol kas dar nėra mama, bet įsitikinusi, kad tai prasminga „profesija“ ir gyvenimo misija: „Tikiu, kad tai sudėtinga, tačiau labai prasminga būti mama. Tai ne tik džiaugsmai, bet ir begalinė atsakomybė, rūpestis. Manau, kad vaiko ir mamos ryšys – vienas iš gražiausių“.