Birutės alėjoje – romantiškosios „Romeo“ ir „Džiuljeta“, ir paslaptingasis „Anapilis“

Pasivaikščiokime po Tiškevičių laikų Palangą

Liepos 6 dieną Palangoje startavo interaktyvus pažintinis turas „Tiškevičių bulvaras“, pristatantis miesto svečiams ir patiems palangiškiams 20 objektų, ne tik puošiančių kurortą nuo grafų Tiškevičių laikų ir pripažintų saugotinomis kultūros vertybėmis, bet ir tokių, kurie iki mūsų dienų neišliko. Šis projektas – lyg įžanga į rugsėjo viduryje organizuojamus Europos paveldo dienų renginius, kurių tema „Grafų Tiškevičių epochos ženklai Palangoje“.

Birutės alėjoje – turtingųjų vilos

Prieš stabtelint kitose trijose Birutės alėjoje esančiose „Tiškevičių bulvaro“ stotelėse, verta pereiti pačia alėja, kurioje itin daug grafų Tiškevičių epochą menančių vilų.

2009-aisiais Klaipėdos universiteto Kraštovaizdžio architektūros ir aplinkos planavimo katedros studentai, vadovaujami docento dr. Petro Grecevičiaus ir konsultuojami docento dr. Jono Genio, parengė darbą „Palangos kurorto kultūros paveldo vertybių tyrimai“.

E. Moonson rengtoje darbo dalyje, skirtoje Birutės alėjai, rašoma, jog legendomis apipintos kunigaikštienės Birutės vardu grafai Tiškevičiai pavadino miškingiausią ir gražiausią to meto miestelio alėją. Kito pavadinimo per du šimtus metų ši alėja neturėjo, tik šiaurinė jos dalis nuo Ronžės upelio kurį laiką vadinta Vitoldo vardu.

Alėjoje iki 1940 m. buvo 11 sodybų su 17 pastatų. Grafai Tiškevičiai Birutės alėjoje pastatė 9 dideles vilas: „Mahortą“, „Jūros akį“, karininkų „Ramovę“, „Cukrainę“, vilų kompleksą, sudarytą iš dviejų vienodų pastatų – „Romeo“ ir „Džiuljetą“ (anksčiau vadinta „Julija“), „Jūratę“, „Baltąją“ vilą ir bevardį namą – vilą, kurioje vėliau buvo įsikūrusi karo sanatorija. Po pirmojo pasaulinio karo Tiškevičiai pasiliko tik tris vilas – „Baltąją“ vilą, „Romeo“ ir „Džiuljetą“, visas kitas pardavė privatiems savininkams.

Tarp 1919 ir 1940 metų šalia pirktų vilų ėmė dygti naujos, ir iki 1940 m. Birutės alėjoje buvo jau 15 vilų.

Birutės alėjos vilos priklausė turtingiesiems: Marijai Tiškevičiūtei, grafui Feliksui Tiškevičiui, bankininkui Burnšteinui ir kitiems to meto įtakingiems asmenims. Namai buvo naudojami poilsiui tik vasaros sezono metu, o žiemą pagalbinėse patalpose gyvendavo vien vilų sargai.

Šveicariško tipo architektūra

Beveik visos vilos – išimtis „Baltoji“ vila – statytos medinės, dviejų aukštų, kai kurios jų turi mansardas, suprojektuotas trečiajame pastato aukšte. Vieni statiniai dideli: „Mahorta“, „Baltoji“ vila ir „Jūratė“ – 20x10 m, kiti – mažesni: kvadrato plano „Jūros akis“ 13x13 m, „Romeo“ ir Džiuljeta“ – po 10x8 m. Senosios vilos – grakščios, vis kitokių projektų, ir gražiai papuoštos išpjaustymais, savitais ornamentais. Jos geriausiai atspindi XIX a. vyravusias architektūrines tendencijas. Pramoginių statinių, taip pat ir vilų, architektūra medinė, XIX –XX a. medis buvo vertinamas kaip natūrali, nebrangi ir meniškai vertinga medžiaga. Medinių pastatų įvairovės būta didelės, dauguma didesnių pastatų – vilų buvo papuoštos mansardomis ir bokšteliais, dažnas statinys ir verandomis, jungiančiomis namo vidų su kiemu. 

XIX a. pabaigoje Europoje plito „šveicariškojo“ tipo kalnų trobelių architektūra, dar kitaip vadinama „šale“ (chalet) architektūriniu stiliumi. Svetur vyravusios architektūrinės tendencijos palietė ir kurorto vilų architektūrą. Pastatų konstrukcija išsiskyrė tuo, kad statinio sienos nebuvo renčiamos iš rąstų, o statomos iš sijų karkaso, apkalto lentomis. Ši konstrukcija pasiūlė ne tik paprastą ir naujovišką statybos būdą, bet ir naują estetiką: lengvas, atviras erdves su vaizdingomis mansardomis, lodžijomis ir verandomis. Šveicariškojo stiliaus pastatams būdingi nuožulnūs stogai, pastogių kraigai su statmenų prikaltėmis ar ažūriniu dekoru, daugybė profiliuotos kiaurapjūvio ornamentikos.

Daugelis senųjų vilų ne kartą keitė savo tūrinę struktūrą, tam turėjo įtakos ir Palangą siaubę gaisrai bei praūžę karai. Birutės alėjoje iki 1940 m. buvo prarastos kelios vilos: „Cukrainė“ nugriauta, o karininkų sanatorija ir vila „Jūratė“ sudegė.

„Romeo“ ir „Džiuljeta“

Virtualusis gidas štai taip pristato šią „Tiškevičių bulvaro stotelę: „Romantiškos kurorto dvynės – „Romeo“ (kairėje) ir „Džiuljeta“. Jų šeimininkė grafienė Sofija šias vilas, primenančias Šveicarijoje populiarias šale tipo užmiesčio poilsines, nuomodavo poilsiautojams. Deja, neišliko kurortinėms poilsinėms būdingų balkonų, jungdavusių ilgas, visą pastatą juosiančias terasas. Balkonai ir atviros dengtos terasos sezono metu Palangoje virsdavo bene karščiausiais taškais – poilsiautojai jose praleisdavo daugiau laiko nei maudyklėse, restoranuose ar vaikštinėjant. Tai buvo žaismingo flirto, pažinčių ir bendravimo erdvė, kur šurmuliavo gandais apaugęs, nerūpestingas kurorto gyvenimas“.

Vilų kompleksas „Romeo“ ir „Džiuljeta“ į Kultūros vertybių registrą įrašytas 1993 metais. Valstybės saugomo regioninės reikšmės kultūros paveldo objekto, priklausančio Savivaldybei ir nuo 1992 metų valdomo ir prižiūrimo Palangos sporto centro, būklė, pasak šiemet ją tikrinusios Kultūros skyriaus vyriausiosios specialistės paveldosaugininkės Kristinos Litvinienės, patenkinama.

1994 metais surašytame akte nurodoma, jog abi vilos, priklausiusios S. Tiškevičienei, istoriniuose šaltiniuose minimos nuo 1905-ųjų metų. Anuomet jos buvo nuomojamos. 1922 m. vilos dar priklausė tai pačiai savininkei, vėliau priklausė Lietuvos ūkio bankui. 1937 m. vilose veikė pensionatas ir sanatorija, vėliau jos priklausė „Jūratės“ poilsio namams.

Paskutinį kartą vilų restauravimo-remonto darbai atlikti 1994 metais.

Pastatų cokoliai – skaldytų akmenų ir raudonų plytų mūro, sienos medinės, iš išorės horizontalia kryptimi apkaltos lentomis. Stogai gegniniai, dvišlaičiai, dengti skardos lakštais. Vila „Romeo“ išsiskiria vienu „svetimkūniu“ – sovietmečiu sumūrytu dūmtraukiu. 

Statiniai kompaktiški, stačiakampio plano, dviejų aukštų su pusaukščiu ar vieno aukšto mansarda. Vilose yra po du įėjimus, pagrindiniai orientuoti į Birutės alėją. Viloje „Džiuljeta“ antrasis įėjimas yra pietinėje, o „Romeo“ – šiaurinėje pusėje. Virš įėjimų analogiškai abiejose vilose yra po balkoną su laiptais, kuriais galima nusileisti į kiemą. Pastatų fasadai šveicariško stiliaus „šale“ atmainos. Žaismingumo viloms suteikia ir tokios tūrinės detalės kaip medinis dantytas karnizas su augalinio ir rombo motyvų juosta, medinės balkonų tvorelės su profiliuotais ir kiaurapjūviu ornamentuotais turėklais, ornamentuoti pastato apvadai, porfiliuotos gegnės ir t.t. Vilose galima pamatyti ir autentiškus laiptus su medinėmis tekintomis baliustromis bei mediniais profiliuotais porankiais. Pastatų langai smulkaus skaidymo, stačiakampiai ir netaisyklingos keturkampės formos, išskirtinumo šiems pastatams suteikia ir viršutiniame aukšte esantys aštuonkampiai langeliai. 

Abiejų vilų fasadai išlaiko proporcijų vieningumą. Saikingas fasado dekoras, ritmiškai išdėlioti architektūriniai elementai teikia šiems pastatams savitą estetiškumo kupiną charakterį.

Paslaptingasis „Anapilis“

Už „Romeo“ ir „Džiuljetos“, kiek toliau nuo Birutės alėjos, stovi legendinis „Anapilis“. Apie šį išskirtinį medinės architektūros kūrinį „Palangos tiltas“ rašė šių metų kovo 21 – balandžio 8 dienomis straipsnių cikle „Vila „Anapilis“: praeitis, dabartis, ateitis“. 

Interaktyviojo pažintinio turo „Tiškevičių bulvaras“ rengėjai, pristatydami šią stotelę, akcentuoja pastatą supančias legendas: „Senieji palangiškiai pasakoja, jog po „Anapilį“ klaidžioja grafo dukros, kuri kažkada buvusi uždaryta vilos bokštelyje, o gal pati ten atsiskyrėliškai gyvenusi ir užsiimdavusi burtais bei kerėjimais, vėlė. Kiti tiki regėję vilos šeimininkės grafienės Sofijos dvasią, kuri retkarčiais tebenaktinėja vilos bokštelyje ir klausosi specialiai jai įrengtų vėjo vargonų. Trečioji legenda mini grafaitę Antaniną, į dausas iškeliavusią labai anksti ir būtent „Anapilyje“. Kalbama, kad tai ji naktimis tyliai dainuoja“. 

„Anapilis“ – vienas įdo­miausių, unikaliausių ir vertingiausių senosios kurorto archi­tektūros ženklų Lietuvos pajūryje. XIX a. pab. vila priklausė grafienei Sofijai ir buvo vadinama jos vardu. Po pirmojo pasaulinio karo vila „Anapilis“ buvo parduota. Ją įsigijo Lietuvos ūkio bankas, kurio pagrindiniai akcininkai buvo broliai Jonas ir Juozas Vailokaičiai (pastarasis buvo kunigas). Šiuo laikotarpiu vila oficialiai pradėta vadinti „Anapiliu“ (beje, taip jį dėl neįprastos formos bokštelio palangiškiai jau ir anksčiau vadindavo). Čia mėgdavo ilsėtis ir linksmintis prezidentas A. Stulginskis bei dainininkas K. Petrauskas. Jau tuomet „Anapilį“ supo ypatinga bohemos aura, kurią bandyta atkartoti ir šiais nepriklausomos Lietuvos laikais – čia ilgą laiką gyvavo akustinės muzikos klubas“.

„Palangos tiltas“ vykdo Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projektą: „Palangos kultūros paveldo vertybės”.