„Atsisakiau minties senatvėje persikraustyti į Palangą – emigruosiu į Aziją“

Aušra Maldeikienė, žinoma šalies ekonomistė, žodžio kišenėje niekada neieško, todėl ji dėl savo aštraus ir tiesmuko žodžio – žiniasklaidos graibstoma pašnekovė. Gimusi ir augusi Palangoje įžymi moteris visą vasarą praleido gimtajame mieste, rūpindamasi garbaus amžiaus motina ir rašydama naująją knygą. Įžymybė vanojo J. Basanavičiaus gatvės surusėjimą, o kol Palangos išskirtinumą rodo bobučių aktyvumas pakelėje, Palanga, anot jos, niekada netaps pasiturinčių lietuvių ir užsieniečių kurortu. A. Maldeikienė atsakė į „Palangos tilto“ redaktoriaus klausimus.

– Esate palangiškė, čia gyvena jūsų mama, kurią dažnai aplankote. Ar daug pastebite Palangoje pasikeitimų per paskutinius ketverius metus?

– Nesu Palangos didelė fanatikė, turiu prisipažinti, ir tam turiu svarių priežasčių. Taip, Palangoje gimiau ir augau, bet išvažiavau iš jos, kai dar buvau paauglė. Man atrodo, kad tokia Palanga, kokia yra dabar, neturi vientisumo, sąryšio. Mano mėgstamiausia vieta čia – Birutės parkas. Dažnai ten nueinu. Šiemet esu Palangoje nuo birželio – rašau čia knygą. Tiesą pasakius, šiemet net trumpai, palyginti su ankstesniais metais, esu palikusi namus – 85-erių metų mama negaluoja, todėl turiu ją prižiūrėti.

– O kaip jus veikia J. Basanavičiaus gatvė?

– Aš, tiesą pasakius, mėgstu paslankioti J. Basanavičiaus gatve. Bet ir vėl – šiemet į ją buvau nukakusi tik triskart. Minios manęs neslegia, nors pastebiu, kad esu apžiūrinėjama... Net, pavyzdžiui, miesto turguje, į kurį nebe taip dažnai nueinu.

– Jus turgaus prekeiviai atpažįsta?

– Taip, ir nori pasišnekėti – ir apie politiką, ir, žinoma, ekonomiką. Tai nėra blogai: pavyzdžiui, man viena ponia, užšnekinusi mane, padovanojo braškių. Kad atpažįsta, menka bėda. Įdomiausia, kad visi turgaus prekeiviai turi savo nuomonę apie ekonomiką ir kas joje vyksta. Pavyzdžiui, vidurvasarį turguje žirniukais, gėlytėmis ir morkytėmis prekiavusi ir mane užšnekinusi moteriškė ir sako man: „Jūsų tos ir tos knygos tas ir tas skyrius kažkaip man buvo neaiškus...“ Kalbėjo apie mano knygą „Melo ekonomika“.

Nieko sau! Vadinasi, daug inteligentiškų prekybininkų yra Palangos turguje.

Ir ne tik. Tai net suklusau išgirdusi apie konkrečius tos knygos skyrius. O ji man sako: „Knygą turiu, bet dabar – daug žmonių, kai kartą lankysitės Palangoje, užsukite ir į turgų, jums patikslinsiu, kas man liko juose neaišku...“ Buvau apstulbusi, kai ji ištraukė mano knygą. Žinoma, ją pasirašiau.

– Kokia turėtų būti Palanga: masėms skirtas ar prabangus, į turtingą svečią orientuotas kurortas?

– Nežinau. Aš visą Lietuvą matau kitokią: ramią, tylią, kur nors prie miško ar čia, prie Baltijos... Visur gyvena turtingi žmonės, kurie džiaugiasi gyvenimu.

O turtingų žmonių Palangoje yra pakankamai. Mačiau daug gražių namų su išskirtinia architektūra, puikiai sutvarkytomis teritorijomis.

Mano tėvų namas – Palangos centre, kiti praeidami net pasiteirauja, ar kambario nenuomoju. Gal kam nors, kas nėra susipažinęs su Lietuvos gyvenimu, tai ir keistoka gali atrodyti, bet tokia yra Lietuva ir jos gyventojai: išgalintys sumokėti kelias dešimtis litukų už kambarį, bet ne kelias šimtines už viešbučio kambarį.

– Tad jūsų vizijose Palanga kol kas nėra panaši į Prancūzijos Rivjerą – išskirtinį kurortą?

– Ne. O ar gali būti kitaip? Palanga negali būti Prancūzijos Rivjera, nes čia didesniąją metų dalį yra šalta. Net suvyniota į paklodes neatostogaučiau Palangoje dėl paprastos priežasties: čia – šalta. Aš čia jūroje nesimaudžiau jau daugiau kaip 25 metus.

– Kokia šiluma ir iš kur jus atviliotų į Palangą žiemą?

– (Pauzė) Sunkiai tai įsivaizduoju... Ko gero, niekas.

– Na, jeigu per artimiausius ketverius metus Palanga pastatys vandens parką, gal su dirbtine saule ir paplūdimiu, ar tai vilios jus į gimtąjį miestą labiau?

– Ne. Nes esu labai introvertiška, uždara, linkusi pabūti viena. Man šis miestas – pernelyg triukšmingas. Bet, kaip sakiau, man labai čia patinka Birutės parkas. Prisipažinsiu, kažkada brandinau mintį čia persikraustyti gyventi senatvėje. Bet paskui tos minties atsisakiau: juk Palangoje net į padorų konkursą nenueisi. Net klasikinės muzikos koncertai čia – dažnai paviršutiniški ir lėkšti. Nežinau, kodėl tokius veža į Palangą. Taip nebūtų, jei Palanga būtų elitinis kurortas. O dabar ji yra kurortas visiems. O aš nesu elitas. Priešingai: pagal savo pajamas – labiau negu vidutiniokė...

– Sunku patikėti, juk esate Vilniaus universiteto docentė, skaitote paskaitas užsienyje, rašote perkamas knygas...

– Juokaujate? Kiek gi gali Lietuvoje uždirbti Vilniaus universiteto dėstytojas? Mano oficiali alga – 1200 litų. Čia be tų pinigų, kuriuos užsidirbu iš papildomos veiklos. Atvirai sakau: sau net negalėčiau leisti atostogauti Palangoje, jei čia neturėčiau savo tėvų namo.

– Ar Druskininkai jums – labiau prie širdies?

– Vienu metu, pasinaudodama akcijomis, savaitgaliais dažnai nuvažiuodavau į Druskininkus. Man patiko jie, kol nesužinojau kainos, ant kurios „laikosi“ Druskininkai. O Druskininkų tariama gerovė sukurta išnaudojant vietinius žmones. Masažus Druskininkų sanatorijose ir poilsio namuose atlieka žmonės, kuriems nuo jų lieka kapeikos. Gyvena jie „chruščiovkėse“ miesto pakraštyje iki šiol. Druskininkai, visa jų prabanga aiškiai nukreipta į rusus. Esmė ta pati: per visus tuos metus vietinio žmogaus gyvenimas Druskininkuose – kaip ir Palangoje ar visoje Lietuvoje – negerėjo. O verslumas, pavyzdžiui, Palangoje vietinių daugiausiai pasireiškia kambarių nuoma vasarą. Tai tikrai nėra elitinio kurorto ir verslo, galinčio sukurti elitinį kurortą, bruožas. Tokį verslą ir aš esu išbandžiusi: dar kai ėjau į mokyklą, kartu su tėvais priiminėjome svečius mūsų name.

– O pakelėje link Palangos nesate siūliusi kambariuko?

– (Juokiasi) Ne, neteko. Bet pakelės nuomotojų kada nors bus sunku Palangai atsisakyti, jei iš viso pavyks. Nors dauguma senųjų palangiškių, kaip, pavyzdžiui mano mama, per daugelį metų jau turi nuolatinius nuomotojus. Pas mano mamą nuomoti kambarį kiti net žiemą užsirašydavo. Mano mama tik prieš kelis metus baigė tokį „versliuką“. Manau, kad dalis Palangos svečių dar ilgai norės – ir galės – naudotis tik pigesnėmis privataus apgyvendinimo sektoriaus paslaugomis.

– Ar vaikštinėdama J. Basanavičiaus gatve pastebėjote daug ženklų, kad kavinių ir restoranų savininkai ypač daug dėmesio skiria rusakalbių turistų vilionėms? Pirmiausia kalbu apie meniu iškabas ir muziką.

– O taip, tokių ženklų, kaip ir kiekvienais metais, joje mačiau labai daug.

Man tos rusiškos melodijos J. Basanavičiaus gatvėje – baisios. Žodį „baisu“ reikėtų pakelti kokiu nors šeštuoju laipsniu, kad tiksliau išreikštų mano pasibaisėjimą. Tikras košmaras. Ėjome su broliu ir mėgdžiodami kartojome tas rusiškas daineles – labai durnas ir lėkštas. Smagumėlis. Daug ir durnos muzikos J. Basanavičiaus gatvėje. Na, kokia publika, koks jos skonis, tokia ir muzika.

Kartą su drauge net paskubėjome palikti vieną kavinę, nes labai ausis rėžė, matyt, silpnapročiams skirta dainuška. „Į mane tu pažiūrėjai, gėlės pražydo, o drugeliai nusileido...“ Kažkas panašaus.

Akivaizdu, kad visa Palanga labiausiai orientuota į rusus, ir kažin ar galėtų be jų ilgai gyventi.

– Paklausiu jūsų kaip žinomos ekonomistės. Kaip Amerikos ir Europos Sąjungos ekonominės sankcijos kirs per rusų, besilankančių kasmet Palangoje, kišenę? Ar dėl sankcijų matysime tuos rusus Palangoje ir kitąmet?

– Įdomus klausimas. Vieni mūsų šeimos rusų draugai – vyras yra armėnas, o jo žmona – ukrainietė, su kuria esu kartu studijavusi, pamėgo Palangą. Jau kelis metus iš eilės čia jie važiuoja. Jie apsistoja viešbutyje „Palanga“, ir net šiemet jame surengė rusės gimtadienio šventę.

Savo dosnumą jie įrodė ir mane pakviesdami dvi dienas pagyventi atskirame kambaryje kartu su jais „Palangoje“.

Viešbutis man tikrai labai patiko – čia ne koks nors kambarėlis privačiame sektoriuje. O kaina mano kambario – toli gražu ne kiekvienam lietuviui „įkandama“. Rusams – niekuo neypatinga, nors jie gyveno viename prabangiausių viešbučio kambarių.

Jie abu maskviečiai, vyras yra kelių metalo konstrukcijų gamyklų Maskvoje savininkas. Man atrodo, kad jį tos visos sankcijos nelabai palies.

Jau po paskelbtų sankcijų mes vėl matėmės – jie keliavo iš Prancūzijos pro Lietuvą atgal į Rusiją. Jie labai blaiviai vertina situaciją, kas vyksta Rusijoje ir pasaulyje, ir nerimo, kas bus toliau, turėjo jau prieš kelis metus.

Diplomatiškai kalbant, jie yra giliai ironiški Rusijos politikai. Kalbant apie juos, ir dar tūkstančius tokių žmonių kaip jie, Palanga daugiau jų, ko gero, niekada nematys. Kodėl? Nes jie emigruos, ir apie tai jie kalba ne puse lūpų. Emigruos į Vakarų Europą – ne į Lietuvą.

Šie mano draugai iki šiol važiavo į Palangą, nes jiems Palanga siejasi su ypač anksčiau rusų pamėgta atostogų vieta, kad Palanga – ranka pasiekiama iš Maskvos.

Bet tikint jais, absoliuti dauguma naujos kartos turtingų rusų niekada į Palangos pusę nė nepažiūrėtų, nes jie neturi kokių nors sąsajų su Palanga, jos praeitimi.

– Kaip sankcijos trenks Rusijai ir, svarbiausia, Lietuvai?

– Netikiu, kad Lietuvai jos smogtų labai stipriai. Viskas truputį laikinai susvyruos, bet Lietuvos ekonomika jau tapo gan lanksti – prisitaikys prie padėties, kokia yra. Kitaip tariant, pats verslas susireguliuos, bet, žinoma, prieš tai gerokai paverks, kaip būdinga Lietuvos verslui.

Bet norėčiau išsikirti du galimus ekonominių sankcijų vystymosi scenarijus.

Vienas jų – viskas prasideda ir pasibaigia tik ekonominių sankcijų taikymu, antras – kyla karas.

– Ar gali kilti karas? Tarp ko?

– Taip, karas gali kilti. Tai yra akivaizdu.

– Kalbate apie karą tarp Ukrainos ir Rusijos?

– Ne, apie tokį, kuriame ir Lietuva dalyvautų. Pasaulinį. Jis jau galbūt tam tikrose plotmėse vyksta. Pats karas, ką jau visi vadina karu, gali būti identifikuojamas vėliau.

Jeigu tebus tik ekonominės sankcijos, Lietuva ištvers: verslininkai pertvarkys savo verslus, verslas susireguliuos ir toliau gyvens.

Jeigu kiltų pasaulinis karas, kurio, beje, jau senokai, praėjusio amžiaus masteliu matuojant, nebuvo, Lietuvai būtų blogai. Tegul nieko negąsdina žodis „karas“: psichologinis karas tarp Lietuvos ir kaimynės Rytuose jau vyksta beveik 25 metus. Na, kad nesugyvena kartais kaimynės, anaiptol nėra kam nors didelė naujiena. Tik dabar abi apsiliejo šaltu vandeniu – mąsto, ką toliau daryti.

Tik ekonominių sankcijų scenarijus yra neblogas ir Rusijai. Ji yra per didelė ir pernelyg istorijos užgrūdinta, kad ekonominės sankcijos jai labiau pakenktų. Rusija turi didelę rinką ir vidinius mechanizmus amortizuoti vakarietiškų sankcijų poveikį.

Ir dar daugiau. Įsitikinusi, kad tokioje situacijoje prieš Rusiją nukreiptos sankcijos ją labiau sutelks. Kur Rusijoje veda priešo paieškos, aišku – į Vakarus.

– Jūs – optimistė. „Financial times“ Lietuvą įvardijo kaip vieną iš kelių, labiausiai nuo Rusijos ekonominio embargo nukentėsiančių Europos Sąjungos valstybių. Lietuvos pienininkai, gyvulininkystės sektorius, vežėjai jau prašo Vyriausybės pagalbos, o jie nuostolius skaičiuoja milijonais.

– Aš – realistė. Lietuvos verslininkai dažniausiai visada verkia, nepriklausomai, ar Rusija yra paskelbusi kokias nors sankcijas Europai ir Lietuvai, ar ne.

Verkimas – išskirtinis Lietuvos verslo bruožas. Lietuvoje verslininkai jau verkia 25 metus. Kas dabar verkia labiausia? Dalius Trumpa („Rokiškio sūrio“ generalinis direktorius – aut.)? Kai jo tėvas, Antanas Trumpa, vadovavo įmonei, mažiau verkšleno, jo sūnus dabar virkauja visą laiką – kad per brangiai superkamas pienas, kad lengvatų nėra. Jau nusibodo jo klausytis.

– Kodėl taip yra?

– Dar labai daug yra verslininkų, net tarp tų jaunesniųjų, kurių mūsų palikimas – sovietinis sukirpimas, neturėtų labai veikti. Jiems tiesiog labai patinka skųstis: dėl mažos valstybės pagalbos, mokesčių, mažos rinkos. Beje, Lietuvoje daug dažniau verkšlena vyrai verslininkai, o ne moterys verslininkės. Man juokinga, kad verkiama dėl didelių verslui mokesčių Lietuvoje. Pagal bendrą mokestinę naštą Lietuva yra viena tarp ES lyderių, kuriose mokesčiai verslui – vieni mažiausių.

– Tai sakote, kad Vyriausybė neturėtų padėti labiausiai nuo Rusijos sankcijų nukentėsiantiems sektoriams?

– Perfrazuosiu jūsų klausimą: ar dabar Vyriausybė turi skubėti iš vienų atimti ir atiduoti tiems, kurie dėl Rusijos sankcijų nulėkė skųstis į Vyriausybę?

Normali kita valstybė išklausytų, bet pagalbos rankos neištiestų, nes kalba eina ne apie valstybinį sektorių, o privatų. Bet kadangi mes neturime rimtos vakarietiško tipo valstybės, o tik valstybę aptarnaujančią verkiančius – nuo verslininkų iki pensininkų, todėl manau, kad valstybė dabar iš vienų atims, o prašantiesiems pridės.

– Bet dauguma sutinka, kad Vyriausybė turi padėti labiausiai nukentėsiantiems dėl Rusijos sankcijų sektoriams, tik diskutuojama dėl pagalbos ribų ir priemonių.

– Mažinti jiems PVM? Juokinga, nes, kaip minėjau, mokestinė našta Lietuvos verslui – viena mažiausių Europos Sąjungoje. Kitaip tariant, Lietuvos verslininkai mažai dalinasi savo pelnu su valstybe.

Lietuvoje pagalbos prašymai Vyriausybei yra cikliški: kiekvieną rudenį kas nors būtinai ims skųstis, kad nelauktai užklupo šalnos, nors jos būna kiekvienais metais; kiekvieną žiemą kokia nors verslo šaka lekia į Vyriausybę prašyti pagalbos, nes, girdi, niekada Lietuvoje nebuvo taip šalta. Pavasaris – vėl kuo nors ypatingas, kad valstybės parama būtina, o vasara, aišku, arba labai šalta, arba karšta, kviečiai ne tokie užderėjo, tad tik Vyriausybė gali pagelbėti. Visa tai – juokinga.

Kai užderėdavo dideli derliai sovietmečiu, tai kolūkiai nors tuo girdavosi išsijuosę. Dabar, kai bendrovės sulaukia didelių derlių, tyli, nes girtis neapsimoka: baisu, kad valstybės paramos negaus, nutikus bėdai.

– O kieno sąskaita galima padėti?

– Pasakykime tiesiai: viešojo sektoriaus, tai yra mokytojų, gydytojų, dėstytojų sąskaita.

Bet Lietuvos mokytojai – irgi, anot jūsų, cikliškai nepatenkinti padėtimi: ruošiasi streikui... Ar pelnytai? Pati esu dėstytoja ir žinau, ką reiškia, jeigu ne įvairūs papildomi darbeliai, pragyventi iš dėstytojo atlyginimo, kuris, mano atveju, nė pusantro tūkstančio litų nesiekia. Padėtis Lietuvos švietimo sektoriuje – labai bloga.

Sakau nuoširdžiai: aš dar metus Lietuvoje padirbsiu, o paskui išvažiuosiu iš šalies – ten, kur galiu ką nors susitaupyti senatvei. Lietuvoje senatvė su tokiomis pensijomis ir valstybės požiūriu į pensininkus – baisus dalykas.

– Kur emigruosite?

– Nenorėčiau emigruoti, bet jaučiuosi, kad esu Lietuvos išvaroma iš čia. Važiuosiu, kur pigus pragyvenimas. Kur išnuomojus butą Lietuvoje nereikės daug prisidurti iš svetur. Ir kur šilta, nes Lietuvoje man – per šalta.

Taigi, geriausias pasirinkimas būtų Azija. Aš joje gerai jaučiuosi. Lietuvai ir Lietuvos visuomenei nereikia mokslininkų, dėstytojų – tik pienininkų ir „Maksimų“. Kas giliau žiūri, mato tai.

– Lietuvos pienininkai ir mėsininkai tarp alternatyvų Rusijos rinkai žvelgia ir į Aziją. Ar realu tokie siekiai?

– O ar kada nors kiniečių restorane valgėte pienišką sriubą? Ne, spėju. Azijoje žmonės mažai suvartoja pieno ir jo produktų. Pusę metų gyvenau Taivane, todėl gerai žinau, ką sakau. Niekur nepabėgsi: Rusija buvo, yra ir bus patraukliausia rinka, bet jos rizika, akivaizdu, didžiausia.