Atsinaujinusiame Gintaro muziejuje – naujos erdvės ir magiškos pasakos paroda

„Nuoširdžiai džiaugiuosi galėdamas pakviesti jus įvertinti, kiek mes įsibėgėjome reanimuodami Gintaro rūmus“, – vakar į gausiai susirinkusius svečius, atėjusius susipažinti su naujomis Palangos gintaro muziejaus erdvėmis, apžiūrėti atnaujintas grafų Tiškevičių rūmų I aukšto interjerų ekspozicijas bei edukacinę parodą „Pasakos „Eglė žalčių karalienė“ motyvai lietuvių tautosakoje, literatūroje, muzikoje ir dailėje“ iš ciklo „Baltijos jūros legendinės pilys“, kreipėsi Lietuvos dailės muziejaus direktorius, Palangos miesto garbės pilietis Romualdas Budrys.

Naujos erdvės
lankytojams
Į Lietuvos dailės muziejaus organizuotus nacionalinės programos „Palanga – Lietuvos kultūros sostinė 2013“ renginius Gintaro muziejuje atvyko Kultūros ministerijos atstovai, Palangos vicemeras Saulius Simė, būrys Tarybos narių, Palangos kultūros ir meno žmonių bei šiuo kultūros paveldo perlu besididžiuojantys miesto bendruomenės nariai.
„Gintaro muziejus, kuris kasmet sulaukia vis didesnio svečių iš Lietuvos ir viso pasaulio srauto, buvo susidūręs su rimtomis problemomis, kurias būtų galima įvardinti socialinėmis: dalį pirmojo aukšto reprezentacinės salės teko atitverti, įrengiant ten rūbinę, muziejaus lankytojai, ypač jeigu atvykdavo po kelias ekskursijas iškart, neturėdavo vietos, kur laukti, labai sunku būdavo ekspozicijas apžiūrėti neįgaliesiems, o ir prie tualetų besidriekiančios eilės sukeldavo nepatogumų, – pasakojo R. Budrys. – Ministerijai finansuojant ir Savivaldybei palaikant, laimėjome konkursą ir gavome lėšų įgyvendinti projektą „Palangos gintaro muziejaus reprezentacinių rūmų restauracija ir pritaikymas šiuolaikiniams kultūrinio turizmo poreikiams“, kurio antrasis, baigiamasis etapas bus užbaigtas kitąmet. O šiandien pirmą kartą atidaromas naujas muziejaus įėjimas su lankytojų aptarnavimo erdve – rūbine, kasa, laukimo patalpomis bei tualetais ir moderniu neįgaliesiems pritaikytu liftu“.
Garbūs svečiai, lydimi R. Budrio, Nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus pavaduotojo Vytauto Balčiūno bei Gintaro muziejaus vyriausiosios muziejininkės ir tarptautinių projektų koordinatorės Reginos Makauskienės, pro pagal autentiškus brėžinius atkurtą žibintą prie naujojo įėjimo į Gintaro muziejų pirmąkart įžengė į buvusias pusrūsio patalpas, tapusias šviesiu marmuru švytinčiomis erdvėmis, skirtomis muziejaus lankytojams.

Atnaujinti interjerai ir magiška paroda
Iš naujųjų erdvių pakilę į pirmąjį rūmų aukštą svečiai apžiūrėjo atnaujintas grafų Tiškevičių rūmų I aukšto interjerų ekspozicijas. Jų autorius R. Budrys pristatė penkias sales: Didysis salonas (dar vadintas Raudonuoju), Grafienės buduaras, Mėlynoji svetainė, Grafo kabinetas, Mažoji svetainė (grafo priimamasis). Šiose reprezentacinėse rūmų salėse atkurta aristokratų rezidencijos aplinka, kurioje eksponuojami XVIII a. pab. – XIX a. didikų rūmų interjerų kūriniai iš Lietuvos dailės muziejaus išsaugotų grafų Tiškevičių ir kitų Lietuvos didikų rūmų kolekcijų.
O rūmų koplyčioje svečius pasitiko Palangos kultūros centro folkloro ansamblio „Mėguva“ atliekamos liaudies dainos: čia atidaryta paroda „Pasakos „Eglė žalčių karalienė“ motyvai lietuvių tautosakoje, literatūroje, muzikoje ir dailėje“ iš ciklo „Baltijos jūros legendinės pilys“, skirta  Palangos įspūdingiausio meno kūrinio – Roberto Antinio skulptūros „Eglė žalčių karalienė“ sukūrimo 55-mečiui paminėti.
Edukacinė ekspozicija nuosekliai veda tautosakoje, literatūroje, muzikoje ir dailėje įprasmintos atminties erdvėmis. Teminiuose stenduose pristatomi garsiausių Lietuvos rašytojų, kompozitorių ir dailininkų kūriniai, sukurti pasakos „Eglė žalčių karalienė“ motyvais. Antai teminiame stende „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: paslaptingu kuždesiu seną seną legendą apsakys“ eksponuojamos kūrinio „Žalčio sonata“ reprodukcijos, kurias lydi filosofo Arvydo Šliogerio komentaras ir prisipažinimas, kad paveiksle pavaizduotas jo sielos likimas. Tema „Jonas Basanavičius: tauta turėtų atminti ir pažinti praėjusį laiką“ primena apie mūsų tautos patriarcho kryptingą ir ilgametį žodinio paveldo kaupimo darbą, kurį iliustruoja XX a. pradžios lietuviškuose kaimuose užrašytos Eglės pasakos rankraščiai iš J. Basanavičiaus tautosakos bibliotekos.
Pažymint Tarmių metus, viena gražiausių ir mįslingiausių lietuvių pasakų parodoje sekama įvairiomis tarmėmis iš dvylikos Lietuvos vietovių: autentiška bei savita kalba ją seka Astravo (Baltarusija), Varėnos, Kalvarijos, Šalčininkų, Anykščių, Molėtų, Rokiškio, Raseinių, Šiaulių, Kretingos, Telšių rajonų gyventojai.