Ar demokratija privalo dvokti?

Jūratė LAUČIŪTĖ, 2013-08-26
Peržiūrėta
2113
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Ar demokratija privalo dvokti?

Dažnai pasakoma, kad Naujosios Europos kultūros bei teisėkūros architektai orientuojasi į žemiausius (žemiau juosmens) žmogaus pojūčius, dirgiklius. O kad europiečiams lengviau būtų pereiti nuo tradicinės krikščioniškos moralės prie žemųjų dirgiklių patenkinimo „etikos“, naujojo žmogaus kūrėjai neva pasitelkia daugumai mirtingų būtybių būdingą savęs apgaudinėjimą. Tam, kad europiečiai nesusigėstų, darydami/kalbėdami tai, kas anksčiau buvo laikoma blogiu, šiandien pervadinama gėriu. Taip grindžiamas kelias naujai kultūrai, kurią  kai kurie kultūrologai siūlo vadinti antikultūra, kontrkultūra, paprasčiau – fekalijų kultūra.
Nesiimu spręsti, ar iš tikrųjų Lietuvoje visomis vaivorykštės spalvomis besiskleidžianti  Fe-kultūra yra sąmoningai importuojama iš Vakarų, ar tai tik vietinės kilmės epidemija, bet negalima nepastebėti, kad ji užkariauja vis platesnes erdves.
2009 m. pradžioje žurnalo „Metai“ anketoje rašytojas Rimantas Černiauskas rašė: „Kai K. Donelaitis rašė pirmąją lietuvių poemą, pasaulis jau seniai žinojo ir skaitė Lukrecijų, Ovidijų, Dante’ę, Shakespeare’ą, Rabelais… Bet man dar įdomiau, kad senosios Europos kontekste K. Donelaitis atrodė kaip tikras modernistas, turintis savo originalų pasaulio matymą ir savitą pasaulėjautą. Vien tokiomis eilutėmis: „…ir iš smirdančio šūdo žegnonė pareina…“ jis pralenkė visus savo amžininkus“.
Taigi, kaip paprasta tapti moderniu. Pavartojai vienoje eilutėje (scenoje, paveiksle) moderniosios kultūros kūrėjų pamėgtą dvokiančią substanciją ar ją įvardijantį žodį, ir to užtenka, kad būtum pripažintas modernesniu ir už Dantę, ir už Ovidijų.... Gaila K. Donelaičio, kad jis tiek vargo, kurdamas visą poemą, kai, pasirodo, būtų užtekę tik vienos frazės...
Pabandžius įlįsti į šiuolaikinio, pripažinimo trokštančio, bet Dantės ar Donelaičio talento stokojančio kūrėjo kailį, nesunku pamatyti, kad, norint atkreipti į save kramtalą čiaumojančio ir alų plempiančio žiūrovo/ klausytojo/ skaitytojo dėmesį, nebelieka nieko kito, kaip tik jį šokiruoti. Provokuoti. Apkurtinti ir apakinti. Ir fekalijos – tinkamiausia priemonė neįgalaus kūrėjo savitumui išreikšti...
Prieš porą metų, laiminant Kultūros ministerijai, performanse „Taikinys“ žiūrovams buvo pasiūlyta grožėtis besituštinančiu aktoriumi. ŠM Centre kaip meno šedevras buvo pristatyta dramblio išmatų krūva. Liaupsių Lietuvos meno kritikai nepašykštėjo FLUXUS judėjimo pradininko J. Mačiūno paslaptingai dėžutei Excreta Fluxorum, kurią išgarsino joje sukrautos vikšro, paukščio, vėžlio, žiurkėno, arklio, katės, avies, tarakono, liūto ir antilopės išmatos, o Kaune foto mėgėjai buvo lepinami Žilinsko galerijoje eksponuota A. Serrano nuotrauka „Kristus myžaluose“.
Galima prisiminti ir teatro spektaklius, kuriuose pilna riebiausių keiksmažodžių, atvirai vulgarių scenų, tačiau tai netrukdė jų režisieriams skirti aukštus apdovanojimus.
Piktindamasis dvokiančiais meno šedevrais, tapytojas Aloyzas Stasiulevičius prisipažino ketinąs rašyti straipsnį „Šūdo kelias į meną“. Nespėjo: toji smarvė iš meno jau prasiveržė ir į viešąjį gyvenimą, į politiką.
Po teismo išvykdamas į Rusiją, V. Uspaskichas oro uoste iškeikė Tautininkų sąjungos piketuotojus, išvadinęs juos šūdais, ir pagrasino grįžęs padaryti taip, kad jų nebebūtų.
Nestebina  to politiko nekultūringumas – ką padarysi, jei jaunystėje neteko kultūros ragauti. Nebe pirmą kartą jis viešoje vietoje kalba necenzūriškai ir demonstruoja neapykantą kitaminčiams, taip siekdamas įtikti tokiam pat nekultūringam savo elektoratui, kuris tik riebiai nusikeikęs viešoje vietoje pasijunta šio to vertas..
Stebina kultūringosios visuomenės reakcija į eilinį to politiko išsišokimą, neatitinkantį tolerancijos dvasios (dėl kurios stokos taip sielojasi gėjai) bei dvokiantį išvietės smarve. Tačiau tyli kovotojai už toleranciją, o „Žinių radijas“ netgi diskusiją suruošė, stengdamasis įtikinti klausytoją, kad išvietės leksika geriausiai atstovauja tikrąją demokratiją. O juk diskutavo ne kokie nors  piemenys, bet rimti, subrendę, diplomais ir atsakingomis pareigomis pasipuošę vyrai!
Tad neskubėkime kaltinti Europos Sąjungos, kad jos kultūros politika neva žlugdanti lietuvių kultūrą: jei patys lietuvių intelektualai, kultūros žmonės nesituštintų ant lietuvių tradicinės kultūros, piktavaliams iš išorės tai padaryti vargu ar pavyktų.
Kaip sako maestro Saulius Sondeckis, visais amžiais tai, kas dvokė – dvokė, o kas kvepėjo, tai kvepėjo, todėl yra tam tikros aiškios ribos, kurių peržengti žmonės neturėtų. Šiandien, dirigento nuomone, tos ribos yra peržengtos, ir tai yra labai blogai, nes „apskritai ši išmatų smarvė su aukštomis materijomis nieko bendra neturi“.
Išties, žvarbu ir nejauku paprasto, politinės ar meninės karjeros nesiekiančio žmogaus širdžiai tarp žmonių ir gyvulėlių išmatų, todėl skuodžia jis iš Lietuvos neatsigręždamas...
P.S. Kol aš rašiau šį tekstą, Lietuvos pašaliuose, ypač Žemaitijoje, pirmąjį rugpjūčio savaitgalį virte virė kultūrinis (be ironijos) gyvenimas.
Kretingoje dailiai pasipuošusios ponios ir ponai linksminosi Kretingos muziejaus suorganizuotoje Dvaro šventėje, kultūros grandai ir mecenatai Palangoje šventė Gintaro muziejaus 50-ties metų jubiliejų, o kur dar garbingo žemaičių krikšto jubiliejaus iškilmės Žemaitijos sostinėje Telšiuose, kur be tūkstančių  maldininkų ir šimtų dvasininkų, dalyvavo ir Lietuvos valstybės vadovai!
Švietė saulė, skambėjo muzika, juokas, liejosi turiningos kalbos. Kvepėjo rožės ir kiti taurūs žolynai... Ir niekur – jokių fekalijų!
Tad kur ten laikėsi demokratija? O gal jos ir nebuvo, jei ji nedvokė?
O gal visos fekalijos suplaukė į mūsų sostapilio tuštybės mugę, kur kiekvienas nori kuo nors  išsiskirti iš minios, o visi gerieji dalykai liko arčiau žemės, arčiau dangaus, arčiau jūros?

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Kunigo Roberto Grigo, pasipriešinimo sovietiniam režimui dalyvio, kėlusio Sausio 13-osios laisvės gynėjų dvasią, tikėjimo tvirtumu ir sąžine abejoti būtų šventvagiška, nors dėl savo neprisitaikėliškumo ir aštrių žodžių jis šiandien ne vienam yra tarsi rakštis. „Palangos tiltui“ prisipažinęs, kad Palangoje jis – nedažnas svečias, nes Dievo ir bendravimo su žmonėmis grožį išgyvena ne minioje, o...


Kai žmogui likimas atseikėjo tik penkiasdešimt vienerius metus... Sekmadienio (rugpjūčio 13 d.) naktį tragiškai savo namuose žuvus žinomam Palangos ir Šventosios verslininkui ir politikui Vaidui Šimaičiui, jautria žinute socialiniame tinkle Facebook (Meta) sekmadienį popiet pasidalino ir Palangos meras Šarūnas Vaitkus.“  „Palangos tiltas“ ją skelbia visą.


Palangoje renovuojamame pastate rastas žmogaus kūnas.


Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas informavo, kad Palangos Paliepgirių gatvėje trečiadienį, rugsėjo 29 d., apie 11 val.,vykdant kasimo darbus, buvo rasti žmogaus kaukolės ir kojos kaulai.


Vakar, ketvirtadienį, vasario 4 d., „Palangos tiltas“ skelbė, kad miesto Tarybos narė Renata Surblytė paskelbė apie pasitraukimą iš Socialdemokratų partijos, taip pat iš miesto Tarybos jungtinės „Socialdemokratų ir komiteto „Palangiškiai“ frakcijos. Palangos socialdemokratų lyderės Svetlanos Grigorian sakė „Palangos tiltui“, jai...


Senovės baltų religinė bendrija „Romuva“ kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą (EŽTT), prašydama pripažinti, kad Lietuvos Respublika, Seimui atsisakius suteikti šiai bendrijai valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą, pažeidė Europos Žmogaus teisių konvencijos 9 straipsnį (Minties, sąžinės ir religijos laisvė), 14 straipsnį (diskriminacijos draudimas) bei...


Kad kovo 8-ąją sveikinamos moterys, visi žino ir jau pripratę, tačiau, kad yra ir Tarptautinė vyrų diena, minima ne vasario 23-iąją, kaip sovietmečiu, o pirmąjį lapkričio šeštadienį, retas vyras žino. Ar vyrai tądien sulaukia sveikinimų? Ar lengva šiandien būti vyru, kai tiek daug iššūkių iš moterų?


Pagal Rytų horoskopą ateinantys Žaliojo medinio arklio metai turėtų būti didingi, sako žirgų sporto treneris Zigmas Šeškas. Su juo prieš kasdienes treniruotes „Zigmo žirgyne“ įvažiuojant į Palangą kalbėjomės apie kasdienybę, ateities planus, bet ir teiravomės: kokie turėtų būti ateinantys metai? „Didingi, nes žirgas iš visų kitų gyvūnų...


Ateinančią savaitę švęsime vieną gražiausių visų kalendorinių metų švenčių – Šv. Kalėdas. Laukdami kasmet naujai suskambančios žinios apie kūdikėlio Jėzaus gimimą, dažnai permąstome, ką mums patiems reiškia ši žinia, ši šventė, kiek ji svarbi nūdienos pasaulyje ir ko Šv. Kalėdų išvakarėse galėtume palinkėti vieni...


Ar demokratija privalo dvokti?

Jūratė LAUČIŪTĖ, 2013 08 26 | Rubrika: Nuomonės

Dažnai pasakoma, kad Naujosios Europos kultūros bei teisėkūros architektai orientuojasi į žemiausius (žemiau juosmens) žmogaus pojūčius, dirgiklius. O kad europiečiams lengviau būtų pereiti nuo tradicinės krikščioniškos moralės prie žemųjų dirgiklių patenkinimo „etikos“, naujojo žmogaus kūrėjai neva pasitelkia daugumai mirtingų būtybių būdingą savęs...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius