Kunigas Robertas Grigas: „Dievą tikinčio žmogaus dvasinės vertybės, esminė laikysena visais atvejais – kokie vėjai bepūstų – turėtų būti ta pati: nestatyti savęs į Dievo vietą““

Kunigo Roberto Grigo, pasipriešinimo sovietiniam režimui dalyvio, kėlusio Sausio 13-osios laisvės gynėjų dvasią, tikėjimo tvirtumu ir sąžine abejoti būtų šventvagiška, nors dėl savo neprisitaikėliškumo ir aštrių žodžių jis šiandien ne vienam yra tarsi rakštis. „Palangos tiltui“ prisipažinęs, kad Palangoje jis – nedažnas svečias, nes Dievo ir bendravimo su žmonėmis grožį išgyvena ne minioje, o nuošaly, R. Grigas ragino visus gyvenime vadovautis apaštalo Pauliaus žodžiais: „Viską ištirkite ir, kas gera, palaikykite.“

– Kai tiek daug Kalėdinių akcijų, blizgučių ir triukšmo, ar dažnai pagalvojate, kiek žmonių iš tiesų suvokia, kas nutiko prieš daugiau kaip du tūkstančius metų ir kas buvo Jėzus bei kokia yra jo reikšmė?

– Tų, gerai suvokiančių ir išsiilgusių Kristaus gimimo žinios, visais laikais nebuvo itin daug. Lietuva dabar – ne išimtis, nors Kristus yra visiems aiškiai pasakęs: „Būkite kaip raugas ir druska.“ Išties, Kalėdų ir kitų mūsų krikščioniškų švenčių komercializavimas – akivaizdus, tačiau manau, kad daugelis žmonių ilgisi gilesnės žinios gyvenime, dvasinio gyvenimo ir ryšio su Dievu, tarpusavio geresnių santykių. Net tie, kuriems šie dalykai yra paraštėse.

– Skaičiau įvairių teologų, pavyzdžiui, D. C. Allison, J. D. Crossan ir  R. J. Milerio knygas apie Jėzų. Vieniems jis – dvasinis lyderis, išminčius, kitiems – apokaliptinis pranašas, socialinis revoliucionierius. O kai kuriems čia nepaminėtiems teologams – net pamišėlis ekscentrikas. O jums kuri iš šių minčių yra priimtina? 

–  Krikščionys supranta Jėzų Kristų kaip Dievą, priėmusį žmogaus prigimtį, kaip mūsų atpirkėją, kuris mus padarytų kilnesnius, išvaduotų iš destrukcijos, vargo, o nukreiptų į džiaugsmą, kūrybą ir gyvybę. Man atrodo, kad visose jūsų paminėtų teologų mintyse yra teisingų įžvalgų apie Kristų, nes jis buvo ir mokytojas, ir pranašas, iki kosminės tobulybės pakylėtas asmuo.

–   Regis, dabar, sąmoningai ar ne, yra ištrinama riba, kas yra moralu, o kas ne, kas balta, o kas juoda, kas teisinga, o kas klaidinga. Kitais žodžiais tariant, gali pasirodyti, kad yra ištrinamas krikščioniškasis vertybių pamatas, ant kurio buvo pastatyta Vakarų civilizacija. Tai jus neramina? Kur tai nuves?

–  Tai – viena labiausiai mane neraminančių tendencijų. Ją labiausiai pastebiu Vakarų kino, kuriuo nuo jaunystės žavėjausi, industrijoje. Šiandieniniuose Amerikos Holivudo filmuose matau vertybinio sumenkėjimo ar regreso. Juk anksčiau herojai – policininkas ar kaubojus –  buvo įstatymo, teisingumo pusėje, gindavo savo šeimą, savo žmoną, vaikų motiną, ar vaikus. Teisingumo ilgesys buvo aiškiai išreikštas, net blogos pabaigos atveju. Dabar – priešingai: peršama, kad nėra vienintelio teisingumo ar tiesos, kad nebūtinai laimėtojas yra tas, kas sunkiai dirba, kas tiki ir myli bei daro gėrį, o ne blogį. 

Neretai pavyzdžiu dabar rodomi herojai, kurie naudoja beatodairišką smurtą,  pralobsta akimirksniu ir džiaugiasi nuostabiu gyvenimu, (aukštinamos) net parsidavinėjančios moterys ar kenčiančios liguistos asmenybės. Labai abejočiau, ar tai yra žinia, kurią mes norime išsiųsti sau ar savo vaikams. Pasitelkiant sovietmečio žodyną, susidaro toks įspūdis, kad tarsi būtų vykdomas kažkoks proforientavimas. Manau, kad tai rodo mūsų kultūros, visuomenės ar net pasaulio savimonės nuosmukį.

Dievą tikinčio žmogaus dvasinės vertybės, esminė laikysena visais atvejais – kokie vėjai bepūstų – turėtų būti ta pati: nestatyti savęs į Dievo vietą. Dabar stebime, kaip žmogus tai nuolat daro. Visais laikais mes Vakarus – ir Ameriką – laikėme, ir teisingai, laisvės šaukliais ir jos garantais, bet jie  nėra Dievo karalystė žemėje, jie nėra kažkoks nekritikuotinas gėris. 

Tenka pripažinti, kad gyvename laikais, kai jeigu neišpažįsti vakarietiškų principų – nedrįsčiau visuomet vadinti jų vertybėmis – į tave jau įtariai pasižvalgoma. Galbūt esi priešo iš rytų agentas, nors iš tiesų taip nėra. 

Vakarietiškumo – tokio, kaip mes jį suvokiame – galime atrasti ir graikų-romėnų antikinėje klasikinėje literatūroje, ir ankstyvoje krikščionybės istorijoje. Kalbu apie kovą už demokratiją, piliečių lygias teises ir esmines pilietines teises. Nors vakarietiškumas dabar daug kam siejasi su blogais dalykais – savanaudiškumu, beribiu individualizmu, socialiniu ir ekonominiu išnaudojimu, marksistiniu propagandiniu siekiu perdaryti žmogaus prigimtį – kalbu apie brukamą genderizmą.

 Žmogus dabar jau gali pats nuspręsti, kada jam iškeliauti, ar gyvybę auginti, ar ne.

Man – neramu.

 Priminsiu, kad viename kraupiame mūsų istorijos laikotarpy, valdant Vokietijoje nacionalsocialistams – šiai politinei krypčiai buvo simpatizuojama ir Amerikoje bei kitose šalyse – buvo populiarinamas eugenikos – tobulo žmogaus kūrimo – mokslas. Tad istorijos ratas linkęs kartotis – matome bandymus pasaulį perdaryti einant prieš Dievą. Tai neretai daroma prisidengiant humaniškumo ar žmogaus teisių širma. 

Žmogui nuolat tenka rinktis – ką atsijoti, o ko ne, ką priimti, o ko ne. Deja, ne visi ir ne visada darome teisingus pasirinkimus.  Priminčiau apaštalo Pauliaus žodžius: „Viską ištirkite ir, kas gera, palaikykite“ (1 Tes 5, 21).

– Ar sparčiai vystantis dirbtiniam intelektui, nebus bandymų perrašyti Bibliją – adaptuoti ją veganams, įvairioms mažumoms ir panašiai?

– Tokių pastangų yra buvę ir anksčiau. 

Fanatiškiausios feministinio judėjimo šalininkės bandė įrodinėti, kad Kristus buvo moteris, o ne vyras. Tad bandymų pritaikyti Šventąjį Raštą einamosioms madoms buvo, yra ir bus. Tačiau nemanau, kad jie galėtų iškreipti Kristaus mokymą, kuris kaip laivas išplaukė iš visų audrų. Tikiuosi, kad jis įveiks ir mūsų laiko audrą.

– Daugelis bažnyčių dabar nelengvai išgyvena. Ar bažnyčių uždarymas ar jų pardavimas – kas vyksta Amerikoje – neišvengiamybė ir Lietuvoje?

– Tikriausiai, kad kai kurie dalykai yra neišvengiami, nors jie ir graudūs tikintiesiems. Kai  didžiulis gaisras 2019 metais nuniokojo Paryžiaus Švč. Dievo Motinos katedrą, tai išgyveno ne tik krikščionys, bet ir kitų konfesijų žmonės. Tai buvo visos vakarų kultūros civilizacijos tragedija. Mažėjantis tikinčiųjų ir bažnyčių skaičius nėra pasaulio pabaiga – visos žmonijos vystymasis vyksta sinusoide, bet, žinoma, tai nerimą kelia. Tik sovietai, menkindami bažnyčias, jas paversdavo sandėliais. Tikiuosi, kad, jeigu bus tokia būtinybė dabar, bažnyčių pastatai bus tinkamai pritaikyti – pagarbiai ar pagal panašią paskirtį, pavyzdžiui, klasikinės kultūros renginiams. 

– Ar tai, kas vyksta žemėje, yra istorinio, tai yra pačių žmonių įtakoto, ar kosminio, nuo žmogaus valios nepriklausančio, vyksmo dalis? 

– Vargu, ar galima abu dalykus išskirti. Juk mūsų žemė – Visatos dalis, ir ją veikia visi Visatą įtakojantys dalykai. Juk žemė jau įveikė ir ledynmečio periodą, ir atšilimo, kuomet dar nebuvo intensyvesnės žmonių industrinės veiklos. Tai vyko dėl kosminio vyksmo ar virsmo. 

Kadangi žemėje galioja bendrieji visatos dėsniai, turime būti harmoningi, rūpintis vieni kitais, o tautos kaimynės turi ieškoti darnos, harmonijos, o ne leistis į pjautynes. 

– Ar Dievas siunčia žmones į žemę įtakoti jos istoriją?

– Aš tuo labai tikiu. Kai žvelgiame į visą žmonijos istoriją, sunku to nepastebėti. Žinoma, to neįrodysi mokslinėmis formulėmis, bet gali jausti, kad kai kurie žmonės – išoriškai visai neįspūdingi – palieka labai ryškius pėdsakus, suteikia labai didelį postūmį. Akivaizdu, kad jie mylinčios Dievo apvaizdos siųsti ar palaikomi žmonės. Pavyzdžiui, man tokia buvo mus visus neseniai palikusi sesuo Nijolė Sadūnaitė, kuri neturėjo didelio išsilavinimo, niekada neužėmė svarbių postų, bet savo tikėjimu ir tarnyste Dievui ir mūsų Tėvynei paliko labai ryškų pėdsaką.

– Ar Palangą dažnai aplankote?

– Atvirai pasakius, retokai...Pagal prigimtį Dievo ir bendravimo su žmonėmis grožį išgyvenu ne minioje, o būdamas gamtoje, nuošaly. Net atvykęs į pajūrį, ieškau ramesnių vietų. Bet kartas nuo karto aplankau ir Palangą.

– Regis, net ir šiuo neramiu laiku nelinkime vieni kitiems taikos...

– Nenorėčiau su jumis sutikti. Neseniai skaičiau, kad palinkėjimų taikos šiais metais būta labai daug. Tad visiems linkiu jos ir aš.

Nuotraukos iš kunigo Roberto Grigo asmeninio archyvo