Alma Pronckūnienė – dramos sambūrio „M“ – 3-oji karta“ kūrėja

M – tai režisierius Juozas Miltinis. Jis yra pirmoji karta, antroji – jo buvusi mokinė, dabar Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos mokytoja Alma Pronckūnienė, o 3-ioji karta – tai jos dramos sambūrio auklėtiniai.

„Tokį pavadinimą dar 1999 metais sukūrė mano pirmoji laida. Kai jau mano auklėtiniai turės savo būrelį, galės pavadinti ketvirtąja karta“, – šypsojosi dramos sambūrio „M“ – 3-oji karta“ kūrėja A.Pronckūnienė.

Visada juda

A.Pronckūnienė – teatro magistrė, pedagogė, moksleiviško teatro ir kino režisierė. Nemažai metų pati išdirbusi teatre, moteris sugebėjo įgyti net tris aukštojo mokslo diplomus. Atrodo, ji visada kupina energijos. Ji sirguliavo, bet mielai sutiko susitikti ir papasakoti apie savo kultūrinę veiklą „Palangos tiltui“. O po pokalbio ji dar susitarė su drauge eiti į miestą pasisėdėti bei pavalgyti. Neveltui moteris įkūrė tokį sambūrį, kuriam reikalingas energingas, pilnas iniciatyvos, kūrybos, nenuilstančios sielos žmogus.

A.Pronckūnienė tiksliai net nepamena, kaip prieš keliolika metų jai kilo idėja sukurti menininkų būrelį.

„Dabar neįsivaizduoju, kodėl tada man kilo idėja. Nemažai laiko jau praėjo. Buvo smagu ir gerai, kai mokykloje veikė kokios organizacijos, jungiasi vaikai. Buvo stimulas. Sambūris buvo ir vaikų paskatinimas, daug kur važiuodavome ir dabar esame visąlaik judėjime“, – pasakojo moteris.

Dokumentika per „skaipą“

Ji su vaikais visada ruošia įvairius projektus, dažniausiai tarptautinius. Jie kuria spektaklius, filmuoja, montuoja.

„Nelabai patinka, kad kai kurie žmonės nori atskirti teatrinę veiklą nuo filmo. Jie galvoja, kad tai yra visiškai skirtingi dalykai. Tačiau tai yra netiesa. Filmas ir teatras yra vientisas darinys. Vaikai gali ne tik spektaklį vaidinti, bet ir dirba su kamera, ko scenoje negali padaryti. Kartais vien scenos neužtenka, nebent būtų labai geras apšvietimas, aparatūra“, – kalbėjo A.Pronckūnienė.

Sambūris naudojasi ir šiuolaikinėm komunikavimo priemonėmis. Pašnekovė prisiminė, kaip jų vaikai „online“ bendravo su prancūzais. Jie įsijungė „skaipus“ ir kiekvienas kas ką veikė: lietuviai gamino, valgė cepelinus, prancūzai sava veikla užsiiminėjo. Tai buvo savotiški savo tautų, miestų, tradicijų pristatymai. Jie gyvai net nebuvo susitikę.

Lietuviško žodžio misija

Didžioji dalis teatralų projektų yra tarptautiniai. Jaunimas su savo pristatymais spėjo apsilankyti ne vienoje šalyje: Švedijoje, Rusijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Anglijoje ir taip toliau.

Jie užsiiminėjo lietuviško žodžio sklaida užsienyje gyvenančiose lietuvių bendruomenėse.

Pavyzdžiui, jie pristatė filmą „Su Lietuva širdy“, įamžinusį Baltijos vienybės dienų šventę užjūrio šalyje. Filmas buvo skirtas šalies nepriklausomybės atkūrimo 20-mečiui. Dramos sambūrio vadovė taip atkreipė žiūrovų dėmesį į meninę kompoziciją, parodė, kaip ir kuo gyvena mūsų lietuviai svečioje šalyje. Tokią medžiagą galima naudoti ir istorijos pamokose.

Kino juostoje buvo įamžinti pašnekesiai su Švedijoje gyvenančių tautiečių įvairių organizacijų atstovais. Tokie projektai vienija po pasaulį išsibarsčiusius lietuvius.

„Svetur gyvenantys lietuviai džiaugiasi, kad gali išgirsti lietuvišką žodį, pajausti jo sklaidą. Visur jie yra skirtingi. Kaliningrade lietuviai sunkiai gyvena, jie yra labai surusėję. Švedijoje lietuvių bendruomenės yra šaltesnės. O Londono lietuviai yra labai šilti. Išties yra įdomu išgirsti jų lietuvių kalbą, ji yra pakitusi, kai kurie išvis nebešneka gimtąja kalba“, – įspūdžiais dalijosi mokytoja.

Renkasi aktorystę

Dramos sambūryje gali dalyvauti jaunimas iki 29 metų. Jie dažnai užsiima edukaciniais meniniais projektais, juose gvildena jaunimo temas: narkomaniją, pirmąją meilę ir panašiai.

Pasitaiko, kad kai kurie buvę auklėtiniai sugrįžta į kolektyvą. Tačiau jie labiau dalijasi patirtimi, duoda patarimų. Sulaikyti ir bandyti grąžinti jaunimą į kurortą, anot pašnekovės, yra labai sudėtinga. Daug jų ieško svetur.

Sambūrio vadovė pasidžiaugė, kad kai kurie jų jaunieji teatralai pasirinko aktorystės studijas. Taip pat ne vienas auklėtinis dalyvauja įvairiuose televizijų projektuose. Nors kai kurie talentingi būrelio aktoriai vengė pasirinkti studijuoti šį mokslą dėl neaiškios ateities, finansinių aktoriaus galimybių.

Reikia pastūmėti

A.Pronckūnienė pastebėjo, kad kartais jaunimui trūksta iniciatyvos.

„Palangos jaunimą reikia užvesti, pastūmėti. Jaučiasi tingumas. Vaikai yra visko perkrauti, jie yra pavargę, išsekę ir nieko nebenori. Nežinia, kas juos išsekina, gal net ir tie patys kompiuteriai. Mano sūnus pats sako, kad anksčiau į lauką išbėgdavo, o dabar to nebedaro“, – kalbėjo moteris.

Todėl neretai projektų idėjas jai pačiai tenka gvildenti. Tačiau paskutiniu metu jaunuoliams ji pasakė, kad laukia iš jų idėjų naujam projektui.

Per ateinančias rudens atostogas dramos sambūris planuoja organizuoti kino ir teatro festivalį.

„Pasakiau, kad dabar festivaliui patys ruoštųsi. Kad sugalvotų kaip žmogui, kuris nieko nežino apie Palangą, pristatyti mūsų kurortą jaunimo akimis“, – pasakojo mokytoja.

Iki šiol dar jokių idėjų ji nėra sulaukusi, tačiau nepraranda vilties.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".