Alfredas, kuris zuja tarp Palangos ir Klaipėdos, o medituoja Būtingėje

„Palangos tilte“ palangiškį Alfredą Pumpulį prisimename dar 16-etį – smalsų, dėmesingą ir atsakingą gimnazistą, laikraščio klubo „Jaunieji žurnalistai“ narį. Šiandien Alfredas – 26 metų vyras, tačiau toks pat rūpestingas, o jo meilė Palangai ir savam kraštui nė kiek neatvėso.

–Alfredai, visada buvai Palangos ir Lietuvos patriotas. Baigęs Senąją gimnaziją, nesusižavėjai nei studijomis, nei darbu užsienyje. Kodėl?

–Manau, kad ramybę savyje atrasti ir susikurti gerbūvį žmogus gali bet kur. Žinoma, Lietuvoje, rodos, reikia ženkliai daugiau pastangų, jog tai pasiektum – bet man visada patiko iššūkiai. Visada tikėjau, jog pasilikęs Lietuvoje ir atkakliai siekdamas ko trokštu, išlavinsiu norimas kompetencijas. Buvau gavęs ne vieną pasiūlymą važiuoti į užsienį, tiesa, būti ten juodadarbiu. Atleiskite, bet tai manęs niekada nežavėjo. Esu orientuotas į ilgalaikę perspektyvą, į idėją, bet ne į trumpalaikius ir greitus pinigus.
–O, beje, kiek tavo buvusių klasiokų gyvena užsieny?
–Manau, kad kas šeštas.
–Ar pastebi, kad jie pradeda grįžti į Lietuvą ir Palangą? Kokie jų likimai, istorijos?
–Tuo metu, kai baigėme mokykla išvažiuoti į užsienį buvo mados reikalas. Tikrai! Tačiau dabar, panašu, dalis jų jau grįžo, kiti planuoja grįžti į Palangą. Vieną iš jau grįžusiųjų sutikau visai neseniai. Jau tuomet pastebėjau to žmogaus akyse troškimą gyventi Palangoje. Maloniai nustebau. Jis grįžo ir sukūrė savo verslą čia. Kitas bičiulis grįžo į Palangą dirbti viešbučių sektoriuje. Istorijos pačios įvairiausios, bet grįžimo tendencijos mane labai džiugina!
–Ką dabar veiki gyvenime?
–Siekiu tapti Vytauto Didžiojo Universiteto kūrybinių industrijų magistrantu, dirbu vadybininku... Nuo ankstyvos jaunystės daug dirbau, maniau, kad tai man atneš džiaugsmą ar krūvą pinigų... Paskutiniu metu keičiu kursą. Atiduodu duoklę tėvams – stengiuosi būti geras sūnus ir, žinoma, atiduodu duoklę pačiam sau – mėgaujuosi laisvalaikiu, sportu, kultūra ir meile.
–Jau beveik 10 metų darbuojiesi vadybininku – žinau, kad šito žodžio nemėgsti – dviejų brolių valdomuose prekiniuose ženkluose „Kukuruku“, „Yogugu“ ir „I love Pica“. Alfredai, ar pats nepavirsi į kukurūzų burbuolę? Ar toks gatvės prekybos darbas gali būti įdomus, motyvuojantis? Nesuprask neteisingai: tiesiog nuostabu, kad tu, jaunas žmogus, toks lojalus vienam darbdaviui. Ir dar Palangoje!
–Nepaisant to, jog daugybę metų tai buvo tik sezoniniai verslai, broliai mane žavėjo savo sugebėjimais valdyti verslą, jį plėsti, kurti jų administravimo sistemas. Taip pat, kad jūsų paminėti verslai nėra orientuoti į maksimalų pelną, o mieliau dalį jo atiduoda produktų kokybės užtikrinimui, sukurti ir išlaikyti puikų skonį ir šviežumą. Tai mane ir žavi.
Jei trumpai, ne pati darbo specifika, tačiau žmonės su kuriais turiu galimybę dirbti ir teisinga jų verslo etika, mane išlaiko tiek ilgai vienoje darbovietėje.
–Esi baigęs menų studijas Klaipėdoje. Manai, kad veltui?
–Baigiau Kūrybos ir pramogų industrijas Socialinių mokslų kolegijoje Klaipėdoje. Žinau, jog dalis mano buvusių kursiokų tikrai taip mano, kad viskas – veltui (šypteli). Aš – ne. Sakykime, jei žmogus eina į parduotuvę nusipirkti pieno, ateina į ją, apsuka ratą, palūkuriuoja ir išeina iš parduotuvės be pieno, o grįžęs bamba žmonai, jog niekas pieno jam NEPARDAVĖ! Kaip tai vertinti? Jis ėjo į parduotuvę veltui? Kalta pardavėja, parduotuvė ar kas? Pasiėmiau iš studijų Klaipėdoje net daugiau nei įsivaizdavau: žinių, patirčių, pažinčių ir įgūdžių.
–Dabar mokaisi magistrantūroje Vytauto Didžiojo universitete, ar ne?
–Taip. Ir labai džiaugiuosi. Studijų Klaipėdoje, o dabar Kaune kryptys – labai panašios. Abi susijusios su kūrybą ir kultūra. Manau, jog tai yra pagrindiniai dalykai kurie mus ir padaro tikrais Homo Sapiens (žmonėmis). Po bakalauro studijų jaučiau, jog dar šiek tiek noriu pagilinti savo žinias.
–Kodėl tau svarbu mokytis?
–Tai didžiulis malonumas! Kiekvieną paskaitą sužinoti naujų profesinių žinių, turėti galimybę kurti naujus dalykus. Man tai labai patinka. Tai skatina judėti pirmyn. Peršu mintį apie nuolatinį mokymasi daug kam, tačiau neretai gaunu atsakymą „Na, kur jau. Man jau 52 metai“ ar panašiai. Nesąmonė!
–Dirbi ir su kinu. Esi vienas iš Klaipėdos kino klubo 8 1/2 steigėjų? Kodėl tave domina tokia veikla? Į kokius renginius nori pakviesti?
–Kinas visada mane žavėjo. Kiek daug galima su juo nuveikti! Ypatingai dėmesį kausto senieji klasikiniai filmai, dar nespalvoti. Jei nematėte, būtinai siūlau pažiūrėti Federico Fellini „8 ½“. Iš šio filmo, kaip etaloninės idėjinės orientacinės siekiamybės, ir buvo pavadintas kino klubas. Žaviuosi kinu, kuris nesinaudodamas specialiais efektais, sugeba pritraukti žiūrovo dėmesį. O minimo klubo renginiai vyksta kiekvieną trečiadienį, 18 val., kultūros fabrike, Klaipėdoje. Siūlau sekti socialinius tinklus – nuolat informuojame, kas jame pas mus vyksta.
–Beje, tavo tėvai gyvena Būtingėje, į kurią man per 10 metų gyvenimo Palangoje taip ir nepavyko dar nuvykti. Koks gyvenimas vyksta joje? Kas įdomaus joje be naftos terminalo ir evangelikų liuteronų bažnyčios?
–Būtingę galima padalinti į tris dalis. Gyvenvietė prie naftos terminalo, antroji – ją vadiname sodais – kuriuose gyvena pakankamai daug žmonių... ir miškas. Būtent jame ir yra mano tėvų sodybą. Gyvenimas Būtingėje vyksta labai lėtai. Bet tai gerai! Važiuoju į Būtingę kaip į vienuolyną meditacijai, pasivaikščiojimams po mišką, visai šalia sodybos teka Šventosios upė... Labai graži vieta. Padeda susikaupti ir atsipalaiduoti.
–Ar asmeniniame gyvenime esi laimingas?
–O kaip kitaip!
– Kokių taisyklių laikaisi gyvenime?
–Pirma, elkis taip kaip su tavimi nori kad elgtųsi. Antra, nebūk šiknius. Trečia, mylėk kiekvieną žmogų. Ketvirta, meluok tik jei būtina. Penkta, nesustok judėti. Šešta, daug svajok.