30-metis „Laisvės“ parlamentaras Marius Matijošaitis: „Dirbu pagal specialybę“

Marius Matijošaitis, „Laisvės“ frakcijos narys Seime, į jį išrinktas vienmandatėje Savanorių apygardoje Kaune, teigia: „Nėra tikslinga apie parlamentaro darbą spręsti tik pagal parengtų įstatymų ir jų pataisų skaičių. Parlamento darbo spektras yra kur kas platesnis. Kadangi dirbu Užsienio reikalų ir Europos reikalų komitetuose, pastarajame esu pirmininko pavaduotojas, mūsų veikla – užsienio politikos pozicijų formavimas, nuolatinės derybos ir atstovavimas šaliai įvairiuose formatuose, o taip pat ir rezoliucijos ar pareiškimai, vizitai, derybos ir dvišaliai posėdžiai, o tai yra reakcijos į kasdienines aktualijas. O šių karštų aktualijų 2022 m. turėjome nepaprastai daug.“ 

„Kadangi įgijau politikos mokslų ir tarptautinių santykių bakalaurą Škotijos Aberdyno universitete, galiu pajuokauti, kad dirbu pagal specialybę“, – susitikęs su „Lietuvos pajūriu“ sakė M. Matijošaitis, kuris, 30-ies metų, yra jauniausias Seimo narys.

– Planuojant mūsų interviu, sakėte: „Yra vienintelis tikras pastovus dalykas – pokyčiai. Ir tai normalu, galiausiai viskas bus gerai“. Tikrai tuo tikite? Daug kas sako, kad pasaulis – Vakarų valstybės ir Rusija – jau įžengė į naująjį Šaltąjį karą, ilgalaikę geopolitinę, ekonominę ir ideologinę konfrontaciją? 

– Pasakyčiau netgi daugiau: tokio teroristinio ir genocidinio karo, kokį šiandien prieš Ukrainą vykdo Rusija, nematėme nuo pat Antrojo pasaulinio karo. Kinetinis karas vyksta, tai ne teorinė agresijos baimė, o faktinė agresija. Šaltojo karo grėsmės neatrodo tokios baisios, kaip karas, vykstantis vos už 500 kilometrų nuo Lietuvos. Šaltojo karo metu Sovietų Sąjunga grasino branduolinėmis raketomis prieš Jungtines Amerikos Valstijas tik kartą, per jo piką, per Kubos krizę (konfliktas, kilęs 1962 metais tarp JAV ir Sovietų Sąjungos dėl vidutinio nuotolio raketų su branduoliniu užtaisu dislokavimo Kuboje, – aut. past.), o dabar Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jomis mosuoja labai dažnai – iš desperacijos, matyt. Jis mato, kad konvenciniame kare Rusijos nuostoliai – dideli, karių ir generolų moralė – žema, o korupcija kariuomenėje – didelė. Kadangi Ukraina, padedant Vakarų valstybėms, sugeba apsiginti – ir net atkovojo daug prarastų teritorijų – jo desperacija, matyt, tik didės.

– Kartais susidaro įspūdis, kad ir Ukraina, ir jos rėmėjos pernelyg akcentuoja didesnės karinės pagalbos poreikį. Bet, matyt, jau reikia galvoti ir apie Ukrainos atstatymą? Kaip jis vyks? Iš kokių šaltinių jis bus finansuojamas?

– Visiškai teisingai. Man kartu su Seimo ir tarptautine delegacija, kur pirmą kartą agresijos metu lankėsi Airijos, Kanados, kitų šalių politikai, „United for Ukraine“ formate teko praėjusių metų gegužę lankytis Ukrainoje. Jau tuomet buvo pabrėžiama, kad atstatymas turi prasidėti dabar. Jau tuomet svarstėme, pagal kokią schemą jis turi vykti. Ar kiekvienai valstybei turėtų būti priskirta tam tikra nuniokota Ukrainos teritorija? Ar pagal kitą schemą? Priminsiu, kad vėliau Lietuva sutiko atstatyti Borodyankos miestelį – padėti pastatyti mobilią gyvenvietę bei mokyklą, taip pat prisidėti prie Kyjivo tilto atstatymo.

Atstatymo darbai – gyvybiškai svarbūs, kad ekonomika pulsuotų, kad karo pabėgėliai turėtų viltį grįžti į savo gimtuosius miestus ir prisidėtų prie jų atstatymo. Žinoma, pirmiausia reikia atstatyti sunaikintas komunikacijas – minėtoje Borodyankoje jos buvo atstatytos per kelias savaites.

Kelionės metu man teko bendrauti su jos meru – miestelio atgijimo dvasia yra stipri ir miestelio administracijoje, ir tarp gyventojų.

Bet kad karo eiga būtų pakreipta Ukrainai, Lietuvai ir visai Europai palankia prasme, Ukrainai reikia daugiau ginkluotės: visų pirma – modernių tankų, ir lengvųjų, ir sunkiųjų, o vėliau – ir karinių lėktuvų. Ukrainai karas kainuoja labai daug. Mano kelionės metu buvo minėti šie skaičiai: 500 milijonų dolerių karo nuostolių per dieną, ir dar 5-6 milijardai per mėnesį valstybės išlaikymo reikmėms. Čia įvardijamos sumos reikalingos išlaikyti medikams, ugniagesiams, policininkams, kitas paslaugas teikiantiems darbuotojams. Žinoma, vienai Ukrainai tokia ekonominė karo našta būtų ypatingai sunki ar net neįveikiama – tik sutelktomis Europos Sąjungos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Pasaulio banko, tokių nevyriausybinių organizacijų kaip „Blue and Yellow“ pastangomis – beje, Lietuvos Vyriausybė Ukrainai jau yra skyrusi apie 650 milijonų eurų, šalis gali susidoroti su tokiais milžiniškais karo ekonominiais kaštais. Žinoma, didžiausi ir baisiausi nuostoliai – tūkstančių gyvybių praradimas.

– Esate įvairių tarpparlamentinių grupių – taip pat ir su demokratine Rusija – narys. Būtų naivu tikėti, kad per karą joje veikla vyksta?

– Išties, Seime yra daug įvairių tarpparlamentinių grupių ir komisijų. Jūsų minėtoji nėra aktyvi. Ir prieš karą ji buvo tik formali – sunkoka rasti tikrų rusų demokratų, stipresnės opozicijos ir siekio kalbėtis su mumis. Po Aleksey Navalny suėmimo ir įkalinimo apie Rusijos opoziciją, deja, negirdime.

– Esate ir kitos, aktyvios ir matomos tarpparlamentinių ryšių grupės su Taivanu pirmininko pavaduotojas. Ar šiandien prekybiniai ryšiai su Taivanu jau atsveria, ką Lietuva prarado pablogėjus santykiams su Kinija?

– Atsakysiu sąžiningai: kol kas neatsveria, nes Kinijoje gyvena pusantro milijardo žmonių, o Taivane – 26 milijonai. Skiriasi rinkos. Bet raginčiau apie štai ką pagalvoti. Tai, kad Lietuva skatina santykius su demokratišku ir technologiškai pažangiu Taivanu, mūsų strateginiams partneriams – ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms, ir Didžiajai Britanijai, ir didžiosioms Europos Sąjungos šalims, ir Skandinavijai – siunčia labai stiprius imperatyvinius signalus, kaip santykiai turi būti vystomi tarp demokratijų, teisės viršenybę ir žmogaus teises gerbiančių šalių. Tiesą pasakius, Lietuva rodo, kad vertybinė užsienio politika ir kryptis mažinti priklausomybę nuo autokratijų ateityje atsipirks su kaupu. Sausį jau paskelbta apie multimilijonines Taivano investicijas ir beprecedentį sprendimą – suteikti Lietuvai Taivano puslaidininkių technologijas ir sertifikatus gamybai čia. Tuo pačiu rodome, kad mums rūpi ne tik tai, kas, grubiai kalbant, vyksta mūsų panosėje, bet ir tai, kas vyksta globaliame pasauly. Tai mums atveria gerokai daugiau papildomų prekybinių ryšių – mūsų prekybinės apyvartos su JAV, Vokietija, Pietų Korėja, net Singapūru (kurie, beje, praėjusiais metais atsidarė pirmąją savo ambasadą), ir su kitomis demokratinėmis šalimis, su kuriomis prekybos apyvartos ženkliai išaugo paskutiniais metais. Ir tai laikinus nuostolius atsvėrė. Augantys prekybos ryšiai tarp demokratijų – šių dienų realija ir žūtbūtinai svarbi geopolitinė kryptis, kad Lietuva išliktų ir išliktų laisva bei ekonomiškai stipri. 

– Daug žmonių „Laisvės partiją“ sieja ir tapatina su dviem siekiais: įteisinti tos pačios lyties partnerystes ir dekriminalizuoti silpnųjų narkotikų vartojimą. Ar jums toks partijos identifikavimas yra patrauklus? Ko dar daugelis nežino apie „Laisvės“ frakcijos darbus Seime?

– Mūsų rinkimų programa, einant į Seimo rinkimus 2020 metais, buvo ilgiausia – 162 puslapiai. Joje nugulė ne vienos kadencijos Seime siekiai, o visa mūsų filosofija – dvejų-trejų kadencijų darbai Seime. Nors neturime Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos portfelio, mums pavyko pasiekti, kad ženkliai padidėtų finansavimas mokslui, visai jo bendruomenei. Tik investuodami į švietimą, mokslą ar inovacijas turėsime kokybiškesnę ateitį – valstybei ir kiekvienam jos nariui. Džiaugiuosi, kad Aušrinė Armonaitė, ekonomikos ir investicijų ministrė, kartu su savo komanda sugebėjo pritraukti daug investicijų. Frakcijos kolegos Kasparo Adomaičio iniciatyva, tausojant gamtą, prekybos centruose atsisakome plastikinių maišelių. Galime džiaugtis ir proveržiu gyvūnų teisių srityje, asmenvardžių įteisinimu ir kt. Visų mūsų iniciatyvų ir nesuminėsiu.

– O kokios jūsų teisėkūros iniciatyvos?

– Per 65 Seimo narių grupėje pateiktų teisės aktų ir 10 pasiūlymų. Jie itin įvairūs. Tačiau pagrindinė mano darbo sritis – Užsienio reikalų ir Europos reikalų komitetuose. Ji – labiau momentinė: rezoliucijų, pareiškimų teikimas reaguojant į karščiausius įvykius. Žinoma, to labai reikia – tokiu būdu siunčiame Lietuvos žinutes kitoms Europos ar pasaulio sostinėms. Buvome vieni pirmųjų pareikalavę Rusijos oligarchų turtų įšaldymo Ukrainos išlaikymui bei atstatymui, Rusijos paskelbimo teroristine valstybe ir jos atsakomybės už karo nusikaltimus reikalavimo specialiame, tarptautiniame baudžiamajame tribunole.

Maža to, kaip iki šiol – man itin svarbūs jaunimo reikalai. Siekiu, kad asmenys nuo 16 m. amžiaus galėtų vadovauti nevyriausybinėms jaunimo organizacijoms. Praktikoje jauni žmonės, ypač regionuose, sėkmingai joms vadovauja, nors, ūkiškai šnekant, ant popieriaus pagal galiojančius teisės aktus privalo būti nurodytas kitas asmuo – pilnametis. Taigi praktika prasilenkia su teorija. Tikiuosi, kad Seimo nariai pritars tokiam mano pasiūlymui.

– „Laisvės“ balsais buvo iki 21 metų sumažintas amžiaus cenzas kandidatuojant į Seimą. Jūsų partijoje – ypač daug jaunų žmonių. Ką dar reikėtų padaryti, kad dalyvavimas politinėje veikloje būtų patrauklesnis?

– Dviračio neišrasiu: reikia daugiau švietimo ir pasitikėjimo institucijomis, pilietiškumo skatinimo. Nors Seimas – ne samdomų darbuotojų sambūris pagal tam tikrą kvotą, tam tikrų specialybių atstovams – aš pats pagal išsilavinimą esu politikos mokslų ir tarptautinių santykių specialistas. Jaučiuosi puikiai darydamas tai, ką darau. Visgi tautos atstovybėje mes atspindime Lietuvos visuomenę, todėl matote daug įvairių žmonių – ir skirtingo išsilavinimo bei amžiaus. Tokių, kurie nėra nieko baigę, tiesiog nelabai daug yra. Ir puiku. Visgi esu įsitikinęs, kad įvairovė – gerai, nes ji – demokratijos pamatas. Bet savo ruožtu, žinoma, raginčiau visus labiau pasitikėti jaunais profesionalais ir išsilavinusiais žmonėms.