„Nuovargis pasireiškė apie 70-uosius, tačiau aš nepasiduodu – dar dirbu“

 Palangiškė Vanda Degimienė kovo mėnesį minės savo 73 gimtadienį. Sveika, energinga, veikli, Palangos miesto globos namuose virėja dirbanti moteris turi savo sveikatos filosofiją: „Pas daktarus lankausi retai. Turiu savitą požiūrį į sveikatą ir darbą. Kol dar dirbu, galvoju, kad esu stipri, nepasenusi bei turinti gerą atmintį“.

Vaistai tik nuo sąnarių

Mokslininkai žmogaus organizmą vadina vienu sudėtingiausių visatos mechanizmų, tačiau kuomet įsiklausai į savo organizmą, randi dvasinę ir fizinę pusiausvyrą, tinkamai maitiniesi – išvengsi daugelio negalavimų, bei jausiesi „lyg ant sparnų“. Lygiai taip, kaip jaučiasi ir „Palangos tilto“ pašnekovė Vanda, kuri įsitikinusi, kad norint išlikti sveikam tereikia judėjimo ir noro tą daryti.

„Pasenti ir prisnūsti man neleidžia darbas. Kovo 10 dieną sutiksiu 73 gimtadienį. Nuovargio jausmas pasireiškė maždaug apie 70-uosius gyvenimo metus, tačiau aš nepasiduodu. Pavyzdžiui, jeigu aš ilgiau pamiegu, tampu vangoka, man pradeda skaudėti galvą. Vasarą gyvenu sode, tai kuomet turiu laisvadienį – nuo pat ryto apeinu visas savo gėles, šuniuką paleidžiu pabėgioti. Žmogus ir gamta – neatsiejami dalykai. Gamta mus ir gydo. Vartoju vienintelius vaistus – nuo sąnarių. Visa kita – iš gamtos. Renku pavasarį pražįstančius šalpusnius, liepų žiedus, čiobrelius, medetkas, kiaulpienes. Pastarųjų žiedai man padėjo išgydyti veido dėmes. Arbatų nusiperku ir iš vaistinės. Nuostabi yra Jadvygos vaistinė arbata“, – patirtimi dalijosi ponia Vanda.

Fizinės veiklos moteriai pakanka ir darbe, tad papildomai nesportuoja. Tačiau neabejoja fizinio aktyvumo nauda organizmui: „Esu judri. Keliuosi 5 valandą ryto, 6 jau būnu darbe, o ten suktis reikia greitai: vienas patiekalus valgo be druskos, kitas vėl kitaip. Turiu viską atsiminti ir ačiū Dievui – prisimenu. Sportui palangiškiai skiria per mažai dėmesio. O juk tam turime visas sąlygas: pušynai, jūra. Galbūt miestiečiai per daug išdidūs, tinginiai? Vasarą mėgstu važinėti dviračiu ir į pliažą nueinu. Retai. Vis trūksta laiko. Kuomet noriu pasikaitinti, renkuosi sodo balkoną“.

Bendraamžiai tokia sveikata pasigirti negali

Paklausta, ar pažįsta bent vieną žmogų, sulaukusį tokio pat garbingo amžiaus ir dar dirbantį, pašnekovė prisipažino, kad ne. „Kol sveikata leidžia – tol dirbu. Man svarbiausia – kojos, esu patyrusi venų operaciją, tad jas pasaugau. Globos namuose darbuojuosi nuo pat jų įkūrimo. Tik du metus per žiemą nedirbau. Ar nepavargstu? Negaliu sakyti, kad nepavargstu. Pavargstu. Viskas yra nulis. Kuomet pareinu iš darbo, nusiprausiu, persirengiu ir atsisėdu prie mezginio. Dingsta visas nuovargis“, – pasakojo tris vaikus užauginusi moteris.

V. Degimienė liaudies medicinos šalininke išlieka ir tuomet, kai rodos be tradicinės medicinos neapsieisi: „Man dažnai į koją įsimesdavo rožė. Kuomet būdavau jaunesnė, pati greitai pasigydydavau ievos žieve. Pamenu, mano jaunėlį sūnų kamuodavo bronchinė astma. Sulaukusi patarimo nevedžioti vaiko pas daktarus, o gydyti natūraliais būdais, žolelėm – taip ir dariau: užsiauginau debesylą, po šiai dienai šių žolių turiu, gydžiau ir agrastų dygliais. Kosulio pradžioj – tai pats puikiausias vaistas. Kuomet sūnus mokėsi antrame kurse, susirgo: kosėjo, duso. Nuvedžiau pas gydytoją, kuris jį peršvietė ir pasakė: „Kaip dar gyvas vaikštai. Tavo visi plaučiai juodi“. Vaistų, kuriuos išrašė gydytojas, daviau mažai, girdžiau savo arbatomis. Po dviejų savaičių ėjo tikrintis bei nustebino visko mačiusius gydytojus. „Tu naujus plaučius įsigijai, ar ką“, – stebėjosi jie. Po šio karto įsitikinau agrastų dyglių galia. Ši arbata paruošiama labai paprastai: nuskiname agrastų spyglius ir jų viršūnėles, užplikome karštu vandeniu ir palaikome 15-20 minučių. Arbatos saldinimui renkuosi medų. Kosuliui įveikti naudoju ir sviesto, medaus ir imbiero mišinį“.

Virtuvėje nuolat besisukiojanti moteris maisto nesirenka. Valgo tai, kas jai atrodo skanu, bet turi saiką. „Svarbu nepersivalgyti. Vakarienę suvalgau 5 valandą. Vėliau mėgaujuosi obuoliu, arbatos išgeriu. Daugiau sau leidžiu, kuomet sulaukiu svečių. Visiems patariu nuo stalo pakilti juntant silpną alkio jausmą“, – pabrėžė V. Degimienė bei išdavė geros sveikatos formulę: „Reikia tikėti savimi, judėti ir netingėti. Neatmeskime ir dvasinio mūsų gyvenimo. Kuomet susinervinu, tuoj pat koją pradeda skaudėti. Taigi, svarbiausia nesinervinti. Kuomet esi nervingas – blogai bus viskas“.