Valdonė Juozapavičienė – mažųjų dainorėlių ugdytoja

Kupina moteriškumo ir šilumos, atsidavusi savo darbui ir šeimai. Tokios mintys kilo apie lopšelio-darželio „Gintarėlis“ muzikos mokytoją, mažųjų Palangos dainorėlių ugdytoją Valdonę Juozapavičienę, kai apniukusią, lietingą popietę į „Palangos tilto“ redakciją ji atvažiavo dviračiu. „Net nežinau kaip sugalvojau juo atvykti“, – juokėsi keturių vaikų mama.

Gydomoji jūros galia

Gyvenimas prie jūros V. Juozapavičienei teikia begalinį džiaugsmą: „Jūra įkvepia. Gydo. Apramina. Gaila, kad retai prie jos nueinu. Vasarą dažniau. Jeigu esu labai užsiėmusi stengiuosi bent jau pušyną dviračiu aplėkti. Dar – prie jūros reikia eiti ir tuomet, kai negaluoji, nes ji gydo. Jūros alsavimą jaučiu ir būdama toliau. Man prie jos taip gera, kad vos prisėdusi užmiegu. Ji man kaip gražiausia lopšinė. Jūra taip pat puikiai veika nervų sistemą. Jeigu tau sunku, esi pervargęs – nueik pasivaikščioti pajūriu ir iškart pastebėsi, kaip grįžta jėgos. O vietos pajūryje užteks visiems. Man poilsiautojai nemaišo. Jūra pasiima viską, kas bloga ir palieka tik tai, kas gera“.

Anot pašnekovės, ir vaikai, kuriuos tėvai dažnai nuveda prie jūros – šiek tiek kitokie. „Tėvai vaikui turi būti pavyzdys. Juk jie perima viską. Jeigu nori išugdyti gerą, dorą pilietį, reikia pačiam tokiu būti. Tėvai – pagrindinis vaikų autoritetas, tad stenkitės su jais praleisti kuo daugiau laiko. Ne darželis turi auklėti vaikus, nors ten sudarytos visos sąlygos jiems ugdytis, bet tėvai. Tėvų meilė. Ir muzikai vaikus turi skatinti tėvai. Eikite su vaiku, palaikykite jį, ir atraskite bendrą kalbą su muzikos mokytoju. Ir tėveliai, leiskite vaikams svajoti, džiaugtis vaikyste. Ar aš turiu svajonių? Taip. Ypatingai žaviuosi poetu Justinu Marcinkevičiumi, tad noriu surengti poezijos vakarą ir padeklamuoti jo eiles“.

Mokytojas vaikui turi būti mielas

Valdonė 1984 metais baigė tuometinę Vilniaus valstybinę konservatoriją, dabar Vilniaus akademiją. Kadangi į pasaulį beldėsi pirmagimis, jauna moteris nutarė grįžti pas tėvus, į Palangą. „Įsidarbinau vienoje kurorto ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, laikinai. Galvojau – šiek tiek padirbsiu ir susirasiu ką nors kitą, tačiau netrukus supratau, kad man viskas labai tinka ir patinka. Žinoma, pradžia buvo sunki, bet po truputį, po truputį. Pati auginu keturis vaikus, tad puikiai žinau ką reiškia dienas leisti vaikų apsuptyje. Maniškiai užaugo ir aš jaučiu, kad dirbdama su mažaisiais ir pailsiu, ir pavargstu.  Ypač vertinu tuos momentus, kai maži vaikučiai atbėga, apsikabina. Juk jeigu vaikams būtum nepatrauklus, nemielas, jie prie tavęs neitų. Žinote, vaikų lūpomis kalba tiesa, nes jie dar nemoka meluoti, yra atviri. Dažnai savo ansambliuko nariams duodu penkias dainas, ir leidžiu jiems patiems rinktis. Jie pasirenka melodingesnę, gražesnių žodžių dainą“, – sako pašnekovė.

Anot jos, visi vaikai turi skonį. Ir muzikoje jis yra. Ar kiekvienas vaikas gali dainuoti?

„Ne. Į būrelius renkamės tuos vaikus, kurie nori dainuoti. Tačiau jeigu rengiamės konkursui, pasiimame gabesnius, scenos nebijančius dainorėlius. O vaikų būna visokių: ir nedrąsių, ir susikausčiusių. Turiu vieną berniuką, kuris dainuoja nuleidęs galvą, tačiau jis turi visus dainavimui reikalingus duomenis: pataiko į toną, yra muzikalus, tik nedrąsus. Žinote, daug kas priklauso ir nuo šeimos, kurioje auga vaikas. Jeigu šeima yra pilna, šalia yra tėtis, mama, dar geriau, jei yra ir brolis, ar sesutė, tuomet vaikas jaučiasi drąsesnis, mažiau bijo scenos, bendravimo. Sutinku, kad  pirmiesiems vaikams šeimoje yra sudėtingiausia. Mano vyriausiasis sūnus vis sako: „Kaip gaila, kad aš esu pirmasis vaikas“. Juk jam tenka visa atsakomybė prieš likusius tris. Vyriausias turi būti stipriausias, bet jeigu po jo nėra nei brolių, nei sesių – jis yra gerokai silpnesnis.

Gyvenime jis vėliau nemokės už save pakovoti, nes mamytė jį nuglosto, apčiūčiuoja, apliūliuoja. Jis tiesiog yra mamytės vaikelis. Kuomet šeimoje yra daugiau vaikų, mamytė nebesuspėja apie juos apšokinėti, jie auga ir kabinasi į gyvenimą patys. Tai matau savo vaikuose. Man gražu žiūrėti, kaip jie kabinasi į gyvenimą, bendrauja tarpusavyje. Taigi liūdna, kad dabar beveik visos šeimos augina po vieną vaiką“, – sakė palangiškis.

Judrūs vaikai pasiekia daugiau

Valdonė prisipažino, kad smagiausia dirbti su tais pašėlusiais, padykusiais vaikais: „Iš jų gali kažką išspausti. Jie eina į priekį, jie impulsyvūs. Kažkuriuo momentu gali juos apraminti, bet tuoj pat gali juos paleisti. Ypatingai į aplinką reaguoja 5-6 metų vaikai“.

Ne vienas V. Juozapavičienės ugdytinis yra tapęs „Dainų dainelės“ ir panašių konkursų nugalėtoju.

„Norint pasiekti gerų rezultatų, vaikas pats turi būti labai stiprus ir užsispyręs. Vaiko talentas ir įdėtas darbas – neatsiejami. Jeigu vaikas neturi talento iš jo labai sunku ką išspausti, jį gali tik ugdyti. Galbūt per laiką tokie vaikeliai ir pasiekia ko nors. Panašiai ir man buvo vaikystėje. Nei mane kas laikė gabia, nei matė manyje muzikę, tačiau aš visko pasiekiau tik per savo darbą. Jaunystėje tikrai nesvajojau, kad kažkada vaikus vežiosiu po „Dainų dainelę“ – ne. Tačiau svarbiau yra tai, kad aš nebematau tų, į kuriuos mokytojai tuomet kreipė dėmesį. Jie net nepasirinkę muzikos kelio. Nuostabiausia, kai žmogus stengiasi sau įrodyti, kad gali. Dar puikiau, kai jis to pasiekia“, – pasakojo Valdonė. 

Mažųjų dainorėlių mokytoja kažkada turėjo ir vyresniųjų muzikų grupę, tačiau po to, kai viena Švietimo skyriaus inspektorė pareiškė, kad V. Juozapavičienė nepasiekia jokių laimėjimų su vyresniais mokiniais, jų atsisakė. „Nors kaip tik tais metais su viena mergaite mes buvome tapusios „Dainų dainelės“ laureatėmis. Prisipažinsiu, skaudėjo dar ilgai. Darbo su jaunimu laiką prisimenu su nostalgija. Daug keliaudavome, gitaromis grodavome, įvairiuose projektuose dalyvaudavome. Aš jiems buvau kaip koordinatorė, stengiausi, kad jie būtų kuo savarankiškesni, kurtų savo grupes. Pamenu prieš dešimtmetį neblogą jaunimo grupę buvo sukūręs Saulius Simė“, – atviravo muzikė, kuri gyvenime vadovaujasi taisykle: „Kas mūsų nepražudo, padaro stipresniais“.

Kad ir kokių negražių ir kartais ne visai teisingų dalykų gyvenime nutinka, V. Juozapavičienė savęs kitoje veikloje neįsivaizduoja: „Nors bemaž dešimt metų dirbau Šventosios pagrindinėje mokykloje mokytoja, turėjau ir auklėtinių klasę. Tad jeigu man vėl tektų grįžti prie šios veiklos – neliūdėčiau. Neįsivaizduoju savęs dirbančios „sausą“ darbą prie kompiuterio. Mano gyvenimo variklis – bendravimas. Tad net pardavėja parduotuvėje negalėčiau dirbti. Pelno neneščiau, nes norėčiau su kiekvienu pabendrauti, pakalbėti. Ar nepasigendu šiandieniame pasaulyje bendravimo? Pasigendu. Visokių žmonių būna: ir užsisklendusių, ir nuolat skubančių. Yra ir tokių, kurie patys išprovokuoja bendravimą. Kad ir kaip gražiai tai skambėtų, nuovargio jausmas man nesvetimas. Tačiau jėgų surandu ir moterų ansamblio repeticijoms ir „Mėguvos“ ansambliui. Su vyru visuomet stengiamės padėti ir jos vadovei Zitai Baniulaitytei. Juk Palangą reprezentuoti reikia!“

Vaikystėje norėjo būti sesele

Paprašyta papasakoti apie savo vaikystę ir svajones, Valdonė prasitarė svajojusi apie medicinos seselės darbą: „Nors pradžioje norėjau būti pardavėja, tik vėliau sesele. Mokykloje labai mėgdavau medicinos seselės kabinetą, bet aštuntoje klasėje pastebėjau bijanti kraujo. Vėliau viską padarė muzika. Turėjau nuostabų mokytoją, įkvėpėją. Ir nors jis vėliau išvyko dirbti į Juodkrantę, nuolat jį prisimindavau ir tik geru žodžiu minėdavau. Polinkio muzikai iš tėvų nepaveldėjau, nors ir mama, ir jos sesuo dainuoti mėgdavo. Jos dainuoja iki šiol! O kiek dainų jos moka ir kokios jos gražios. Rudenį su giminaičiais rengėme rudens šventę. Kiek daug dainų pas mus skambėjo! Tad tikrai nežinau, kodėl žmonės nebedainuoja. Nei liaudies, nei užstalės dainų. Gal aš tiesiog negirdžiu? O gal jie nebemoka dainuoti? Aš dar turiu tokią svajonę: savarankiškai išleisti dainų knygutę. Eini į šventę, pasiimi ir išdalini žmonėms, kad šie galėtų kartu traukti. Juk žmonės dainų melodijas pamena, tik žodžių nelabai“.

Kad ir kiek daug V. Juozapavičienė galėtų kalbėti apie muziką, negalėtų sakyti, kad ji lydi ją nuo lopšio. „Taip pat negaliu sakyti, kad tai buvo pradinėse klasėse. Apskritai, ikimokyklinio ugdymo įstaigose ir pradinėse mokyklose, muzikos pamokų, būrelių yra tikrai užtektinai. O kiek muzikos pamokų turi penktokai? Vieną vienintelę. Tai yra tragedija ir atsakymas, kodėl dabar žmonės nebedainuoja. Tačiau tai – Vyriausybės klaida. Dar viena klaida – kompiuteriai. Aš ne prieš kompiuterinį raštingumą, tačiau kompiuterio mūsų gyvenime tiek daug, kad jis nustumia žmogišką bendravimą. Prie kompiuterio mes valgome, dirbame, bendraujame. Jis tapo pagrindiniu mūsų vaikų draugu. Net nežinau ar dėl kompiuterio, ar laiko stokos ir nuolatinio skubėjimo, mes nebepažįstame savo kaimynų, nebendraujame su jais. Ar esate kada susirinkę su aplinkiniais? Susinešę maisto, pasėdėję, padainavę? O dar norite, kad aplink būtų kuo mažiau pykčio! Žinote, man labai patinka vakaronės su „Mėguva“. Kiek mes daug šokame, dainuojame, kaip išsikrauname. Atrodo, kad visas susikaupęs nuovargis staigiai dingsta“, – pasakojo moteris.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".