LINPRA viceprezidentas T. Prūsas: Lietuvoje trūksta kompetentingų inžinierių

Inžinieriaus specialybė viena tų, kurios paklausa, vystantis pramonei ir technologijoms, auga ir nežada atslūgti. Nors Lietuvoje turime inžinerinės pakraipos aukštųjų mokyklų, tačiau, ekspertų vertinimu, jos nesugeba parengti specialistų. „Per porą dešimtmečių inžinieriaus specialybė nuvertėjo. Universitetai pardavė savo autoritetą – studijas baigę jaunuoliai neturi reikalingų kompetencijų. Pertvarkos būtinos“, – ketvirtadienį Visagine vykusioje konferencijoje teigė Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės asociacijos LINPRA viceprezidentas Tomas Prūsas.

Šiuolaikiniai ir ateities inžinieriai – įrenginių „valdytojai“

Konferenciją „Pameistrystės iššūkiai ir galimybės inžinerinėje pramonėje“ surengė Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centras kartu su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, AHK, „Investuok Lietuvoje“ ir LINPRA.

Vienas konferencijos pranešėjų, LINPRA viceprezidentas ir įmonės „Harju Elekter“ generalinis direktorius T. Prūsas, apžvelgė, kas yra inžinierius šiandieninėje Lietuvoje.

„Per porą dešimtmečių inžinieriaus specialybė nuvertėjo. Universitetai pardavė savo autoritetą – inžinerines studijas baigę jaunuoliai neturi jokių kompetencijų, nesugeba pasiūlyti to, ko reikia rinkai. Aukštosioms mokykloms rūpi tik studento krepšelis, t. y. pinigai, kuriuos jis atneša, o studentui – diplomas. Labai skaudu sakyti, tačiau universitetai pardavinėja diplomus, nesirūpindami studentų išsilavinimu. Šiandienos inžinieriui pakanka būti 36,6 laipsnių kūno temperatūros ir žinoti, kur padėti parašą. Deja, bet toks yra realus vaizdas“, – savo įžvalgomis dalijosi T. Prūsas. 

LINPRA viceprezidento teigimu, mokymo įstaigų ir verslo misija – kad inžinieriaus specialybė vėl taptų „jėgišku pasirinkimu“ jaunimui. Lietuvos inžinerinės įmonės kviečia apsilankyti moksleivius, kad šie įvertintų, kaip dirba modernus verslas. 

„Galiu pasakyti, jog dauguma mokinių nustemba pamatę, kad šiuolaikinė inžinerija yra visai kitokia, nei jie įsivaizdavo ar girdėjo iš tėvų. Inžinerijos spektras platus: programavimas, architektūra, tekstilė, mechanika ir kitos sritys.

Įdomiausia, jog vyresniųjų klasių moksleiviai dažnai žino daugiau nei inžinerines studijas baigę jaunuoliai. Todėl svarbiausias dalykas, kad vyktų teigiami pokyčiai, – švietimo sistemos reforma. Turi keistis universitetų programos, tobulėti dėstytojai, o esmė – keistis pats požiūris į studijas bei specialistų rengimą. Kol studentai bus vertinami kaip pinigų sunešėjai, kol bus toleruojamas paskaitų nelankymas, pro pirštus žiūrima į atsiskaitymus, tol vyks aukštojo mokslo diplomo devalvacija”, – įsitikinęs T. Prūsas. 

Pameistrystės programa – būdas įgyti kompetencijų

Kol toks aukštųjų mokyklų požiūris, inžinieriaus specialybę pasirinkusiems jaunuoliams tinkamas būdas reikiamų kompetencijų įgyti yra pameistrystės programa.

Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centro (TVPMC) direktorius Vytautas Petkūnas džiaugėsi, kad jo vadovaujamoje įstaigoje pirmą kartą surengta tokio pobūdžio konferencija. Joje savo mintimis dalijosi pameistrystės srityje daug patirties turintys švietimo ir verslo atstovai, kviečiantys suinteresuotąsias šalis diskutuoti ir efektyviai vystyti Pameistrystės modelį Lietuvos miestuose bei regionuose, skatinti verslo ir mokymo įstaigų bendradarbiavimą.

„Pameistrystės – kaip mokymosi forma – verslo įmonėse nėra tiek paplitusi, kiek norėtume. Kiek klausiame, kalbamės, tai verslas lyg ir girdėjęs apie tokį bendradarbiavimą, tačiau konkrečiai nieko pasakyti negali. Kai kurioms įmonėms vis dar sudėtinga pamatuoti, kokia bus bendradarbiavimo nauda, kas turi rodyti iniciatyvą, kur kreiptis ir pan. 

Tačiau tos informacijos stinga ne tik verslas – pameistrystės patirties nėra sukaupusios ir mokymo įstaigos: trūksta žinių, kaip organizuoti patį mokymą, kaip suderinti darbą įmonėje ir mokymąsi“, – kalbėjo V. Petkūnas, konferencijoje skaitęs pranešimą „Pameistrystės įgyvendinimo modelis inžinerinėje pramonėje“.

V. Petkūnas teigia, jog visuomenėje dar gajus senas įsivaizdavimas, kad inžinieriai yra fizinio ir sunkaus darbo jėga: „Inžinerinėje pramonėje to vadinamojo juodo darbo išlikę išties labai mažai. Lietuva nebėra pigios darbo jėgos laukas. Dar daugiau – netgi visų gamybos procesų automatizacija yra praeitis, viskas jau linksta link robotizacijos ir skaitmenizacijos. Taigi inžinieriui reikalingos jau visiškai kitokios kompetencijos, gebėjimai ir įgūdžiai.“

Siekia laužyti ydingus stereotipus

Kokius žingsnius galima padaryti jau dabar, kad inžinerijos įmonių ir mokymo įstaigų bendradarbiavimas vyktų intensyviau?

„Manau, jog patvariems ryšiams užmegzti trūksta pasitikėjimo – iš verslo pusės. Kažkodėl ne itin daug technologijų įmonių nori skirti laiko pameistriams, juos apmokyti darbo vietoje. 

Nes jei vertintume mokymo įstaigas, jos turi užtektinai kompetencijų parengti reikalingus darbuotojus įmonėms, tačiau vis dar velkasi stigma iš praeities – profesinės mokyklos auklėtinis yra ne toks, kurio pageidautų verslas. 

Taigi šia konferencija siekiame tuos ydingus stereotipus sulaužyti, keisti požiūrį, išsiaiškinti, kas trukdo pasiekti glaudesnių ryšių. Juk svarbiausia yra mokymo kokybė, kurią visgi lemia mokytojo autoritetas, profesionalumas ir kompetencijos. Tik smalsūs, naujoves mokymo procese diegiantys pedagogai gali atitikti šiuolaikinio pasaulio iššūkius. Tik tokie pedagogai gali paruošti aukštos klasės specialistus, kurie bus vertinami tiek Lietuvoje, tiek užsienyje“, – teigė V. Petkūnas.

T. Prūsas taip pat įvardijo reikalingus žingsnius: „Pažangios inžinerinės mokyklos savo studijų programose bent 30–60 proc. akademinio laiko skiria praktikai. Tai turėtų būti norma visiems universitetams, kolegijoms ar profesinio mokymo centrams. Pameistrystė įgalina derinti žinias ir kompetencijas. Kai žinai ir sugebi, esi pageidaujamas darbo rinkoje, taigi tau pasiūlys ir gerą atlyginimą. Šiuo atveju išlošia visi: darbuotojas, darbdavys, Lietuvos inžinerinė pramonė. 

Todėl įmonės turėtų nesibaiminti jaunų žmonių, o skirti jeims laiko, perduoti žinias, kompetencijas – tik tokiu atveju galima tikėtis gerų rezultatų ir aukštos klasės specialistų.”

Profesinio meistriškumo varžytuvės

Būtent Nacionalinis mechatronikos konkursas, surengtas pirmą kartą ir vykęs konferencijos dieną, buvo skirtas dalyvių profesiniam meistriškumui atskleisti. 

„Automatizuotą gamybą tinkamai eksploatuoti būtinas programavimo išmanymas, gebėjimas šalinti gedimus, įveiklinti automatizuotos gamybos įrengimus, linijas. Visai tai mokėdamas, specialistas kelia savo kompetencijas, tobulėja, siūlo sprendimus, kurie padeda efektyvinti gamybos procesus. Tai nebėra darbas „nueik ten, padaryk tą“ – čia reikia intelekto, išmanymo, susigaudymo, lankstumo, greitumo, o be tinkamos kvalifikacijos tą užtikrinti tikrai būtų sudėtinga. Pakitęs darbo pobūdis reikalauja ir kitų gebėjimų“, – įsitikinęs Visagino TVPMC direktorius V. Petkūnas. 

Konkursą sudarė dvi dalys: pirmojoje varžėsi moksleivių komandos iš 8 mokymo įstaigų, kuriose dėstoma mechatronikos programa, taigi sulaukta dalyvių iš kolegijų bei profesinių mokymo centrų, esančių Kaune, Vilniuje, Elektrėnuose, Marijampolėje, Mažeikiuose ir kt. miestuose.

Pirmosios vietos nugalėtojai - Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centro komanda (Izabela Igumnova ir Nikita Boiko; jų profesijos mokytojas Dmitrijus Novikovas) – surinko 205 taškus, antrąją vietą užėmė Mažeikių politechnikos mokyklos komanda ( 127,5 taško), trečią vietą – Kauno technikos kolegija (121,5 taško).

Antrojoje konkurso dalyje varžėsi pameistriai iš Kauno, Vilniaus, Ukmergės, Molėtų, Pabradės, Nemenčinės ir Visagino pramonės įmonių. Pameistrių konkurse nugalėjo Vaidas Januška (UAB „Narbutas International“), antrąją vietą iškovojo Andžejus Ingelevičius (UAB „Švytėjimas“), o trečiąją – Robertas Eismantas (UAB „Continental Automotive Lithuania“). Be minėtų nugalėtojų, konkurse varžėsi įmonių „Vilniaus baldai“, „Hoda“, „Visagino linija“, „Intersurgical“ pameistriai.