Likimas palangiškį nubloškė į Vokietiją, tačiau jo tvirtybės ramstis - Lietuva

Iš Palangos kilęs Karolis Genutis prieš 15 metų leidosi į piligriminę kelionę po Alpes, kurios paskutinė stotelė buvo Vokietija, Štutgartas. Likimas sudėliojo įvykius taip, kad Karolis čia gavo darbo pasiūlymą ir persikėlė į jį gyventi nuolatos. Palangiškis aktyviai įsitraukė į Štutgarto lietuvių bendruomenės veiklą, tapo jos valdybos nariu ir yra atsakingas už Štutgarto lietuvių katalikų sielovadą. K. Genutis atsakė į „Palangos tilto“ klausimus.

–Kaip atsidūrėte Vokietijoje? Kodėl šioje šalyje?
–Pirmiausia, Vokietija nuo seno mane žavėjo savo neišsemiama istorija ir kultūra. Aišku, dabar žmonės į ją dabar dažniausiai važiuoja užsidirbti, tačiau mano istorija kiek kitokia. Lietuvoje pasijutau ,,perdegęs“, ypač dvasiškai. Norėjau kažko naujo, norėjau patirti tai, ką anksčiau patirdavo katalikų misionieriai, o dabar patiria piligrimai. Tad surengiau savotišką dvasinį žygį - kelionę. Nebuvau nusistatęs galutinio tikslo, kur ir kokia ji bus – turbūt tai už mane padarė Dievas. Taip ir atsidūriau pirmą kartą Štutgarte 3000 km žygyje. Netrukus gavau pasiūlymą didmeninės prekybos drabužių versle. Vėliau susilaukiau pasiūlymo dirbti Porsche įmonėje, kurioje dirbu iki šiol.
Emigracijoje negali būti pilkas, turi tą patį daryti geriau nei kiti daro, svetur, kad būtumėme sėkmingi, turime išsiskirti iš kitų. Jei nori, kad tave pastebėtų, tai turi parodyti, ko esi vertas ir dėl ko tave turėtų vertinti. Kitu atveju rizikuoji būti nepritapėliu. Bet esu lietuvis ir, būdamas užsienyje, labiau pradedu suprasti, kas yra namai, tėvynė, Lietuva. Dažnai būna sunkių akimirkų, kai reikia moralinės atramos, o tas ramstis man buvo, yra ir bus Lietuva.
Nors mintimis sugrįžus ten, kur augai, gyvenai, kur tavo artimieji, kur namai, pasijunti tvirtesniu. Atskirtas nuo šeimos, draugų, gimtosios žemės, manau, daugelis praranda tvirtą pagrindą. Tik atsigręžus į praeities prisiminimus, įmanoma iškęsti kartais nelengvą realybę.

–Kaip įsiliejote į Štutgarto lietuvių bendruomenės veiklą?

–Kartą atėjau pasidomėti, kada vyksta lietuviškos mišios, ar yra kokia maldos grupelė bendruomenėje. Sužinojau, kad nieko tokio panašaus nėra, ir Šv. Mišios aukojamos tik per šventes. Netrukus Štutgarto lietuvių bendruomenės valdybos nariai pasiūlė tapti šios tikinčiųjų sielovados aktyvistu ir skelbti gerąją naujieną. O tautiečiai svetimoje šalyje, jie kaip šeima, todėl ir norisi burtis. O kad nesumaterialėtum, žmogui būtina puoselėti ir dvasines vertybes, nes jos žmogui suteikia gyvenimo prasmę. Bažnyčia – tai bendruomenė, kuri vienija žmones, todėl labai svarbu, kad tikintys žmonės bendrautų vienas su kitu ir augtų bei tobulėtų dvasiškai.
Štutgarte yra įmonių, kurių savininkai yra lietuviai, arba jose gali sutikti daug lietuvių – nuo gydymo įstaigų iki grožio salonų. Turime ir lietuvišką mokyklėlę, kurioje vaikai tam tikromis dienomis mokomi dainų ir raidžių...

–Štutgarto lietuvių bendruomenėje esame atsakingas už Štutgarto lietuvių katalikų sielovadą .Kaip žmonės ieško lietuviškų sielovadų, ką jose randa?

–Praeitais metais turėjome tradiciją – kartą per mėnesį buvo aukojamos šventos lietuviškos Mišios ir organizuodavome agape – suneštinį stalą. Visada turėdavome lietuviškos kaimiškos juodos duonos, pasidalindavome maždaug 20 kepalų. Mums, lietuviams, duona yra šventa. Po šv. Mišių mamos apsikeisdavo vaikų žaislais, rūbeliais, taip pat keisdavosi informacija, gerdavome arbatą. Žinoma, bendruomenėje yra skirtingų patyrimų turinčių žmonių – tai ir alkoholikas, ir išsiskyręs, tai gyvenimo kely pasiklydęs ir piktas, tai geras ir religingas, tai tikintis ir abejojantis. Tačiau, kai visi susirenka į šv. Mišias, klausosi Dievo žodžio, pamatai ir susigraudinusių žmonių, kadangi jie visa tai girdi lietuvių kalba. Manau, labai svarbu dvasiniame augime stimuliuoti save gimtąja kalba. Esu tvirtai įsitikinęs, jog atėjo laikas žengti toliau ir burtis į maldos grupeles. Būtina dalintis gerumu, padėti ir padrąsinti einančiuosius tikėjimo keliu, pasidalinti su bendruomenės draugais skirtinga patirtimi, liudijant Jėzaus meilę.

–Jums svarbi lietuvybė ir jos išsaugojimas. Papasakokite savo iniciatyvas šia kryptimi.
– Lietuvybę puoselėti stengiausi dar gyvendamas Lietuvoje. Kaip nepuoselėsi, būdamas patriotu? Tačiau tikrąją žodžio “patriotas” reikšmę suvokiau emigracijoje – čia ir pradėjau imtis konkrečių iniciatyvų. Pirmiausia, stengiausi puoselėti Štutgarto lietuvių bendruomenę, motyvuodamas jos narių ne tik neužmiršti, bet dar aktyviau domėtis tikraisiais savo namais. O visai neseniai įkūrėme portalą sielovada.de – joje propaguojame krikščioniškas vertybes, kurios, iš esmės, labai panašios į tas, kurias reikia propaguoti esant patriotu. Ne taip seniai startavo ir naujas mano projektas - ,,Lietuviškieji vakarai“. Jų esmė paprasta - bendruomenės nariai susirenka tam tikroje vietoje žiūrėti lietuviškų filmų, diskutuoti apie Lietuvos gerbūvį ir puoselėti visą jos kultūrinį palikimą.

–Ar, jūsų nuomone, ateityje Europa taps kosmopolitiniu, daugiataučių dariniu be aiškių nacionalinių bruožų, ar, visgi, nacionalinės valstybės išliks?
–Globalizacijos nesustabdysi, niekas nebus taip, kaip yra dabar. Tačiau ir dabar nebėra taip kaip buvo anksčiau - ir ar blogiau gyvename? Gyvenimo lygis kyla, atsiranda naujų galimybių, griūva, atrodo, nenugriaunamos sienos. Kiekvienas galime turėti tvirtą nuomonę nacionaliniais klausimais. Svarbiausia, nepamiršti, kad laikas nelaukia – jeigu atsisakysi pažangos, tapsi užmirštas gyvenimo. Vis tik, taip, tikiu, kad nacionalinės valstybės suverenumą ateityje išlaikys.

–Esate Štutgarto www.stutgartoreporteriai.de puslapio įkūrėjas. Kaip gimė idėja jį atidaryti? Kas jūsų bendradarbiai? Kaip ieškote idėjų turiniui?
–Ilgą laiką stebėjausi, kodėl Vokietijos lietuvių bendruomenė tokia pasyvi – nei visus vienijančio internetinio puslapio nėra, nei platesnių užmojų bendradarbiauti su Lietuva. Natūraliai šovė į galvą pačiam kažko imtis. Pradžioje tai tebuvo mintis įamžinti žmones, nusipelniusius Lietuvai ar lietuvių bendruomenei Štutgarte. Vėliau suveikė tas “apetitas kyla bevalgant” dėsnis. Suradus bendramintį Vytautą, kuris, beje, taip pat iš Palangos, bet gyvena Kaune, nusprendžiau sukurti portalą, kuris jungtų Vokietijos lietuvių bendruomenes su pačia Lietuva. Ir tai dar ne viskas! Tačiau, kol darbai dar tik embriono stadijoje, nesinoriu atskleisti daug detalių. Kol kas ties šiuo projektu dirbame trise: aš, Vytautas, Akvilė. Akvilė taip pat yra štutgartietė, todėl padeda ir su renginiais, na, o Vytautas yra mūsų ambasadorius Lietuvoje. Todėl, turinio prasme būsime ganėtinai platūs – nuo pažinčių su Štutgarto lietuviais iki naujienų iš Lietuvos.
Portalo rėmėjų turime ir Vokietijoje ir Lietuvoje.

–Esate įkūręs ir sielovada.de portalą?
–Taip, su grupe krikščionių susijungus susivienijus, jis yra ekumeniška tikinčių išeivijos lietuvių iniciatyva burtis ir skleisti Kristaus mokymą.
Mūsų tarpe yra evangelikai liuteronai, katalikai, evangelikai reformatai ir kiti, kurie darniai sutaria, nežiūrint to, kad priklauso skirtingoms tikėjimo bendruomenėms. Skirtingi, bet Kristuje vieningi. Mes tikintieji, subūrėme komandą, kurios siekis yra padėti tikėjimo broliams ir seserims surasti dvasinę bendrystę, puoselėti dvasingumą ir nelikti vienišiems. Mes drąsiname ir raginame, jog Dievas daro savo darbus susitikus dviem ar trims jo mokiniams.
Išeivijoje labai sunku surasti bažnyčią ar bendruomenę, kurioje Dievas kalbėtų tavo gimtąja kalba. Todėl sielovada.de siekia, kad Dievo Žodis, mokymas, maldos susitikimai ir sakramentai būtų labiau pasiekiami. Siekiame daugiau video reportažų, straipsnių. Viską darome savo jėgomis ir malone to, kuris įkvepia mus savąja Šventa Dvasia. Mes palaikome kontaktus su katalikų ir evangelikų kunigais, neturime turtų, bet turime meilę Kristui, kuria dalinamės, kuria skatiname nepamiršti ir vertinti Kristaus mokymą.

–Kodėl jums tai atrodo svarbu?
– Manau, kad šiuolaikiniame pasaulyje gyvenantis žmogus per mažai dėmesio skiria savišvietai ir savo dvasiniam pasauliui. Nesvarbu, tikintis ar ateistas, svarbu kartais panirti po savo dvasines ir psichologines gelmes ir rasti atsakymų į klausimus, kuriuos užduodi sau prieš eidamas miegoti. Savo atveju, atsakymų ieškau pasitelkdamas Šventąjį Raštą ir Kristaus mokymus. Džiugu, kad susidomėjimas šia iniciatyva auga. Reiškia, žmonės yra linkę susigrąžinti religinį aspektą į savo gyvenimą - tereikia juos švelniai pastūmėti.

–Koks jūsų vaidmuo šioje bendruomenėje? Kiek joje narių? Ar joje yra daugiau palangiškių?
–Taip, kunigas Romualdas Liachavičius yra palangiškis. Mes norime žmonėms parodyti, jog Kristaus mokymas yra naudingas. Naudingas ir netikintiems, juk Biblija, ypač Naujasis testamentas, yra daugiasluoksnis kūrinys, kuriame gausu metaforų, personifikacijų, alegorijų, istorinės to laikmečio atminties. Todėl tai šį kurinį padaro svarbiu ne tik religijos, bet ir kultūriniais, literatūriniais, istoriniais aspektais.

–Ar ketinate grįžti į Lietuvą?
–Kodėl gi ne? Kai pasijausiu įgyvendinęs savo tikslus Štutgarte, ieškosiu kito krašto, kur galėčiau padėti žmonėms ir padaryti šviesesnį ne tik jų, bet ir savo rytojų. O kur kitur daugiau, jei ne savo gimtinėje bus geriau?

–Jeigu grįšite į Lietuvą, pasirinksite Palangą ar išbandysite laimę kitame mieste?
–Prioritetą tikrai teikčiau Palangai. Kai grįžtu į Lietuvą, pirmas dalykas, kurį padarau – nueinu pajūrin, prisėdu ant pušimis apaugusios kopos ir stebiu visą horizontą aprėpiančią jūrą. Ir dar ne kartą jį stebėsiu. Esu tuo įsitikinęs.

–Kur ir kada Jus galima rasti?

–Man galima parašyti į elektroninį paštą [email protected] ar paskambinti +49 1764 717 6590. Žinoma, visi laukiami lietuviškose šventose mišiose Štutgarte. Kitos lietuviškos šv. Mišios vyks Štutgarte kovo 10 d. 15 val. kartu minint Kovo 11-osios įvykius. Vėliau – gegužės 5 d. 15 val. kartu minint Motinos dieną. Adresas – Kirchengemeinde St. Josef koplyčia, Finkenstraße 36, Štutgartas.