Leandras Alminas – per gyvenimą su šypsena ir atvira širdimi

Daugelis vyresniųjų palangiškių gerai pamena Leandrą Alminą (1927–1990) – kultūros darbuotoją, visuomenės veikėją, muzikantą, tautodailininką (medžio drožėją), meno saviveiklininką. Jis buvo Palangos kultūrinio gyvenimo organizatorius, įkvėpėjas. Nė vienas miesto renginys neapsiėjo be visur suspėjančio, entuziastingo ir besišypsančio Leandro. Jis spinduliavo energiją, geranoriškumą, bičiulystę, gerą nuotaiką, optimizmą. Šiemet, rugsėjo mėnesį, minime jo 95-ąsias gimimo metines.

Tėviškė

L. Alminas gimė 1927 m. Kretingos apskrityje, Mosėdžio valsčiuje, Šliktinės kaime. Tėvai – ūkininkai Kazimieras Alminas ir Barbora Alminienė (Kazlauskaitė). Šeimoje gimė devyni vaikai, užaugo keturi. Leandras buvo vyriausias. Nagingas, apsukrus. Po karo, kai visko trūko, jis sugebėdavo, rodos, iš nieko kažką sumeistrauti – iš panaudotų šovinių gilzių darydavo stalines lempas, iš medžio išdroždavo buities rakandus, išpjaustydavo gražias verpstes. Mama verpdavo su jo išskaptuota verpste. Tėvų sodyboje įvedė elektrą – sukonstravo vėjo elektrinę. Leandras buvo žinomas ir ypatingai gerbiamas ne tik savo kaime, bet ir visame Salantų rajone. Jaunuolis fotografavo, grojo, drožinėjo iš medžio, kaip sakoma, buvo visų galų meistras. Tai leido jam užsidirbti pinigų.

Lėšas panaudojo koplytėlei Švč. Marijos garbei įrengti. 1950 m. tėvų sodyboje sumūrijo gana didelę koplytėlę. Šis akibrokštas tarybinei valdžiai nepatiko. 1953 m., kai L. Alminas mokėsi Klaipėdos muzikos mokykloje,  tėviškėje vyko krata. Leandrą areštavo, nuteisė kalėti už tai, kad jis „pavojingas socialistinei visuomenei, atsisakė tarnauti sovietinėje armijoje“. Nuo ilgų kalėjimo metų jį išgelbėjo Stalino mirtis 1953 m. Pritaikius amnestiją, jaunuolis sekančiais metais paleistas į laisvę. Muzikos mokykla liko nebaigta, aukštasis mokslas tapo nepasiekiamas. 

Pirmosios darbovietės

Politinis kalinys, neturintis aukštojo mokslo diplomo, negalėjo tikėtis gauti gerą darbą. Bet pasisekė – pokaryje labai trūko specialistų, todėl buvo priimtas dirbti Alsėdžiuose (Plungės r.) vidurinėje mokykloje muzikos mokytoju ir kultūros namuose meno vadovu. Buvusioje špitolėje buvo įrengti kultūros namai. Juose Leandras ir gyveno. Jaunuolis energingai ėmėsi darbo. Netruko pasirodyti ir rezultatai – įkūrė kapelą, pučiamųjų orkestrą, režisavo spektaklius. Dirbdamas Alsėdžių vidurinėje mokykloje, gabiems muzikai vaikams išugdė siekį būti muzikos profesionalais. Ne vienas jų vėliau ir tapo Lietuvoje žinomais profesionaliais chorų ir orkestrų vadovais.

Tėvai buvo nusiteikę prieš kolektyvizaciją, į kolūkį nestojo. Tuos, kurie nenorėjo paklusti, valdžia baudė. Iš Alminų atėmė viską: baldus, gyvulius, grūdus, padargus, netgi tėvo kailinius. Mama grąžė rankas – kaip dabar pragyventi, kaip vaikus išauginti, į mokyklą išleisti? Leandras sugalvojo, kaip palengvinti šeimai nepriteklių naštą – gavęs darbą Alsėdžiuose, išsivežė brolį Kaziuką gyventi pas save, kad tik tėvams būtų lengviau, ir pilnai jį išlaikė – rengė, leido mokyklon, ruošė gyvenimui. Abu kartu ėjo į mokyklą – Kaziukas buvo mokinys, o Leandras – mokytojas. Mokė brolį gyvenimiškos išminties, muziko specialybės, groti muzikos instrumentais, vadovauti orkestrams. Su tėvais liko gyventi sesuo Marytė ir brolis Justinas. Alsėdžiuose Leandras sukūrė šeimą. 

Iššūkių ir darbo nebijantis kultūros darbuotojas buvo pastebėtas. Telšiškiai Leandrą pasikvietė dirbti kultūros namuose  meno vadovu. Taigi sekanti L. Almino šeimos gyvenamoji vieta – Telšiai. Ir čia jis užsirekomendavo kaip energingas, profesionalus darbuotojas. Įkūrė merginų pučiamųjų orkestrą, daug koncertavo, juos rodė Lietuvos televizija. Į Telšius 1960 m. Leandras pasikvietė ir seserį Marytę, ją globojo. Gerus specialistus paviliodavo kiti miestai. Ne specialistai darbo ieškojo, o juos susirasdavo ir siūlydavo darbą. Taip nutiko ir Leandrui. Jo darbo metodus ir rezultatus pastebėjo Palangos miesto vadovas ir prikalbino persikelti dirbti į Palangą, pažadėjo skirti butą.

Skambūs akordai Palangoje

Į kurortą Alminų šeima atvyko gyventi 1965 m. Palangoje Leandras Alminas dirbo kultūros skyriaus vedėju. Buvo nepartinis. Stengėsi suaktyvinti kultūrinį kurorto gyvenimą, norėjo daugiau vyksmo, kad kuo daugiau miestiečių patys prisiliestų, tęstų senas ir kurtų naujas kultūrinių renginių tradicijas. Leandras turėjo organizatoriaus savybę, mokėjo suburti žmones. Kūrėsi meno saviveiklos kolektyvai, chorai, estradinės muzikos ansambliai, tautinių šokių rateliai. Leandras įkūrė kapelą, dūdų orkestrėlį, grodavo renginiuose, koncertuodavo.

Artėjo pirmojo viešo lietuviško spektaklio (Keturakio „Amerika pirtyje“), kuris įvyko 1899 m. Palangoje, 70 m. jubiliejus. Šią datą reikėjo tinkamai pažymėti. Nutarta pastatyti atminimo ženklą spektakliui. Kas darys, iš ko darys? Lėšų nebuvo. Kultūros skyriaus vedėjas tėviškėje susirado ąžuolą. Pasikvietė jauną skulptorę Veroniką Vildžiūnaitę, neseniai baigusią Valstybinį dailės institutą. Ji Šliktinėje ištašė, išskaptavo paminklinį stulpą. Spektaklio atminimo ženklas  pervežtas į Palangą. 1969 m. vyko iškilmingas pirmo viešo lietuviško spektaklio jubiliejaus paminėjimas ir paminklinio stulpo atidengimas. Leandras pats parašė šventei scenarijų. Renginyje dalyvavo tuometinis kultūros ministras Lionginas Šepetys.

Kai Stasys Povilaitis su draugais Palangoje įkūrė estradinį ansamblį, Leandras Alminas ieškojo šiam kolektyvui vadovo. Buvo pakvietęs savo brolį Kazį iš Šiaulių, bet nesutapo jaunųjų ansambliečių ir Kazio Almino vizijos dėl ansamblio veiklos, muzikos stiliaus.

Leandras ilgus metus vadovavo liaudies šokių kolektyvui „Bočiai“. Kolektyvo etnografinė grupė rengėsi respublikiniam konkursui-apžiūrai „Ant marių krantelio“. L. Alminas kūrė improvizaciją-kūrybinį spektaklį „Oi žiba žiburėlis“. Pats parašė scenarijų, panaudodamas Emilijos Adiklienės surinktą medžiagą. Tai buvo lyg etnografinio vaidinimo „Ant krašto marės Palangos miestely...“ tęsinys. Juk „Bočiuose“ šoko ir dainavo dauguma tų pačių Emilijos Adiklienės bendražygių. Su šia programa „Bočių“ kolektyvas sėkmingai koncertuodavo, dalyvaudavo sezono atidarymo šventėse.

Kultūros skyriaus vedėjas su „Bočių“ kolektyvu slapta nuvažiavo švęsti Joninių ant Kernavės piliakalnio (tarybiniais metais Jonines be leidimo ir partinio vadovavimo švęsti buvo draudžiama). Kelionę apiformino kaip ekskursiją į Vilnių. Į Kernavę  kasmet suvažiuodavo jaunimas iš visos Lietuvos. Nebuvo jokio susipriešinimo, ar tai pagoniška, ar katalikiška šventė. Nesijautė jokio vadovo, nors vadovai buvo. Tai buvo Atgimimo užuomazgos. Šventės prasidėdavo popiete, o baigdavosi saulėtekiu. Skirstydamiesi dalyviai nepalikdavo jokių šiukšlių ar laužavietės žymių. 

1970 m. Alminas iš Kultūros skyriaus vedėjo pareigų atleistas. Savo nuomonę, kuri dažnai nesutapo su valdžios nuomone, turintis  nepartinis kultūros darbuotojas neįtiko valdžiai. O Leandras, anot jo brolio Kazimiero, „norėjo Lietuvos šviesios, gražios, kultūringos, su tikromis vertybėmis, tikru folkloru, tikra muzika“.

Ne be Leandro paskatinimo ir padrąsinimo įkurtas folkloro ansamblis Palangoje. Ilgametė „Mėguvos“ vadovė Zita Baniulaitytė rašė: „Geru žodžiu bei savo iniciatyva L. Alminas palaikė visus, bandančius prisiliesti prie tautiškos kultūros. Svarbiu ramsčiu tapo ir kuriantis „Mėguvai“ (Palangos langai, 2018, Nr. 1, p. 84). Z. Baniulaitytei įkūrus „Mėguvą“, Leandras ne tik pats šiame kolektyve grojo bandonija, bet iš savo pučiamųjų orkestrėlio atsivedė ir daugiau muzikantų. Vėliau „Mėguvoje“ skambiai būgną mušė ir Leandro sesuo Marija Matutienė. Z. Baniulaitytė prisimena, kad dažnai Leandro klausdavo patarimo dėl „Mėguvos“ veiklos. Jis etnografinio ansamblio vadovei patarė labiau pasitikėti savimi, drąsiai pačiai priimti sprendimus, dirbti savarankiškai.

Leandras visada rūpinosi ir savo šeima, ir tėvais. Kai dėl melioracijos tėvai buvo iškeldinti iš savo sodybos, Leandras į savo butą parsivežė tėvus ir gyveno su jais tol, kol jie Palangoje įsigijo kooperatinį vieno kambario butą. Nors gimtinės ir neliko, jis pasirūpino, kad tėviškėje įrengtos koplytėlės skulptūra būtų pripažinta kultūros paveldo objektu ir saugoma valstybės.

Gamta apdovanojo Leandrą daugeliu vertybių, talentų. Vienas jų – medžio drožyba, pasitarnavusi sunkiais gyvenimo momentais. Atleistas iš darbo, Leandras liko be pragyvenimo šaltinio. Kurį laiką dirbo Klaipėdos politechnikume, o Palangoje užsiėmė medžio drožyba. Prie Rąžės upės išsinuomojo sandėliuką ir įsirengė dirbtuves. Leandras buvo liaudies meistras, Lietuvių liaudies meno draugijos (dabar – Lietuvos tautodailininkų draugija) narys, Palangos skyriaus pirmininkas. Liaudies meistrai privalėjo dalyvauti liaudies meno parodose, priešingu atveju negalėtų pristatyti savo darbų į parduotuves. Leandras vienus darbus kurdavo parodoms, o suvenyrus parduodavo, iš to pragyveno. Brolis Kazimieras, atvažiavęs į Palangą, stebėjo, kaip Leandras drožia – su šypsena, neskubėdamas, sielos ramybės būsenoje. Drožiniai būdavo šilti, liaudiški – jis tęsė šimtametę Žemaitijos liaudies meistrų tradiciją. Čia jis rado dvasios atgaivą.  Leandras organizavo klubą „Verpstė“. Liaudies meistrai ruošdavo parodas, vykdavo į ekskursijas, „Birutės“ kavinėje rengdavo vakarones, ataskaitinius susirinkimus.

Leandras stengėsi pažinti, tyrinėti Žemaitijos kraštą, aplankyti žymesnes vietas. Jis susitikdavo su įvairiais žmonėmis, turėjo ryšių. Dažnai paskambindavo Zitai Baniulaitytei: „Važiuojam!“ Liepdavo dar kelis liaudininkus draugėn pasikviesti ir savo mašina veždavo į vieną ar kitą vietovę. Taip buvo aplankyti Kretingos ir aplinkinių Žemaitijos rajonų piliakalniai, kalnai, Lurdai, šaltiniai, susitikta su žymiais liaudies meistrais. Jis plėtė savo ir kitų akiratį, stengėsi parodyti Žemaitijos gamtos grožį, jos paminklus, istoriją, žmones.                     Alminas Palangoje buvo liaudininkų tėvas. Visa, kas siejosi su tautodaile, folkloru, papročiais, lietuvybe, tradicijomis, jam labai rūpėjo, tuo gyveno. Per šventes, vakarones ar renginius mėgo apsiauti klumpes, vilnones žekes, apsivilkti naminio milo kelnes, užsidėti šiaudinį brylių. Ir, žinoma, neatsiejamas palydovas – armonika ar koks kitas instrumentas.

Atgimimo metai

Buvęs politinis kalinys aktyviai įsijungė į Lietuvos Sąjūdžio veiklą. Jis platino nelegalią spaudą, rūpinosi jos spausdinimu, kopijavimu. 1988 m. lapkričio mėn.  Palangos kurhauze vyko steigiamasis „Tremtinio“ klubo susirinkimas, kuris vyko Vidos Galdikienės ir Leandro Almino iniciatyva. Buvo išrinktas į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Palangos skyriaus pirmąjį komitetą, kartu su kitais rengė leidinėlį „Ašara“ lietuvių ir anglų kalbomis, organizavo Atgimimo ir rinkiminius renginius, buvo miesto rinkiminės komisijos pirmininkas. Džiaugėsi Tremtinių kryžiaus  pašventinimo iškilmėmis. Atgimimo metais ypač jautė savo darbų būtinumą ir prasmę, dažnai kalbėjo per vietinį radiją. Jo priešrinkiminės kalbos ištrauka 1990 m.: „Mes jau mintim klajūnėm, sapnų žirgais šuoliuojam į laisvą Lietuvą, nors dar virpėdami lyg žvakės liepsna – ar tai įvyks? O aš sakau – įvyks, jei būsime vieningi. Man atrodo, kad visi vieningai Palangos gyventojai nori savo miestui tik gero. [...] Kodėl mes abejingi, su neapykantos žodžiais vienas kitam? Kodėl nežiūrim į žemės kančias, kuri moka kentėti  ir užmiršti savo skausmus? Sugrįžkim prie namų ir darbų, kad būtume verti tėvų praeities, kad namuose pailsėtų pavargusios mūsų sielos ir vaikai sužinotų, kas yra ramybė, namų šiluma“.          

Visur, kur Leandras dirbo, jam teko daug bendrauti su jaunais žmonėmis. Turėdamas didelį įdirbį, Alsėdžiuose, Telšiuose, Palangoje, Klaipėdoje išugdė daug jaunimo, mokė juos muzikavimo meno, gyvenimiškos išminties, dalijosi patirtimi. Savo turimas vertybes norėjo perduoti ir jaunajai kartai. Jaunimas sėmėsi iš jo profesionalumo, kantrybės, dvasios stiprybės, meilės gyvenimui ir Lietuvai.

Jis akcentavo žmogaus santykį su kitu žmogumi, mokėjo bendrauti, pakeldavo pašnekovui dvasią, suteikdavo vilties, įkvėpdavo norą imtis konkrečių veiksmų, nebūti abejingam. Leandro brolis Kazimieras pasakojo, kad kritinėse, probleminėse situacijose dažnai pagalvodavo, kaip pasielgtų Leandras vienu ar kitu atveju. Jo vyresnysis brolis rasdavo sprendimą, kokių veiksmų imtis susidariusiai situacijai pakeisti, kad nieko nenuskriaustų, neįžeistų, kad niekas dėl jo kaltės nenukentėtų, o jis liktų iškelta galva ir švaria sąžine. Mėgo humorą, mokėjo reikalus spręsti diplomatiškai, niekada nekeldavo balso, turėjo kantrybės. Anot tuometinės kultūros darbuotojos Audros Lukauskaitės, jis buvo „retos vidinės kultūros žmogus, kuriam įžeisti ar pabarti kitą žmogų buvo sunku“.

Leandras, jo sesuo Marija ir brolis Kazimieras – visi muzikalūs. Šią Dievo dovaną paveldėjo iš muzikalios tėvo giminės. Leandras mokėjo groti daugeliu instrumentų.

Artima jam buvo gimtoji žemaičių tarmė. Ją labai vertino, didžiavosi ir pats kalbėjo. Įrodinėjo, kad žemaičiai turi kalbėti ir rašyti žemaitiškai. Jis buvo Žemaičių kultūros draugijos narys, ragino ir kitus palangiškius burtis į draugiją. 

Gyvenimas nelepino Leandro, bet jis, užsispyręs žemaitis, gražiai, su šypsena jį nugyveno. Švaria sąžine, nieko nekaltindamas. Daug liaudiškų melodijų sugrota, dalyvauta Dainų šventėse, suburti muzikos kolektyvai ir jiems vadovauta, tęsta medžio drožimo tradicija. Užauginti savi vaikai, globoti artimieji, ugdytas jaunimas, aplinkiniams skleista širdies šiluma, kovota dėl Lietuvos laisvės.

1990 m. spalio 31 d. Leandras Alminas žuvo automobilio avarijoje. Jam buvo tik 63 metai. „Bočių“ kolektyvo nariai, pasipuošę tautiniais rūbais, dalyvavo jo laidotuvėse. Leandro ir Marijos Alminų kapą Palangos senosiose kapinėse puošia medinė koplytėlė.

Leandro brolis Justinas Alminas, šiuo metu gyvenantis Prancūzijoje, parašė ir savo lėšomis išleido atsiminimus „Leandras Alminas – Žemaitijos krašto šviesuolis“ (2017).

Straipsnyje panaudoti Marijos Matutienės (Alminaitės), Kazimiero Almino, Zitos Baniulaitytės atsiminimų apie Leandrą Alminą garso įrašai.

Parengė Bronislava Spevakovienė,

Palangos viešoji biblioteka