Geriausias darbo įvertinimas – auklėtinių šypsena net ir po daugelio metų

Vaikų klegėjimas, krykštavimas kelia džiaugsmą daugeliui žmonių, tačiau tuomet, kai tenka prisiimti atsakomybę už visą būrį mažųjų – toks darbas tampa sunkiai įveikiama užduotimi. Bet ne visiems. Su „Palangos tiltu“ apie savo profesiją pasakojusios lopšelio-darželio „Nykštukas“ auklėtojos Violeta Petravičienė ir Snieguolė Kairienė bei direktorės pavaduotoja ūkio reikalams Snieguolė Viskontienė pripažino, kad būta ir tokių dienų, kai norėta keisti profesinę veiklą, tačiau būta ir kitokių, kai suprato, kad galima kažką naudingo perduoti. Visos jos dirba daugiau nei tris dešimtmečius.

Gyvenimo vingiuose
Visų trijų darbuotojų keliai link lopšelio-darželio – skirtingi. Pavyzdžiui, auklėtoja Violeta visų pirma pradėjo dirbti ne Palangoje, o Plungėje, kartu su neseniai užtarnauto poilsio išėjusia direktore Biruta Mazrimiene, tačiau taip susiklostė, jog vyrui pakeitus darbo vietą, pakeitė ir ji. Auklėtoja Snieguolė – palangiškė, ji čia netgi atliko ir praktiką, tačiau darbo vieta jai buvo numatyta kitame darželyje. Sulaukusi žinių, jog darbuotojų trūksta „Nykštuke“, nuėjo dirbti ten.
Panaši situacija buvo ir su direktorės pavaduotoja ūkio reikalams Snieguole, kuri buvo pakviesta dirbti į darželį, nes tuo metu kaip tik reikėjo darbuotojų. S.Viskontienė dirbo įvairius darbus, tačiau ilgiausiai ji rūpinosi darželio ūkiniais reikalais. Už viską ji itin dėkinga užtarnauto poilsio išėjusiai direktorei B. Mazrimienei. Kolegės pripažino, jog net neįsivaizduoja, jog darželiu kas galėtų geriau pasirūpinti nei Snieguolė – atrodo, kad viskas, prie ko ji prisiliečia, tampa tvarkinga.
Moterys pasvarstė, jog darbuotojų kaitos lopšelyje-darželyje beveik kaip ir nebūta, praėjus dar keleriems metams tai labai pasijaus – kai net keletas darbuotojų išeis užtarnauto poilsio.
„Ne visos jaunos merginos sugeba dirbti auklėtojomis. Pamenu, bandė dirbti viena jauna mergina, tačiau teko jai skubėti į pagalbą, nesusitvarkė su vaikais“, – prisiminė auklėtoja Violeta.
Būta atvejų ir vėliau, kai pačios mamos pabando dirbti darželiuose, supranta, koks tai nelengvas darbas.
Pasiteiravus, kokių visgi savybių turėtų turėti auklėtoja, pašnekovas pabrėžė, jog pirmiausia reikia mylėti vaiką, jį suprasti ir pajausti. „Jeigu vaiko nepajausi, tikrai negalėsi dirbti, neturėsi kantrybės, atjautos“, – akcentavo auklėtoja Snieguolė.
Auklėtojos pripažino, jog ir vaikai – labai skirtingi. Jeigu anksčiau veiklos būdavo dažniausiai bendros, dabar tenka veiklas išsiskirstyti skirtingo būdo vaikams. Tačiau keičiasi ne tik vaikai, bet ir tėvai. Su jais taip pat bendravimas keičiasi.

Lopšelio auklėtojas rečiau prisimena
Daug metų dirbančios darbuotojos užaugino jau ne vieną vaikų kartą, taip galima sakyti. „Kartais sunkiau atpažinti užaugusį vaiką, tačiau būna tokių atvejų, jog vaikai prisimena savo auklėtojas. Kartą mane labai nustebino viena buvusi auklėtinė iš lopšelio grupės. Ji mane atsiminė, nors labai retas atvejis, kai tokio amžiaus vaikai pamena savo auklėtojas“, – papasakojo S. Kairienė.
Vaikai geriausiai savo auklėtojas pamena tuomet, kai su jomis praleidžia daugiau laiko darželių grupėse, tą patvirtino ir auklėtoja Violeta. „Jeigu vaikai lanko lopšelio grupę, pradžioje dar pamena savo auklėtoją, o laikui bėgant jau ir nelabai. Visai kas kita su priešmokyklinukais, kurie pabaigę darželį, kuo puikiausiai savo auklėtojas pamena ir su jomis sveikinasi sutikę gatvėje. Nors aš pati pamenu savo vieną auklėtinį, kuris nuo lopšelio laikų prisimena ir visuomet susitikęs sveikinasi. Bet tai labai daug priklauso ir nuo tėvų. Jeigu tėvai primena, pasakoja savo vaikui apie jo auklėtoją, tuomet vaikas ir pažįsta šį žmogų, sveikinasi, nori pasikalbėti“, – pasakojo V. Petravičienė.
Auklėtojos pripažino, jog tai, kad buvę auklėtiniai prisimena, joms labai malonu. Tai – savotiškas auklėtojo darbo įvertinimas.
O auklėtiniai su savo auklėtojomis, kurios nuo mažumės atstojo mamą, bendrauja ne tik susitikdami, bet ir per populiarius socialinius tinklus.

Skubantys tėveliai
Ne paslaptis, jog šiuolaikiniai tėvai taip pat gerokai pasikeitę. Tam, kad tėveliai pažintų aplinką, kurioje praleidžia jų vaikai, pamatytų, kaip jie būna, kuo gyvena, organizuojami ir susitikimai, pasibuvimai kartu grupėse. Tuomet, anot auklėtojų, tėvai geriausiai pajaučia aplinką, kurioje jų vaikai daugiausiai ir praleidžia laiko.
„Šiuolaikiniai tėvai visai nebeturi laiko. Sugrįžę po darbo paklausia vaikų kaip sekasi, geriausiu atveju, o paskui ir pasineria vaikai į telefonus, kompiuterius ar dar kitur. Ir išsiblaškę šiuolaikiniai tėveliai – galima po nosim pakabinti reikalingą informaciją, vis tiek nemato, nežino, niekas nieko jiems nesako. Mes nepykstame, mes negalime pykti. Dar ir nuvedame tėvelius už rankos, parodome, nors mums nederėtų to daryti, mes jų vaikučius prižiūrime. O juk ir mes esame žmonės, visko būna, ir atsikeli blogai jausdamasis, ir šeimoje būna visokių rūpesčių, tačiau to neparodai, geriau kur nors trumpam nusliūkini į kamputį, pagerėja. Kai įsisuki į darbus, atrodo, ir rūpesčiai pasimiršta“, – pastebėjimais pasidalijo pašnekovės.

Vykdavo ir varžytuvės
Kiek kitokiais darbiniais rūpesčiais gyvena pavaduotoja ūkio reikalams. Jai tenka būti viskuo: ir virėja, ir santechniku, ir skalbėja, bet kuo. „Buvo toks laikas, kai ir baldus tekdavo aptraukinėti. Bet kokių darbų imdavomės. Auklėtojos taip pat. Pamenat, kai dar mūsų vaikai maži būdavo, vykdavo netgi varžytuvės tarp grupių – kuri gražiau pasipuoš. Pareina vaikas namo, jau reikia tą padaryti, tai sėdi ir mezgi. Bet gal ir gerai būdavo. O dabar tiek to popierizmo, kad neina spėti. Mes gi nesame tikrosios kompiuteristės, ir klaidą padarome, vėl iš naujo viską darai“, – pasakojo S. Viskontienė, kuriai pritarė ir auklėtojos, pripažinusios, kad be Snieguolės darželis kaip ir neįsivaizduojamas.
Aktyvios moterys pastebi bet kokius nesklandumus, pavyzdžiui, jos papasakojo, jog sulaukęs pirmosios renovacijos darželis netrukus ėmė byrėti, tikrąja to žodžio prasme, nes nekokybiškai buvo renovacija atlikta.
Tačiau išorė – dar ne viskas, svarbiau, kaip vaikai jaučiasi viduje, kaip jie prižiūrimi. „Vilnietė mama kartą pasakė: vedu vaiką kaip į privatų darželį, bet už valstybinio darželio kainą“, – perpasakojo žodžius pavaduotoja Snieguolė. Tai – neabejotinai ir auklėtojų įdirbis. Užsienyje pagyvenę tėvai apskritai labai palankiai vertina lietuviškuosius darželius, mokyklos tokių palankių vertinimų nesulaukia.

Buvo ir minčių pabėgti
Pasvarsčius, jog tiek metų dirbant, darbas gali ir įgristi, pašnekovės tik palingavo galva: o kaip kitaip, žinoma, kad atsibosta, ir minčių išlėkti kitur buvo kilusi ne viena.
„Kartą buvau jau nusprendusi rimtai keisti darbo vietą ir net veiklą. Buvau sugalvojusi, jog eisiu kepti pyragų. Vieną popietę buvau laisva ir nuėjau pabandyti. Kepiau tortą „Medutis“, parėjau namo, kitą dieną turėjau vėl ten eiti, bet nebekilo noras ten grįžti“, – papasakojo auklėtoja Violeta.
Savo pradžios patirtimi pasidalino ir auklėtoja Snieguolė: „Seniau dirbdavau su „lopšelinio“ amžiaus vaikais, sauskelnių tuomet nebūdavo, tik vieną perrengi, jau kitą reikia skubėti, nuolatinis zujimas labai išvargindavo. Nuėjau pas direktorę, sakau, kad viskas, nebenoriu, nebedirbsiu. Buvau pabandžiusi dirbti poilsinėje administratore, man taip patiko tuomet. Direktorė prašo manęs, kad neišeičiau visam, kad bent pusei etato likčiau. Tai kurį laiką ir dirbau per dvi darbovietes. Bet taip greitai viskas apsivertė, keitėsi laikai ir uždarė tą poilsinę. Vėl grįžau į darželį visu etatu. Kiek paskui buvo įvairių vilionių, bet jau purtydavau galvą, nenorėjau dirbti kokia padavėja, ten labiau laikinas darbas“.
Pavaduotoja Snieguolė pritarė, kad Palangoje nelabai išties kur daugiau dirbsi, nebent poilsinėse. O darželyje, žiūrėk, ir savaitgalius turi, apie ką reiktų pamiršti dirbant poilsinėse. „Pačios buvom jaunos, vaikai maži, tad dirbdamos ir vaikus užsiauginom. O paskui ką, jau ir noro kažkur bėgioti nebelieka“, – pripažino S. Viskontienė.
Darželis visgi ilgametėm darbuotojom tapo tarsi antrais namais, o kolegės – tarsi šeima. Visgi minimos ir šventės kartu, ir apie viena kitą viską žino. „Seniau kol būdavom jaunesnės, atrodo, daugiau susitikdavome, persimesdavome vienu kitu žodžiu, o dabar visai retai besusitinkam, gal jau sulėtėjom laikui bėgant“, – nusišypsojo pašnekovės, pasvarsčiusios, jog itin neigiamai veikia ir tas pensinio amžiaus tolinimas.

Darželyje ir miega geriau
Auklėtojos pripažino, jog teko matyti, kaip jaunos merginos neįstengia dirbti tokio darbo, bet ir pačios save pamena, kai tik ėmė dirbti. Būta ir pernelyg didelio jaudulio dėl kiekvieno vaiko, pavyzdžiui, kai koks vaikas susirgdavo. Galiausiai užsigrūdinama.
„O ir kalbų juk kiek visokių girdime. Jeigu dėl visko taip jaudintumėmės, išeitume iš proto. Vaikas kažko suvalgo, tėvai tuoj apkaltina darželį, nors darželis visai nekaltas. Neapsižvalgo aplink, ką vaikai suvalgo. Kada geriausiai vaikai valgo ir miega – po savaitgalių. Ateina tėvai ir klausia, ar miega jų vaikas, na, taip, jis darželyje miega. Jiems sunku būna patikėti“, – pasakojo pavaduotoja Snieguolė.
Laikas greit bėga, pripažino tą ir palangiškės, jos įgavo daugiau patirties, tapo tvirtesnės, kantresnės. „Pasižiūrim viena į kitą, atrodo, lyg ir nepasikeitėm. Jeigu ne pasas, lyg ir nežinotum, kiek tau metų“, – šypsojosi pašnekovės, pripažinusios, jog yra ištvermingesnės nei jaunos merginos, ateinančios dirbti tokį darbą. Aktyvios moterys tą ir spinduliuoja.