Kokia ateitis laukia architekto A. Čepio kūrinio – Vasaros parodų paviljono?

 1967 metų spalio mėnesį galingas uraganas nusiaubė Palangą. Iš jūros tilto beliko styrantys poliai, bangos švariausiai nulaižė „Pajūrio restoraną“, gelbėjimo stotį. Botanikos parke, miškinguose miesto kvartaluose bei Palangos ir Šventosios girininkijų miškuose priguldė tūkstančius kubometrų brandžios medienos.

Palangos savivaldybės sprendimu leista kiekvienam pilnamečiui palangiškiui pasigaminti iki 25 kub. m medienos už simbolinę kainą.

Sakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Uragano „paruošta“ mediena senamiesčio gyventojai atstatė savo nuvargusius gyvenamuosius namus, iki tol labiau panašius į Brazilijos favelų nei kurorto statinius.

Atsivėrė galimybė išreikšti save medinės architektūros mylėtojui ir projektuotojui, Palangos vyriausiajam architektui Albinui Čepiui.

 Palangai reikia parodų

Tarybos sesijose vyr. architektas nuolat primindavo, kad visuomenės kultūriniam lygiui palaikyti būtinos parodos: meno kūrinių, gėlių, istorinės medžiagos. Apgailestaudavo, kad miestas neturi tinkamų patalpų parodoms rengti.

Ir, štai, uraganas pasitarnavo kūrėjo svajoms. Atsiradus daug ir pigios miško medžiagos, Albinas skubėjo drožti pieštukus ir ant vatmano lapų kloti savo mintis (Albinas mėgdavo sakyti, kad gyvenime gerai išmokęs padrožti pieštukus, o projektuoti dar tik mokosi). Labai sparčiai buvo parengti naujo, erdvaus, medinio vasaros parodų paviljono architektūrinės dalies brėžiniai. Kelių eksploatacijos ruožas įsigijo gaterį ir jau pjovė paviljono sieninius tašus.

Vėtra „atlaisvino“ nuo pušų miškingą, gražią teritoriją S. Dariaus ir S. Girėno – S. Daukanto gatvių sankirtoje, labai tinkamą tokios paskirties statiniui.

Rangovu būti sutiko Kelių eksploatavimo ruožo viršininkas Vytautas Gudelevičius. Tiesiogiai objekto statybai vadovavo visoje Palangoje (ir ne tik) garsus statybininkas Antanas Jurgutis.

Vyr. architektas akylai sekė statybos eigą, tačiau A. Jurgučio prie darbo raginti nereikia, jis pats visur suspėja laiku – pamokyti naujoką statybų meno, „duoti velnių“ tinginiui ir išmaukti šimtgramį „neatsitraukiant nuo gamybos“.

A. Čepys man pasiūlė paruošti pastato ir teritorijos santechninės dalies projektą. Tai buvo ne pirmas mūsų bendro darbo vaisius.

1968 m. vasaros kurorto sezonui parodų paviljonas atsivėrė lankytojams su pirmąja floristikos paroda.

Vasaros parodų paviljono aprašas

Parodų paviljonas – taisyklingo kvadrato formos statinys su vidiniu uždaru kiemu. Vakarinis korpusas, skirtas kavinei, kiti – parodinėms salėms. Šiaurės-rytų kampe įrengta (neišlikusi) skaldytų akmenų kolona su akmeninėmis lentynėlėmis gėlėms, po kolona – baseinėlis, į kurį per visą kolonos aukštį čiurlena vanduo. Kieme – didokas baseinas su recirkuliaciniu priešpriešinių čiurkšlių fontanu.

Kiemelyje, po pušimi (dar išlikusia) stovėjo Nijolės Gaigalaitės marmurinė skulptūra „Motinystė“. Dabar ši skulptūra stovi miesto ligoninės prieigoje.

Kiemo aplinka – jauki, sukuria ramybės ir atsipalaidavimo nuotaiką.

Dabartinis vaizdas

Po 1991 metų objektas kurį laiką buvo bešeimininkis, atiduotas televizijai realybės šou „Baras“ organizatoriams. Vėliau paverstas restoranu „Kupeta“.

Laikinieji šeimininkai su įdomiu ir pagarbesnio dėmesio vertu statiniu elgėsi kaip vandalai –sunaikino dekoratyvinį kiemelį, pastate išpjaustė naujas angas pagal savo poreikius. Nukritę lietaus vamzdžiai, nuo stogo tekantis vanduo pūdo pamatinius rąstus, išpuvusios, pavojingos vaikščioti patalpų grindys.

Išeitis

Išeitis viena – grąžinti Vasaros parodų paviljoną į gyvenimą. Miesto šeimininkai – taryba ir savivaldybės administracija, turėtų atrasti savyje ryžto ir sąmoningumo išgelbėti pastatą, kol tą padaryti dar įmanoma. Neatiduoti vien restorano verslo poreikiams. Tai būtų tolygu mirties nuosprendžiui garbaus architekto A. Čepio objektui, vertam kultūros paveldo vardo.

Adas Sendrauskas norėjo įrodyti kurorto atidarymo šventei skirtu kultūros renginių komplektu „Menų kupeta“, jog paviljonas gali ir turi teisę teikti kultūrą, būti patraukliu lankytojams, pasireikšti jaunimui savais, jaunatviškais renginiais. Man labai priimtinos ir artimos šios idėjos, ir aš nedvejodamas prisidėjau prie „Menų kupetos“ parengimo. Niekieno neprašėme piniginės paramos, geravališkai padėjo miesto įmonės ir entuziastingasis jaunimas.

Mūsų atliktą juodą darbą, iškraustant tonas šiukšlių bei buvusių „šeimininkų“ paliktą griozdą, užkaišiojant paliktas skyles vandens tiekimo vamzdžiuose, atpirko lankytojų teigiama reakcija.

Reikėjo pamatyti neįgaliųjų Dienos centro piešėjų akis, su pasididžiavimu žvelgiančias į savąją kūrybą. Darželinuko Domanto, su pasididžiavimu pareiškusio „tėveli, šis Rainis tai – mano nupieštas“, šypseną, Palangos piliečių, atėjusių su šeimomis ar draugais parodyti save, prieš dešimtmečius garsių Lietuvos menininkų nutapytus.

 Autentiškumo išsaugojimas priklausys nuo pasirinkto sprendimo

Kaip vieną iš galimų objekto grąžinimo miesto bendruomenės reikmėms variantų, siūloma parodų paviljoną pertvarkyti į veikiantį visus metus. Mano, o taip pat ir specialistų, su kuriais šį variantą aptarinėjome, nuomone, tokia pertvarka būtų pastatui nenaudinga bei sunkiai įgyvendinama:

1. Atsirastų didelių investicijų poreikis ir renovacija nusikeltų į labai tolimą ateitį. Pastatas jos gali ir nebesulaukti.

2. Esamą, autentišką vasariniams renginiams skirtą statinį perdaryti į apšildomą – neįmanoma. Projektuotojai siūlys jį nugriauti ir statyti naują, „panašų“ į buvusį iš atsparesnių medžiagų. Netektume autentikos.

3. Nežiūrint į pastangas Palangą padaryti visus metus veikiančiu kurortu, jūros daroma įtaka diktuoja kurorto sezoniškumą. Tai reiškia, kad mes turime atsižvelgti į realybę ir vystyti be kitų ir sezoninius objektus.

4. Kultūrinės paskirties objektai niekados nebus rentabilūs. Apšildomo parodų paviljono išlaikymo sąnaudos būtų gan didelės ir ateities miesto vadovybės stengsis jo atsikratyti arba keisti į komercinę paskirtį.

5. Palanga privalo saugoti ir puoselėti esamus medinės architektūros objektus, senuosius ir statytus jau vėlesniais laikais. Tarp jų ir šį architekto A. Čepio kūrinį. Jis nuostabiai įsipiešia ramaus pušyno aplinkoje.

Neleiskime jį numarinti ar pragmatizuoti.

Siūlau galimai greičiau aptarti su specialistais, kultūros darbuotojais bei kultūrai neabejingais

visuomenininkais paviljono atgaivinimo perspektyvas bei numatyti tam konkrečius būdus ir terminus.

Vitalius Bernardas LITVAITIS