Kas „už“ paminklą pajūryje tautos dainiui 2020-aisiais Pauliui Širviui

Gediminas GRIŠKEVIČIUS
Palangos literatų klubo „Takai per kopas“ narys

2020 metų rugsėjo 6-ąją visi kas gyvi Lietuvoje, kas dar neabejingi sakytinei-rašytinei-dainuotinai meninei kūrybai minėsime poeto, drąsaus savanorio (ir nesavanorio!) kareivio, jūreivio Klaipėdos žvejybiniame laivyne Povilo (Pauliaus) Širvio 100-ąsias gimimo metines. Šis vyras valdė didelius lobius, kurie tebešildo kiekvieno lietuvio likimą. Iš kartos į kartą. Tad ar nevertėtų iškilesniu skulptūriniu ženklu 2020-ųjų rudenį pagerbti poeto buvimą?
Gerasis „Širvio angelas“ tebelydi mane žygiuose pajūriais, smėlynais, Palangos parkais iki Klaipėdos uosto vartų, molo, – pro tą vietą paskutinįjį XX amžiaus dešimtmetį praplaukdavo didžiausius pasaulinio vandenyno uostus siekdamas ir nemenkų gabaritų laivas „Paulius Širvys“. Aš džiaugiuosi, kad 1989–1990 metais dirbau „Lietuvos žvejo“ redakcijoje, kur gimė graži iniciatyva. Tam vardui išnykt – nei iš marinistikos, nei iš „menuomenės“, nei iš visuomenės, kur aukštaičio širdies kūriniai, Pauliaus Širvio poetika ištisais klodais virsta lietuvišką charakterį, gyvenseną, tautosaką įprasminančiomis liaudies (tautos) dainomis ir visa tai – nemarus nacionalinis turtas. Kaip reta!
Gerasis „Poeto Širvio angelas“ mane lydi nuo 1968 m. kovo 18-osios, kai sykiu su „Tauro“ bendrabutyje gyvenusiomis Vilniaus universiteto anglistėmis Vida, Vita ir Rita, diriguojant Pauliui Širviui Tilto gatvės pirtyje iš širdžių traukėm „Pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai, Trakų štai garbinga pilis“. Gitara jautriai ir skambiai tuomet grojo tame „Taurabalyje“ graži kaip Lietuvos pievų gėlė iš Šaukėnų Radviliškio rajone ir taip pat meniškais žiedais apsipylusi, turtinga, puiki pagarbos verta, draugiška asmenybė Rita Dambrauskaitė (1949–2017). Ją mylinčia širdim prisimenu, kaip ir Vandą Šatkuvienę, Almą Karosaitę.
Paulius Širvys buvo laimingas: „Galėjo ir Mieželaitis sykiu pabūti, juk 50 rublių tai jis davė. Svarbu davė, vis tik Rašytnamiopirminykas“.
Visą gyvenimą ir manyje tebegyvas tasai žmogiškas menui atsidavusių sielų viešas atsivėrimas, skatinęs kurti, nepaisant jokių ideologijų ar draudimų, išlaisvinant iš savęs teigiamą energiją rašyti, visa tai, kas gali sušildyti draugą ir tai, ko niekada nepalaidosi – bent vienas visada kalbės. Viena tikra, širviška siela, kurią atminus – gera. Nemeluotai. Tikras dainius kuria Gyvenimui skatinančią dainą ar paryčio maldą.
Nei Pauliui Širviui, nei mums, širviaamžiams, niekad nerūpėjo nei santvarkos, nei ideologijos. „Laisvanomika“. „Carpediem“. „Naudokis diena“. Poetas – klusnusis maištininkas, nors ir „albinosas“ – ir partizanaudamas, ir svetimųjų kariuomenėse tarnaudamas, ir silkę iš žvejybinių tralerių tinklų išpurtydamas. Ir draugą ne tik duona – vynu papenėdamas, bet ir eiliuotu posmu padrąsindamas eiti keliu, kur nieko nebaugu, nes reikia eiti, kol einasi, ieškant, atrandant vaistų pirmiausiai – nuo dvasinių sopulių. Nepamirštami „Širvio kodai“, ypač tie, užfiksuoti eilėraščiuose ir virtę dainomis: „Laimei – nelaimei tave pažinau...“
Gerasis „Širvio angelas“ mane globoja jau nuo 1962–1963 metų, kai lietuvių poezijai atsidavusi puiki klasės draugė Emilija VinklerytėŠaukėnuose melodingai, jausmingai visai klasei gerbiamos lituanistės Monikos Kančelskienės pamokoje perskaitė Pauliaus Širvio eilėraštį „Ugnimi neišdeginsi“ – „Buvo obelys ružavos, ružavos...“ Tebeaidi!
Tebegyvas ir šiandien mano studentiškojo gyvenimo kelionių ir klajonių Vilniuje ir pavilniais „literatūrinis Tėvas“.
Ne man vienam tebegyvas. Tūkstančiams. Jį labai gerbia ir šaukėniškė Sofija Blažienė, ir sesers Emilijos duktė. Mačiau Palangoje, kaip, klausydami Pauliaus Širvio posmų suaugę vyrai, šeimų žmonės žliumbė kaip vaikai ir „Moliniame ąsotyje“ 1986–1988 metais šluostėsi ašaras.
Paulius Širvys – kaip tas gajus, iš kalno tekantis ekologiškasis, gydantis Ariogalos šaltinėlis. Todėl skelbtina visuotinė akcija – „2020 – poeto Pauliaus Širvio 100-metis“.
Yra P. Širvio gatvė Rokiškyje. Vieną bronzaveidį Pauliaus biustą turi sukūręs Artūras Sakalauskas. Smagu būtų kur nors Palangos parko „tarpuberžyje“ regėti ir tebemylimo dainiaus, mažne šimtamečio Pauliaus Širvio šypseną, nes iš jo ne vienas pasisėmėme nemeluoto optimizmo.

Pažemintas aukštai

Turėk, lietuvi,
Mažą dalį Širvio
Ir greit užkasi
Piktažodį kirvį.

Širdim supratus
Pauliaus Širvio dainą –
Nuliūdę debesys
Su šypsenom praeina.
(G. Griškevičius, eil. „Poeto dovanos“)

Mes nesam „Svetimo traukinio vaikai“. Mūsų mama – viena ir ta pati – Lietuva. ... ir Baltija sava „vyriokui“ nuo „Pondele, Sartų...“
Šiuos, – ačiū mano Dievui! – boheminius savo pastebėjimus šįsyk drįstu užbaigti šiais kito lietuvių dainiaus – Kazio Bradūno – žodžiais: „Dabar mano tautos paskutiniam pilkapy brinksta legendos grūdas, sėkla dainos ir krauju krikštyti tampa vėl gyvybė“.