Kaip su Mažosios Lietuvos sūnumi Albinu kepėme pyragą, nesupykdydami žmonos

Drąsu patvirtinti, jog kiekvienam be išimties – nepaisant amžiaus, tautybės, partiškumo, lyties klaipėdiečiui, bičiuliško Ievos Simonaitytės pusbrolio, Mažosios Lietuvos „šakninio“ sūnaus, miesto dienraščio fotokorespondento Albino Stubros laboratorija redakcijos Šaulių gatvėje, rūsyje, ne vienus metus buvo ir ištikimų bičiulių sambūrio vieta, „apskritas stalas“, už kurio „rokundui“ susiburdavo... „šešėlinė“ redakcijos, o gal net ir viso miesto „vadovybė“. Čia kiekvienas buvome išgirstas, suprastas, paguostas ir nuramintas, įkvėptas keliui į priekį net tada, kai tą kelią temdė ne itin draugiški „dvasiniai debesys“.
O vieną kartą rūsyje vakarop sutiktas bendradarbis Albinas, ką tik užrakinęs duris, pasikvietė ... į svečius. Ten, kur nuo sienos dabar į Klaipėdą ir bičiulius žvalgosi bronzinėmis akimis: „Nebijok, Gediminėli, mano žmona – angeliška, ji mus pavaišins dar ir šampanu... palydėk, spėsi į tą savo Palangą...“ Draugams nieko negaila! „Parėjova“, kaip tartų zanavykas – fotobrolis Bernardas.
Albinas gan narsiai pravėrė žmonos miegamojo duris. Bet,... vos tik balsiai pasiteiravo, „kur paslėpei šampaną, aš svečią parsi...“ – į koridorių atskriejo šlepetė Nr. 1.
„Tik tu neišsigąsk: mano angelas apsigalvos, pastatys vyrams, ką paslėpė, aš ne kiekvieną vakarą į namus veduosi. Pats Griškevičius mūsų namuose! Gal šampaną paslėpė virtuvėje, gal...“ Kol Stubrelė krapštėsi pakaušį, į koridorių linksmai, kaip nepražydęs fejerverkas atskriejo ir šlepetė Nr. 2, ir aš supratau, kad man kuo greičiau reikia spūdint į autobusų stotį, į savo Palangą. Bet Albinas svečio lengvai nepaleisdavo! „Mudu kepsim kiaušinienę, na, Gediminėli, gaudyk!” – sulig tais žodžiais Albinas per virtuvėlę nuo šaldytuvo man „viens – du“ permetė ... dvidešimt kiaušinių, visus, ką rado. Ir išsikepėm. Ir, ačiū, suvalgėm. Ir žmona nieko nepasakė, nes žmonos už kiaušinių kepimą nepyksta.

Kolegė apie „Palangos tinklus“
Šviesaus polėkio ir atminimo literatė, prozos knygų „Pajūrio miestas“ ir „Noriu susipažinti su niekšu“ autorė, gražiausius gyvenimo metus Klaipėdos žurnalistikai atidavusi Gražina Bulovaitė-Malcevienė, 1992 metais trejetą mėnesių padirbėjusi „Palangos“ laikraščio redakcijoje, pasakė: „Sėdėt čia ant ugnikalnio? Nenoriu, nesėdėsiu... Eisiu į „Respubliką“. Teisingumo nedaug visur, bet Palangoje jis slepiasi giliausiai... Nepavydžiu, į „Palangos tinklus“ pakliuvusiam sąžiningam žurnalistui ir ... kiekvienam...“
Tada su kolege prisiminėme ir kurorto vyriausiojo architekto Laimučio Leono Mardoso mintį: „Ko nepriima žemė, nei jūra – priima Palanga“.   

Mykolo Sluckio „ačiū“ – už ... lapų sągrėbas
„Už aktyvų bendradarbiavimą rajoninėje spaudoje“ – parašyta 1964 metų gegužės 4-ąją, tuometės spaudos dienos proga Kelmėje, „Komunistinio žodžio“ redakcijos dovanotos knygos priešlapyje. Toji knyga, beje, savaip vertinga ir šiandien. Tai Mykolo Sluckio literatūrinės pastabos „Sunkiausias menas“. Iš šio prozos klasiko – humanizmo „virš visų santvarkų ir ideologijų“ idėjų skleidėjo dar daug pasimokys ir literatų kartos „po mūsų“. Vienintelį kartą gyvenime mažne „akis į akį“ susidūrėme su prozos meistru, kurio romaną „Geri namai“ apie vaiknamio gyventojų likimus teko skaityti dar paauglystėje, Gelgaudiškyje, 1959 metais. 2006 metų vasarą dirbau Palangos botanikos parke. Grėbiau lapus Meilės alėjoje. Buvau sugrėbęs gal 30 kupetėlių, nutariau tarp medžių atsipūsti. Pasirėmiau, kaip „tikras lietuvys“ ant grėblio šienapjūtėje – palaimingai žvalgau horizontą tarp jūros ir parko, glostau žvilgsniais visų tautų, valstybių vasarotojų – gražuolių mamyčių veidus ir figūras, – tikri „akių vaistai“ senjorui! Moderniausius brangiaračius – vaikų vežimėlius stumia naujarusės, rygietės, čekės, – Palanga neabejotinai virsta tarptautiniu kurortu, gerai, kad dar neįsprausta į „gelžbetonio rėmus“, čia dar – „palaida laisvė, basa nepriklausomybė!”
Staiga dėmesį patraukia mano literatūrinei prigimčiai savas siluetas: taip, neapsirikau, nuo Birutės priekalnio į Meilės alėjos gilumą pamažėl, kažką gyvai kalbėdamas parankėje pakibusiai dar jaunai moteriai, manau, dukrai eina pats Mykolas Sluckis. Stabteli prie vienos lapų krūvos ir garsiai sako: „Čia, Palangos parke, labai darbštūs žmonės. Žiūrėk, kaip švariai jau nugrėbta. Visa Meilės alėja – tarsi operacinėje. Smagu“. Stovėjau už storos pušies, viską girdėjau ir pagalvojau: „Lapus grėbti lengva. Sunkiausias menas – išmintingai rašyti“.
Panašius žodžius mūsų parko darbininkams tą vasarą pakartojo vieną suoliuką takų sankryžoje pasirinkęs ir prieš susitikimą su palangiškiais ant jo sėdėjęs visiems mielas, savas Justinas Marcinkevičius. Beje, gal pats didžiausias blaivininkas iš visų Lietuvos rašytojų.    

Gyvenimą sušildantis
Almos autografas
1983-ųjų gruodį, iš Kelmės pusdieniui atšuoliavęs iki Vilniaus, Lenino prospekte susitikau aukštaitiškai atvirą ir nemeluotai nuoširdžią studijų dienų bičiulę, poetę Almą Karosaitę. Smagi! Kur nebus smagi – nešina neseniai išleista antrąja eilėraščių knyga „Žemė balų akimis“. Stabtelėjome pašte, priešais M. Mažvydo biblioteką, gal dešimčiai minučių, bet... kur du plepiai – mergadūšiai... Dvi valandos praėjo! Todėl ir šiandien „dūšią“ sušildo skambus, žaibiškai, ant pašto palangės gimęs A. Karosaitės ketureilis:
„Autografas visai užšalo,
Nes mūs kalboms nebuvo galo...
Alma K.“

Kaip išmokstame...
nesenti?
2005 metų liepos 5-ąją Palangos Mėlynosios vėliavos gelbėtojų poste parko ir Birutės kalno pašonėje su Klaipėdos senjorų sambūrio „Trečiasis amžius“ moterimis – literatūros ir meno gerbėjomis pasirodė ypatingos pagarbos verta įžymybė – gyvenimą Lietuvos baletui pašventusi Aliodija Ruzgaitė. Vyrai ir šiandien, kaip vėjai iš visų jūrinio kompaso pusių, atsigręžia į pajūriu išdidžiai kaip Nefertitė einančią, visą amžių jaunatvišką Aliodiją – nepakartojamas peizažas! O balerina, kuri Palangoje vasarojo kasmet nuo 1935-ųjų, plojo mūsų eilėraščių skaitovėms, įspūdingai kalbėjo apie šokėjos šventes ir kasdienybę, o paskui, pamiršę viską aplink pasaulyje, Balerina Aliodija ir poetės „sukrito“ į gelbėtojų valtį, ir mes visi iki horizonto valtimi vijomės ... Saulę.

Ministras – dėstytojas Henrikas Zabulis gerbė satyrą
Savo knygų bibliotekėlėje dar nuo 1966 metų tebesaugau lituanistinėse studijose labai reikalingą J. Dumčiaus ir L. Valkūno „Graikų literatūros chrestomatiją“. Ji padėjo pasiruošti „Antikinio laikotarpio literatūros“ egzaminui. O egzaminavo tada neeilinė asmenybė – pats tuometis LTSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministras Henrikas Zabulis (1927-2010). Filologijos mokslų daktaras, klasikinės filologijos profesorius, vertėjas ... „ak, dievuliau, duok Lietuvai dabar daugiau tokių eruditų!“. Literatūros perskaityti iki egzamino reikėjo „kalnus“, bet argi viską ... suspėsi? Tarsi nujausdamas ypač gerai, kai kur net mintinai „išzubrinau“ vieno žymiausių senosios Atėnų komedijos atstovų, 40-ties komedijų autoriaus, Aigimos saloje gimusio Aristofano (apie 450-380 m. pr. m. e.) komediją „Debesys“. Ne veltui laikau save Laimės kūdikiu – tą bilietą ištraukiau. Apoloniškai išvaizdus ministras net šypsotis pradėjo, kai aš, save pasidrąsindamas, jam mintinai „rėžiau“ citatą iš Sokrato (sofistų vado) ir Strepsiado (prasiskolinusio valstiečio) dialogo apie tai, kaip gimsta griaustinis, žaibas, lietus, kaip įdomiai Aristofanas reiškinius debesyse („debesiai, vandens prisipildę, susiduria vienas su kitu ir dėl savo tankumo sukelia trenksmą“) palygina su žmogaus fiziologija...
Sokratas: „Tave kaip pavyzdį imsiu: ar Panatėjų šventės metu, tau riebios sriubos prisirijus, viduriai nesimaišė ir pilvas staiga nepradėjo visaip gurguliuoti?“
Strepsiadas: „Vardan Apolono, iš tikro pilve ir sukas, ir maišosi baisiai: sriubutė tarytum perkūnas tada didžiausią sukelia triukšmą – iš pradžių dar lėtai – papaks, papaks, o paskui jau greičiau – papapapaks ir, tuštinant vidurius, griaudžia tiesiog – papapapaks, kaip debesys patys“.
Sokratas: „Tai matai, kaip iš tokio mažučio pilvelio smarkiausiai gali nusipersti, /Tad oras, kuris begalinis yra, juk ir turi baisingai sugriausti“.
Strepsiadas: „Todėl ir vardai jų yra tarp savęs panašūs: „griaudimas“ – „perdimas“.
Ministras H. Zabulis šioje vietoje nusikvatojo ir studijų knygelėje įrašė – „gerai“. Ir pridūrė: „Aristofano komediją „Debesys“, kaip ir jūs, gerbiamas studente, aš labai mėgstu. Komedijas skaitau tada, kai apninka juodesnės mintys ir dienos, juk ne visada būna vasara. Žvelkime į gyvenimą linksmai ir nežinosime, kurioje vietoje randasi vaistinės“.