„Jūrų švyturiai kaip vaikai – negali išrinkti įdomiausio ir gražiausio..“

Palangiškio Aido Jurkšto paroda „500 Baltijos švyturių“, pristatyta palangiškiams balandį, „išplaukė“ į platesnius vandenis – Jūros šventės proga ji surengta Klaipėdoje. Dėl švyturių pamišęs jų kolekcionierius ekspozicijoje demonstruoja Lietuvos, Latvijos, Estijos, Kaliningrado bei Rusijos švyturius. Jo sumanymai – grandioziniai: išleisti pasaulio jūros švyturių enciklopediją. Žinoma, mūsų Baltijos švyturiai joje užims deramą vietą...

Jūs save laikote labiau menininku ar verslininku?

Geras klausimas. Verslas yra būdas užsidirbti pinigų ne tik pragyvenimui, bet ir kelionėms. Dažniausiai ne poilsinėms, o susijusioms su mano hobiu – jūros švyturių kolekcionavimu. Švyturių piešimas įprasmina mano didžiausią pomėgį – švyturių kolekcionavimą. Dabar svajoju išleisti jūros švyturių enciklopediją, kurioje būtų ne tik visi Baltijos jūros švyturiai, bet ir didžioji dauguma kitų švyturių.

Įdomu. Ar jūros artumas nulėmė tokį gan neįprastą jūsų pomėgį?

Tiesą pasakius, aš visą gyvenimą esu gyvenęs Vilniuje. Bijau suklysti – regis, prieš penkiolika metų atvažiavau gyventi į Palangą, ėmiausi savo verslo – įkūriau įmonę „Jūros užeiga“.

Kas paskatino jus, sostinės gyventoją, kraustytis į pajūrį?

Kažin, ar būčiau ryžęsis keltis į pajūrį, jeigu ne devyniasdešimtųjų pradžioje valstybės buvusiems turto savininkams suteikta galimybė jį susigrąžinti. Aš Palangoje atgavau senelio Alfonso Bičkūno nacionalizuotą turtą – ėmiausi maitinimo verslo. Bet, jo ėmęsis, viduje ėmė kirbėti mintis griebtis marinistinio hobio – ėmiau kolekcionuoti švyturius. Jie suteikė tam tikrą turinį mano verslui.

Bet, žinau, kad pradėjęs rinkti švyturių maketus, turėjote ir daugiau pomėgių – rinkote monetas, pašto ženklus, atvirukus...

(Šypsosi) Taip, bet tai buvo labiau trumpalaikės užgaidos.  Tiesa pasakius, pašto ženklų buvau daug surinkęs – skaičiavau tūkstančiais .Švyturiai – tikroji mano meilė (juokiasi). Dar prieš atvykdamas gyventi į Palangą, Vilniuje esu turėjęs savo dizaino studiją – visi tie dalykai – piešimas, dailė, polėkis į meną – yra panašūs. Net mano artimieji, tėvai ir giminaičiai, yra „prie meno“ – mano dėdė yra architektas, kūręs Kauno senamiestį, tėvas – istorijos mokslų daktaras, Vilniaus vietovardžių specialistas. Aš netoli kritau nuo obels – apjungus meninę pusę ir mokslinę kryptį, švyturiai – man tinkamiausias pomėgis. Matote, net suprantamai paaiškinti nemoku, kodėl itin susidomėjau švyturiais (juokiasi-aut.)! Man tai – aistra – į ją vis labiau klimpsti – darosi vis įdomiau.

Jūsų kavinės palangėse „šviečia“ švyturių modeliai. Ar žinote, kiek jų čia?

Apie keturis šimtus.

Ar jūsų ekspozicijoje  - tik Baltijos jūros švyturiai? Papasakokite plačiau apie ją...

Ne, švyturių suvenyrai yra atkeliavę iš viso pasaulio. Kur bekeliaučiau, pirmiausia ieškau švyturių. Tai – jau mano kraujyje...Anksčiau, kai tik pradėjau rinkti savo kolekciją, pirkau bet kokius švyturius. Kai pradėjau labiau jai domėtis, tapau išrankesnis – įsigyju tik unikalius, įdomiausius...

Kur teko toliausiai keliauti ieškant švyturių?

Į Japoniją.

Spėju, kad į savo keliones leidžiatės ne pagal draugų ar artimųjų patarimus, o tik pagal jums vienam žinomus jūros švyturių kelius...

(Juokiasi) Taip ir yra. Perskaitai kokiame nors žurnale apie įdomų švyturį, ir mintis ima suktis, kaip jį pamatyti, įsigyti jo suvenyrą, o vėliau – galbūt ir „pastatyti“ piešinyje.

Kuo skiriasi lietuviški švyturiai nuo, pavyzdžiui, japoniškų?

Chm. Net sunku trumpai atsakyti. Visame pasaulyje – velniškai daug įvairiausių švyturių...Juos esu suklasifikavęs  - gal kada nors, kai pasensiu, apie juos parašysiu mokslinį darbą. Tiesą pasakius, niekas nėra to daręs – aš išskyriau 32 jūros švyturių kategorijas...Skirstau juos pagal formą, statybos būdą, medžiagą, vizualinį vaizdą. Patikėkite, tai – labai įdomu. Kai darai jau kitų išmėgintą darbą – mažiau adrenalino.

Vis tik neatsakėte į klausimą apie Baltijos ir japoniškų švyturių skirtumus...

Ko gero, dauguma žino, kad Japoniją per metus sukrečia apie aštuonis šimtus žemės drebėjimų. Jų švyturiai pastatyti iš požeminiams smūgiams atsparių medžiagų – jų tiek daug, kad net baisu pradėti jais domėtis. Japonai neturi istorinių švyturių, bet esantys – kaip maži civilizacijos stebuklai – labai techniškai pagaminti, pilni elektronikos. Bet mūsų europiniai švyturiai, kilę iš Anglijos, man įdomesni – senesni ir mūriniai. Japonai mūrinių švyturių beveik nestato. Kiekvienos valstybės švyturiai turi tik jiems būdingų charakteristikų. Dėl to kartais yra labai sunku juos palyginti ir suklasifikuoti.

Kuo ypatingi Lietuvos švyturiai?

Lietuvoje yra septyni švyturiai, kurie turi reikšmingą istorinę ir architektūrinę vertę. Seniausias jų – Klaipėdos, pastatytas dar 1796 metais. Visi Baltijos švyturiai, ne tik šie, man yra labai įdomūs. Beje, pirmieji Baltijos švyturiai buvo...laužai. Ruošdamas enciklopediją apie švyturius, jau apžvelgiau pietinės Baltijos pusės švyturius.

Ko gero, ne visi žino, kad yra mokslas apie švyturius – farologija. Vadinasi, įnešite savo indėlį į jį?

(Šypsosi) Apie tai negalvoju. Svarbiausia – mėgstamas pomėgis. Beje, spėkite, iš kur kilęs toks mokslo apie švyturius pavadinimas?

Sunku pasakyti. Pirmasis pasaulyje švyturys – Aleksandrijos švyturys - vienas iš septynių pasaulio stebuklų, yra pastatytas Faros saloje.

Minėjote apie ketinimą išleisti jūros švyturių enciklopediją. Kada ji galėtų pasirodyti?

Sunku dar pasakyti. Tikiuosi, kad po dviejų ar trejų metų išeis pirmas tomas. Tai būtų pirmoji tokia enciklopedija visame pasaulyje. Na, mano žiniomis, tik amerikiečiai yra išleidę knyga apie savo švyturius.

Koks švyturys jums – brangiausias? Gal kokią neįtikėtiną istoriją byloja jis?

Chm. Man visi švyturiai mieli ir gražūs. Kaip negali išskirti savo vaikų ir sakyti, kad vienas jų - gražiausias ar mieliausias, taip ir švyturiai. Vis tik man didžiausią „kaifą“ kelia jau išnykę švyturiai – tie, kurie rodė kelią septynioliktame ar aštuonioliktame amžiuje. Jie, ko gero, daugiausiai byloja istorijos. Kiekvienąkart, kai archyvuose randu nuorodas apie juos, susijaudinu – piešiu juos, įsegu, visada stengiuosi apie juos sužinoti kuo daugiau...

Jūs labai taikliai „prisipažinote“ meilei švyturiams pristatydamas Klaipėdoje, I. Simonaitytės viešojoje bibliotekoje, vykstančią jūsų švyturių piešinių parodą: „Pitagoras grožį įžvelgė matematikoje. Aš – švyturiuose. Švyturio šviesa veda laivus į saugų uostą. Tai ir tikėjimo, Vilties simbolis...“

Taip ir yra. Pirmąją parodą surengiau Palangoje balandį, o Jūros šventės rengėjai man pasiūlė ją surengti ir Klaipėdoje, per Jūros šventę. Žinoma, sutikau. Ko gero, kita paroda bus Kaliningrado Okeanografijos muziejuje, o paskui – Sankt Peterburge. Tiesą pasakius, net neplanavau daryti parodų. Aš piešiau švyturių iliustracijas – dariau tai kelis metus, kai aplinkiniai ėmė kuždėti: „Parodyk visiems, kuo užsiimi...“ Jas įrėminau ir...gimė paroda. Joje eksponuoju apie šešis šimtus piešinių, bet aš ją vadinu „500 Baltijos švyturių“.

Įdomu, kur jūs juos laikote, kai jie nėra eksponuojami parodų salėje?

(Šypsosi) Jie būna šalia manęs, namuose. Kartais aš juos pasiimu, pasižiūriu, brandinu naujas mintis...

Ar artimiausi žmonės nebamba dėl to, kad tiek daug laiko skiriate savo pomėgiui?

Tikra tiesa: pomėgis reikalauja labai daug laiko – jam skiriu jo kiekvieną mielą dieną. Ne, artimieji dėl to man nepriekaištauja. Teisybę pasakius, aš savo hobio jau net nelaikau pomėgiu - jis man tapo darbu. Svarbiausia jo dalis - informacijos apie švyturius paieška. Tai – labai uždegantis procesas. Jame gali „įklimpti“ valandoms, dienoms, savaitėms ar net mėnesiams.

Kaip tai vyksta?

Pirmiausia, susirenki labai daug informacijos. Tada ją „formatuoji“, pieši. Baigi vieną seriją ir vėl – viskas iš naujo. Bet nė viena serija nėra baigtinė – vis „išlenda“ naujos informacijos apie jau suklasifikuotus švyturius. Niekada nežinau, ką ir kada gali sužinoti apie švyturį.

Ar daugiau švyturių kolekcionierių pažįstate Baltijos valstybėse?

Ne, Lietuvoje aš – vienintelis toks. Artimiausi kolekcionieriai gyvena Olandijoje ir Vokietijoje. Kai kurias kolekcijas anksčiau pirkdavau, kai kuriomis keisdavausi. Tai – brangus hobis. Tiesa, dabar neturiu tiek lėšų, kad galėčiau įsigyti visus patikusius švyturius (šypsosi)... Anksčiau didžiąją dalį savo lėšų tam skirdavau. Švyturių suvenyrai ir modeliai įvairiai kainuoja – nuo kelių dešimčių litų iki tūkstančių. Bet pinigai – ne svarbiausias dalykas.