Ir šiandien ištylėjom, nors rūpėjo visa gerkle išrėkti: „Karaliene, mandagiau!“

Mes, lietuviai, nuo amžių nesame „pyragiško“ charakterio bendrija – „per amžių amžius!“ Žinoma, tobulos „smaguomenės“ niekur nerasi, bet lietuvių, būkim atviri, daug kur šalinasi, nes grubumu, nemandagumu, net agresyviu chamizmu išsiskiriame iš daugelio kitų tautų.
Savanaudžiai egoistai, nors pagoniškoji genetika, susiliejimas su gamta tarsi galėtų sušvelninti humoro nesuprantančias, nei muzikos negirdinčias, nenorinčias pajusti sielas. Priverstinė tarybinė santvarka, atlyginimų lygiava dar sugebėjo priversti laikytis (ar vaidinti?) kažkokių „moralinių komunizmo statytojų kodeksų“, savo ruožtu, tam tikrų etikos ir moralės taisyklių laikėsi (ir laikosi) religinių bendruomenių nariai. Tačiau pastarųjų dešimtmečių „amoralavimai Kapitalizmo džiunglėse“ lietuvius, ypač bemokslius, vengiančius visuomeniškų akcijų, savaime nustūmė į „Kurmio statusą“ arba visišką abejingumą žiniomis plėsti savo akiratį, mandagėti, skaitytis ir su kitų visuomenės narių nuomonėmis, gink dieve, ne įžūlumu skintis kelią „savos naudos kopėtėlėmis“. Egoistai bando, bet retai privers jiems tarnauti visus. Nori – nenori, reikia derintis prie daugumos. Ypač šlubuoja mūsų buities, kasdieninio gyvenimo moralėjimas, kur labiausiai pasigendame ir kuklumo, ir mandagumo, takto, etikos, abipusės pagarbos masiniuose sambūriuose. Stinga... kantrybės. Šioje vietoje pakartočiau paprastutę tiesą, kurią man prieš 50 metų respublikinėje Kulautuvos tuberkuliozinėje sanatorijoje įskiepijo labai psichologiškai atidi ir nuovoki, jautri kiekvienam pacientui gydytoja Janina Vaškelytė. „Pakentėk. Kantrybė yra vaistas prieš kiekvieną skausmą. Ji vedasi dvasios ramybę. Štai ir nereikės kitų vaistų. Taip nebijant su meile priimti kiekvieną gyvą šiame pasaulyje, pasijauti dieviškai gerai ir sveikai, studente“, – pati sava ranka suleidusi į kaklą paskutinę mano ligai skirto labai skaudaus vaisto „Kompolon“ ampulę, nusišypsojo ir šiandien dūšiai sava, vasarasielė daktarė J. Vaškelytė ir jos tie žodžiai, stebuklingai pasveikus, mane besijuokiančiais Laimės žalčiukais vis vejasi visuose gyvenimo takuose ir keliuose, tarp Vilniaus ir Palangos, tarp Vilnelės ir Baltijos jūros. „Kantrybė vedasi dvasios ramybę ir kuriantį darbą“...
Anuomet 1967 metų žiemos viduryje, tikrai nesapnavau, kokie teisingi yra žodžiai apie kantrybę kiekviename rūstaus tikro kasdieninio gyvenimo žingsnyje ir 1987 metais „Tarybinėje Klaipėdoje“, ir net 2017 metų sausio mėnesį Palangos miesto Virbališkės pašto skyriuje. Kantrybės magija tą trečiadienio rytą buvo taip žmogiškai efektinga, kad visi prieš devynias valandas pašte buvę septyni ar aštuoni lankytojai žado neteks, vienas kitam pradėjome giminiškai šypsotis, o ir vakarykštį niūrų, šiaurietišką, „snargliavandenį“ atodrėkį lauke pakeitė auksu ir G. Likšų projektuotos išvaizdžios liuteronų Bažnyčios Saulėtekio take 1 langus nudažė gaiviai, be debesų į dangų aukštyn virš renovuojamų namų kylanti Saulė.
Istorija – kasdieniškai paprastutė. Paštų skyrių kolektyvų darbo krūviai šiais laikais, kai yra „masė“ emigruojančiųjų, nenusakomai dideli. Tempas, tempas, tempas, – kaip caro kariuomenėj, tik spėk sekti švytinčius kompiuterių langus, tik sutikrink sąskaitas, siuntų į margas ES šalis, dešimtis „materialiai atsakingų“ dokumentų ir dar maloniai šypsokis lankytojui, pakėlus žvilgsnį, nors gal pati nemigus ar ką nors skauda, geroji Paštininke! Bet... „mano ašaros sūrios man vienam“, o žmones reikia aptarnauti kultūringai“...
Taip ir atsitiko sausio 11-ąją Palangos Naujamiesčio pašte. Visi skubam, visi skubina „greit-greit-greit“, tik staiga ritmingą pavyzdingai stropios, nors laikinai čia esančios pajūrio paštų veteranės Birutės Kazlauskienės rytą vos-vos-vos nesujaukė labai jau nekantri senučiukė, labai nerimastinga senjorė, „muziejinė dama“, kuri visai nežiūrėdama jokio eiliškumo, šastelėjo prie langelio ir lakuotais nagiukais ištiesė darbuotojai sąskaitas už buitinius mokesčius: „Greičiau, greičiau, aš neturiu kada laukt...“
Jeigu kas nors pašte būtų pasikarščiavęs – konfliktas neišvengiamas, bet... Aš eilinį kartą tapau idealios žmonių „kantrybės pamokos“ liudytoju. Bent septyni žmonės eilėje net su mažais vaikučiais tylėjo. Palangos pašto darbuotoja B. Kazlauskienė tyliai priėmė senelikės mokesčių knygelę. Tyliai apskaičiavo. Užpildė. Ištiesė su kvituku atgal. Priėmė pinigus. Ir dar mandagiai palinkėjo „Geros jums dienos“...
Tos moters bajoriška puikybė buvo patenkinta, nekantrybė – užgesinta ir ji, žinoma, netarusi nė „prašau“, nė „atsiprašau“, nė „ačiū“ sparčiais sočios pelės ar bebrės žingsniukais nėrė pro duris į ledais žvilgančią mūsų Palangikę...
Šiandien meluot nereikia: žmonės pagarbiai žvelgė į kantriąją B. Kazlauskienę, iš kurios takto ir mandagumo, meilės žmogui be jokio išskaičiavimo galėtų pasimokyti ne tik ne vienas „chamakalbis“ Palangos tarybos narys ar taksistas, bet ir mokytojas, gydytojas, net bažnytininkas. Nes buitinė žmonių bendravimo kultūra Palangoje, net tarp politikų – „auksakalių“ visais metų laikais labai prašosi renovacijos. Plūstamės. Žeminam vienas kitą. Agrsesyvių debesų pilna net miesto (miestų!) vaikų darželiuose. Vientisa „neurobazė“. Pilvą šeriam, sielą kariam? Spintos nuo skudurų pučiasi, o pykčio kalnai auga. Daiktų kultas muša mandagumą. Kaip jūs taip kantriai ištylėjote prieš tą „bambalinę“ senikę? Nė mažiausios „pastabėlės“, – priėjus „savą eilę“ išdrįsau paklausti B. Kazlauskienės. „Darbe – jokių asmeniškumų, jokių ambicijų, jokių diskusijų. Prieš akis – tik pašto klientų norai, pageidavimai ir jų pildymas. Taip ir turi būti, reikia suprasti ir seną, ir jauną. Žmogus – aukščiau visų“, – šiek tiek sovietiškai, bet teisingai pasakė ponia Birutė. O jai pritarė ir sąžiningai daug metų paštui vadovaujanti, dviejų sūnų mama, pajūrių išauginta Liucija Ivanauskienė. Tokia ir Audra Žvaginienė. Tris dešimtis metų dažnai buvoju „savo“ pašte, kurį gerbiu, kaip knygų pilnas lentynas miesto Viešojoje bibliotekoje.
Jos visos Palangos paštuose – europietiškai mandagios, dėmesingos, sąžiningos, – ir „kabinetinės“ darbuotojos, ir dviračius net Sermiesčio, Plaušės „ledynkeliais“ minančios atkaklios, kaip alpinistės laiškininkės. Gerbia savo darbo vietą. Visos palangiškės žino seną, kaip Naglio kalnelis, tiesą: „Neleisk sau karščiuoti dėl kitų primestų nuotaikų. Rožes surenka kantrybė“.
Žurnalistikos „ledynkeliuose“ irgi laimi diplomatija ir kantrybė. Laimi tas, kas į riksmą neatšaukia riksmu. Tada ramus ne tik Palangos akmuo, nebaisi net „Vilko pilnatis“.