Į J. Basanavičiaus gatvę – ne tik pramogauti, bet ir įsiamžinti

Dažnai galima išgirsti nuomonių, kad Palangos pagrindinėje – J. Basanavičiaus – gatvėje pilna triukšmo, kičo ir įvairias pramogas siūlančių verslininkų, nuo kurių ši gatvė darosi panaši į turgų, o ne į pasivaikščiojimų alėją. Tačiau čia galima sutikti žmonių, pas kuriuos kas vasarą ateina tie patys žmonės ar net prasitęsianti šeimos karta.

Karjerą pradėjo su Perkūnu
Turbūt nėra palangiškio ar kurorto poilsiautojo, kuris nebūtų matęs vyriškio, jau 38 metus J. Basanavičiaus gatvėje kviečiančio pasidaryti nuotrauką su kokiu nors gyvūnu. Palangiškis Romanas Miklovas poilsiautojus pradėjo fotografuoti su senbernarų veislės šunimi. „Tai buvo mano pirmasis augintinis – Perkūnas, su kuriuo siūliau fotografuotis atvykusiems ir palangiškiams. Tuo metu abu buvome labai paklausūs“,– juokėsi vyriškis, tiksliai jau nebeatsimenantis, kuriais metais tai buvo. Abu su Perkūnu poilsiautojus džiugino aštuonias vasaras. Iš pradžių fotografavo visur – ir prie jūros, ir gatvėje, tačiau vėliau į pajūrį su šunimi buvo uždrausta eiti.
Romanas labai myli gyvūnus. „Namie turiu keturis šunis, ne vieną katiną, papūgą ir smauglį. Tad tiems, kurie sako, kad kankinu gyvūnus, galėčiau piktai atkirsti, kad kiekvienas pas mane yra mylimas ir prižiūrėtas, bet, kaip ten sakoma, kam reikia duoti kelią“,– šmaikštavo vyras. Senbernarui Perkūnui apsirgus, vyras viliojo galimybe nusifotografuoti su beždžione: „Su Čiule, kurią daugelis turbūt atsimena kaip beždžionėlę su kelnėmis, taip pat fotografavau apie aštuonerius metus. Pamenu, kad tai buvo dar labai nauja ir norinčiųjų būdavo kasmet“. Ir gal būtų fotografavęs dar ilgiau, tačiau aplinkosaugininkai ir gamtininkai šią veiklą uždraudė. „Ne tik man, apskritai visiems, kurie augino beždžiones“, – sakė vyras. Šiuo metu Palangoje „nebegyvena“ nė viena beždžionėlė.

Namie pilnas šaldiklis žiurkių
Šiuo metu vyriškis kviečia fotografuotis su keturiolikos metų amžiaus papūga Beta ir aštuonerių smaugliu Bua. Paklausus, kaip namiškiai reagavo, kai vyriškis sumąstė įsigyti tokius egzotiškus gyvūnus, Romanas nusijuokė: „Na, žmona kartu važiavo pirkti dar visai mažo smaugliuko, tačiau sakė, kad gyvenime rankų prie jo priežiūros nekišianti. Taip ir yra – jo priežiūra rūpinuosi tik aš“. Beveik 2,5 metro smauglį palangiškis įsigijo Vėžaičiuose, kur seniau jie būdavo auginami: „Pirkau visai mažutį. Dabar jau ten augina tik žiurkes, kurias perku Bua“. Daugeliui pasirodys kraupu, tačiau vyriškis namie turi specialų šaldiklį, pilną šaldytų žiurkių. „Tai pagrindinis smauglio maistas, kurio vienu kartu reikia apie kilogramą, gal daugėliau“, – atskleidė pašnekovas. Mažą smauglį, pasak Romano, reikia šerti dažnai, o kai jis suauga, pakanka kartą per mėnesį: „Nejaučiu jokios baimės imdamas tas žiurkes. Myliu šį roplį taip pat, kaip ir visus kitus gyvūnus“.
Vyriškis namie turi specialų ropliui tinkamą terariumą, kuriame Bua šildosi po specialia lempa: „Tačiau jį reikia ir prausti, ir pasirūpinti, kad tinkamai gamtinius reikalus atliktų. Tam turiu specialią, maždaug 50 litrų talpą, kurioje savo augintinį maudau. Kaip žmogus eina į tualetą, taip smauglys tuštinasi vandenyje“. Beje, pakalbio metu smauglys atrodė itin gražiai: „Taip, jo oda blizga ir žaižaruoja – neseniai Bua numetė odą, kurią įprastai keičia 5-6 kartus per metus“.
Klausėme, iš kur Romanas žinojo, kaip auginti šaltakraujį. „Pats gyvenimas išmoko. Daug papasakojo ten, kur pirkau, skaičiau daug literatūros. Svarbiausia, kad smauglys visada turėtų atsigerti, vanduo jam labai reikalingas“, – atsakė vyras.
Ar gali Bua nuskriausti besifotografuojantį? „O kodėl turėtų? Namie auginti gyvūnai nepadarys nieko blogo. Juk jis perintas namie. Jei jis būtų paimtas iš gamtos, tada taip, gali visko nutikti. Jei jis paėdęs, jis vangus ir ne itin mėgstantis dėmesį“, – tikino Romanas.

Mieliau renkasi nuotrauką su papūga
Tačiau žmonėms smauglys pernelyg didelė egzotika: „Papūga vis dėlto nugalėjo, žmonės, ypač vaikai, daug mieliau su ja fotografuojasi nei su Bua“. Ryškiaspalvis sparnuotis, pokalbiu su Romanu metu, be paliovos kartojantis „labas“, traukia praeivių akį, tačiau būna ir piktavalių, kurie pešioja paukščiui įspūdingo ilgio uodegą: „Visokių yra. Barbena Bua į narvą, papūgą tampo už uodegos, kuriai ši vieta yra labai jautri. Smarkiau papešus ji ima rėkti, tad labai saugau jos uodegą, kad niekas neprisiliestų“. Papūgos Betos šėrimas kur kas paprastesnis: paukštis lesa riešutus, sėklas, duodama ir bananų ar vynuogių.
Ir smauglys, ir papūga turi visus reikiamus dokumentus ir mikroschemas, dar vadinamus čipais: „Tokie jau laikai, kad visi gyvūnai privalo būti ženklinti. Turiu viską, ko reikalauja maisto ir veterinarijos specialistai, gamtininkai“. Pastarieji, pasak vyriškio, dažnai užsuka patikrinti: „Ir visada įsitikina, kad gyvūnai nėra kankinami. Matuoja smauglio narvą, kuris pas mane yra net didesnis nei reikalaujama“.

Ateina ne viena karta
Yra tokių, kurie pas Romaną ateina kiekvienais metais: „Būna, kurie fotografavosi patys, o po kurio laiko atveda jau savo vaikus. Būna ir taip, kad atveda vaiką kiekvienais metais, sako, fotografijose stebintys, kaip jų atžala keičiasi“. Pasak vyriškio, kad ir kaip modernėtų gyvenimas, tokie dalykai žmonėms vis dar įdomūs. Pokalbio metu priėjęs poilsiautojas gyrėsi, kad tokias papūgas gyvai matęs medžiuose Brazilijoje. „Ir nepaisant tokių, fotografija iš arti vis dar traukia žmones. Ypatingai mažus vaikus, šeimas“, – kalbėjo palangiškis. Žinoma, tie gerieji laikai, kaip sako Romanas, baigėsi, tačiau vyras nesiskundžia.
Gatvėje tokias pat fotografijas siūlo ir dar vienas vyriškis, tačiau į kalbas nesileido. Savo vežimėlyje turėjo du smauglius, o aplink čirškė dvi papūgos. Paklaustas, ar nejaučia konkurencijos, piktasis vyras atsakė: „O ar jaučia konkurenciją tie, kurie prekiauja suvenyrais ar ledais? Mes lygiai tokie pat“.

Yra dar vertinančių tikrą meną
Kur kas kitokių žmonių sulaukia dailininkė Anna Vinauskienė, kurios darbai priverčia aiktelėti iš nuostabos. Profesionali portretistė meistriškai piešia tiek iš natūros, tiek iš fotografijos, kurias, pripažinsiu, sunku atskirti nuo tapybos darbo. Rodos, kad žvelgi į kokybiškai padarytą fotografiją, o ne į ranka pieštą darbą. Kad taptum geru portretistu, pasak Annos, reikia mylėti žmones, o kad juos mylėtum, turi būti optimistas.
Kaunietė dailininkė skaičiuoja jau penkioliktąją vasarą Palangoje: „Žinoma, buvo visokių minčių, kad gal jau nebeverta važiuoti, tačiau bendravimas su žmonėmis ir piešimas iš natūros atperka viską“. Klausėme menininkės, ar žmones vis dar šildo rankų darbas: „Dar yra vertinančių meną, bet vis mažiau. Vyresnės kartos žmonės vertina, arba maži vaikai pasako, kad va, gražu. O jaunimėlis jau šitokio meno nebesupranta ir dažnai girdžiu „o kam, kur paskui dėti?“. Tačiau dailininkė įsitikinusi, kad žmones reikia pratinti prie kultūros ir meno: „Visokių būna, kurie pasako, kad demonstruoju nuotraukas, o ne savo darbus. Labai daug žmonių, kurie tikrai neatskiria ar žvelgia su ironiška šypsena“.
Moteris sulaukia pasiūlymų iš viso pasaulio: „Gaunu fotografijų, pagal kurias piešiu. Tačiau man, kaip portretistei, labai svarbus gyvas žmogus, jo emocija, ko nuotraukoje nėra. Be to, ir gyvas, žodinis įvertinimas daug šiltesnis“. Vasarą kaunietę menininkę skverelyje prie Rąžės galima sutikti kasdien: „Žmonės rašosi į eilę, tad beveik kiekviena diena būna užimta ir suplanuota. O namie kasryt keliuosi šeštą ir sėdu piešti. Reikia išnaudoti laiką, kada yra natūrali, o ne dirbtinė šviesa“.

Išgąsdinti neprofesionaliu menu labai lengva
Dailininkė Ana pastebi, kad vertybės, deja, pasikeitusios: „Žmonės ateina pasipuošę madingiausiais vardiniais rūbais ar papuošalais, tačiau skundžiasi, kad už portretą brangu mokėti 15 ar 20 eurų“. Beje, čia pati mažiausia kaina. Piešimas iš fotografijų, priklausomai nuo technikos, gali siekti ir kelis šimtus eurų, tad tokie portretai dažnai paklausūs kaip dovanos. „Ateina vaikai, norintys padovanoti savo portretus tėvams ar seneliams. Toks darbas džiugins akį visą gyvenimą“, – teigė pašnekovė. Anna stebisi ir dar viena tendencija, kad žmonės nuolat kažkur skuba: „Atvažiuoja ilsėtis, tačiau vis tiek kažkur lekia. Paklausus, kiek trunka portreto piešimas ir išgirdę, kad apie valandą, dažnas pasako, kad per ilgai“.
Anna skeptiškai žiūri į neprofesionalius dailininkus, kurie ryžtasi piešti viešai: „Žmogų labai lengvai galima išgąsdinti neprofesionaliu menu. Buvo moteris, kuri pasakojo, kad jaunystėje ją nupiešė taip, kad ji po to karto nebepasitikėjo nė vienu dailininku“. Šiam tikslui kitose šalyse menininkai turi pereiti atestaciją: „Žinau, kad Monmartre nerasi nė vieno apsišaukėlio, nes ten tokiems vietos nėra. Kiekvienas yra tikrinamas“.
Dailininkė dalijosi patirtimi, kad lengva ne tik žmogų išgąsdinti, bet ir įskaudinti: „Sudėtingesnis reikalas yra piešti moteris ar jaunas merginas. Truputėlį kas nors ne taip ir galima „įvaryti“ kompleksą visam gyvenimui“. Tačiau pas dailininkę yra buvusi ne viena moteris, kuri prašėsi, kad būtų įamžinta kiekviena raukšlelė. „Atsimenu tokią moterį lenkę. Jos veidas buvo ypač raukšlėtas. Klausiau, gal portrete šiek tiek sumažinti tas raukšleles, tačiau ji primygtinai prašėsi, kad nupieščiau kiekvieną, net pačią mažiausią. Vis dėlto, pamačius galutinį darbą moteris buvo nepatenkinta. Tada padariau išvadą, kad veidrodyje moterys mato tai, ką nori matyti“,– šmaikštavo dailininkė.

Mūzos paklūsta kūrėjui
Anna nesėdi ir nelaukia, kada ją aplankys mūzos: „Taip galima laukti nežinia kiek laiko. Bet, kaip yra sakoma, gerą kūrėją mūzos lydi nuolat“. Moteris turi prašymų keliems metams į priekį, tad klausėme, ar piešimas gatvėje jai nėra per paprastas ir ar nemenkina talento: „Jokiu būdu. Kaip ir sakiau, man labai svarbi galimybė piešti iš natūros“. Dailininkė neslėpė, kad vidutiniškai per dieną nupiešia aštuonis portretus, bet labai daug kas priklauso nuo žmogaus įgeidžių, nuo pasirinktos darbo technikos ir pan.
Darbai, priverčiantys stebėtis, neįtikėtini. „Nenoriu girtis, bet dailininkių, kurie sugeba profesionaliai nupiešti žmogaus odą su visais jos linkiais, raukšlėmis ir linijomis – vienetai“, – pastebėjo dailininkė. Ir moterį aplanko ne viena karta, taip kaip Romaną: „Taip, jau teko sulaukti, kada vaikai ateina kartu su tėveliais ir seneliais, tad piešiu kelių kartų portretus“.
Baigdama malonų pokalbį dailininkė užsiminė, kad ji – laiminga moteris: „Esu laiminga, nes niekada gyvenime neteko dirbti. Kiekviena diena su tapyba man – didžiausias malonumas“.