Valstybės šimtmetis paskatino padėkoti gyvenime daug mačiusiam savo tėveliui

„Esu labai dėkinga savo tėveliui už viską: už sukurtą gražią, darnią šeimą, užaugintus mus keturis vaikus, parodytą puikų pavyzdį, kaip reikia mylėti ne tik savo šeimą, bet ir savo šalį. Šiemet, kai visi taria „ačiū“ artėjant Lietuvos šimtmečiui, norėčiau ir aš padėkoti savo tėveliui“, – kreipusis į redakciją nuoširdžiai apie tėvelį Jurgį Pošką, ištikimą mūsų skaitytoją, kalbėjo palangiškė Irena Poškaitė.

Liejosi emocijos
„Man teko dalyvauti tautinėje sueigoje, skirtoje valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti, kuri vyko Palangos kurhauzo salėje. Negaliu nepaminėti tų akimirkų, regėtų tądien: su kokiu nekantrumu laukiau susitikimo su garbės svečiu – profesoriumi Liudu Mažyliu. Jis – šių dienų didvyris. Tačiau kai su tėveliu stebėjome per televiziją Vasario 16-osios akto originalo atvežimą į Lietuvą, emocijos liejosi dar smarkiau. Mano gerasis tėtis iš jaudulio pravirko. Šie metai yra labai svarbūs Lietuvai, bet 2018-ieji tėveliui dovanos 88 metų gimtadienį. Taigi, jis gyveno tame laikmetyje ir nuėjo prasmingą, ilgą kelią. Dabar gali daug ką papasakoti. Todėl pajaučiau, kad šiomis dienomis turiu pasakyti jam didelį ačiū už tai, kad šiandien gyvenu laisvoje Lietuvoje. Jis visais gyvenimo atvejais – pagrindinis pavyzdys, nes atlaikė ir iškentėjo Sibiro tremtį, grįžęs į Palangą pasistatė namą, užaugino keturis vaikus – sūnų ir tris dukras, sulaukė keturių anūkų ir 2 proanūkių. Mes, jo vaikai, jį labai mylime ir gerbiame, nes tėtis mus išmokė kantrybės ir tiesos, geležinės stiprybės, meilės darbui ir duonai, pagarbos.
Laisvos Lietuvos metais, atgavus savo tėviškę Šilutės rajone, Nikelių kaime, remontavo pastatus ir pasodino didžiulį sodą. Atšoko auksinių vestuvių jubiliejų, todėl jį vadiname „auksiniu tėveliu“. Tėvelis labai myli Palangą. Dažnai prisimena metus, kai dirbo komunaliniame ūkyje. Jame jis 32 metus dirbo vairuotoju su bokšteline mašina, keisdavo lempas, šviestuvus, puošdavo miesto gatves ir Kalėdų eglutę.
Nuoširdų „ačiū“ jam tariame už tai, kad mokė būti dorais, darbščiais ir mylėti Dievą bei Tėvynę, todėl nei vienas iš vaikų neišvykome laimės ieškoti svetur į užsienį.
Pasitinkant garbingą Lietuvos jubiliejų, drauge su tėveliu džiaugiamės šia gražia sukaktimi ir linkime, kad tikriems lietuviams būtų gera čia gyventi“, – išdėstė savo mintis Irena.

Kūrėsi gyvenimą ir svetur
O Jurgio gyvenimas išties nebuvo rožėm klotas, tačiau jis, kaip paaiškėjo iš pokalbio su juo pačiu ir jo dukra, niekada nenuleido rankų, nepasidavė, gyveno taip, kad būtų gera gyventi, niekas ūpo nenumuštų.
Likimas taip nulėmė, jog atšventus auksinių vestuvių jubiliejų, netrukus Anapus iškeliavo Jurgio mylima žmona Stefa. Taip jis jau 12 metų gyvena vienas, padedant vaikams. Netikėtą netektį, žinoma, buvo sunku išgyventi visiems šeimos nariams, nelengva buvo ir Jurgiui.
„Bijojom, kad tėveliui gali pablogėti sveikata. Bet praėjus kuriam laikui, jis atsistojo tvirtai ant kojų, ėmėsi įprastų darbų, vyko tvarkyti sodybos, esančios tėviškėje, kurią nuolat labai puoselėjo, o negalėdamas nuvykti, labai dėlto išgyvena. Šiuo metu jis jau nebevairuoja automobilio, jam tai – didelis praradimas. Kol leido sveikata, sėsdavo ir pats nuvykdavo į sodybą. Laimei, mano brolis, kaip ir kiti vaikai, atskuba tėveliui į pagalbą, stengiamės padėti viskuo, kuo tik galime“, – atskleidė keletą gyvenimo periodų I. Poškaitė.
Tiek Jurgis, tiek Stefa tremties sunkumus išgyveno būdami labai jauni. Devyniolikmetį Jurgį, beje, vienintelį iš šeimos, išvežė iš namų. Kitų šeimos narių tuomet namuose nebuvo, o sužinoję apie nemalonius svečius, jie pasislėpė ir taip išvengė tremties. Tad Jurgis buvo atskirtas nuo šeimos ir išvežtas į nežinomas vietas. O Stefa nebuvo viena, tremtyje drauge buvo jos mama ir brolis su sese. Būtent tremtyje juodu susipažino, sukūrė šeimą, susilaukė pirmagimio sūnaus.
„Vargiai jie Lietuvoje būtų susitikę. Nors abu gyveno Šilutės krašte, juos skyrė 11 kilometrų atstumas. Lankėsi skirtingose bažnyčiose, skirtingi buvo bičiulių rateliai. O štai, taip nutiko, kad jie susitiko ir sukūrė šeimą svetur“, – pastebėjimais pasidalino dukra Irena.
Sugrįžus po tremties, Šilutės rajone jiems neliko vietos kurtis, tad atvyko į savo tėvų namus Palangoje, kur Jurgis pats pasistatė namą. Praėjo 60 metų nuo tos akimirkos.
„Kaip pasakojo tėveliai, jauni išvežti statėsi trobesius tremties kaime, nežinojo, ar beteksią jiems grįžti į savo šalį. O susituokė ir paaiškėjo, kad po Stalino mirties gali grįžti į Lietuvą. Aš ir mano seserys gimėme jau Palangoje, tik vyriausias brolis gimė Sibire“, – dalinosi tėvelių prisiminimais Irena.

Svetimoje žemėje neliko
Kadangi Poškos į Sibirą buvo išvežti iš Šilutės rajono, Palangos tremties muziejuje apie jų šeimą nėra daug medžiagos. Tiesa, Irena nunešė keletą įamžintų akimirkų iš gyvenimo tremtyje.
Kaip minėta, Jurgis nuo šeimos buvo atskirtas, o Stefos šeimos narių išvežta daugiau, su ja buvo ištremta mama, brolis ir sesuo, pastaroji Sibire susirgusi mirė ir ten buvo palaidota.
Kaip papasakojo Irena, jos jaunutė Anapilin iškeliavusi teta beveik po 20 metų buvo perlaidota savo tėvynėje. „Ilgą laiką slėpėme, bijojome pasakyti, kad Janina, mamos sesuo, buvo pargabenta iš Sibiro paslapčia. O paskui ten mirusius artimuosius lietuviai jau galėjo parsigabenti legaliai, be jokių kliūčių. Tačiau kad ir kaip bebūtų, duotą pažadą sesei, jog ji neliks svetimoje žemėje, brolis ir sesuo ištesėjo“, – apie netektis papasakojo I. Poškaitė, atskleidusi, jog planuoja parašyti gerokai per anksti iškeliavusios Janinos gyvenimo istoriją.
Atlaikę tremties sunkumus sugrįžo jauna Poškų šeima, įsikūrė Palangoje. Sėkmingai lipdė savo bendrą gyvenimą. „Tėtis visada buvo labai stiprus, kruopštus, bet koks darbas jam nebuvo kliūtis, niekada nesėdėjo rankų sudėjęs, knietėjo vis kažkokio darbo imtis. Ir namą pastatė, ir vaikus užaugino, ir medžių pasodino. Įvykdė visus pilnaverčio, kaip sakoma, gyvenimo punktus. Jis visuomet mums buvo puikus pavyzdys, todėl ir norisi jam kuo nuoširdžiausiai padėkoti už visas įskiepytas vertybes“, – nuoširdžiai kalbėjo Irena.
O kai Jurgis išėjo užtarnauto poilsio, jis ėmėsi namo rekonstrukcijos. Nepabūgo. Kai ėmėsi, tai ir padarė, nors šeimos nariai skeptiškai vertino užsibrėžtus jo grandiozinius planus.
„Džiaugiamės, kad turim tėvelį, kurio dėka mes visi draugėn susiburiam, turim tradicijas kartu švęsti šventes, pavyzdžiui, kasmet susirenkame atšvęsti Velykų, o ir tėvelio gimtadienio, kadangi jis balandžio mėnesį gimęs. Po vaišių stalo visi išeiname pasivaikščioti. Tėvelis visada eina kartu“, – šypsojosi kalbėdama apie energijos neprarandantį, stiprų savo beveik 88-erių tėvelį.

J. Poška visuomet buvo vertinamas kaip puikus darbuotojas. Irena prisiminė, jog net juokaudavo, jog tėvelis, dirbdamas komunaliniame ūkyje, kaip geras darbuotojas dažnai buvo minimas garbės lentoje. „Net juokaudavom, kad ar nesušals jis ten, būdamas toje lentoje“, – šypsojosi Irena.
O mamytei netrūko darbo ir namuose, teko prižiūrėti ne tik vaikus, nemažus namus, bet ir gyvulių ūkį. Irena dar pamena, kaip atrodė anuomet Ganyklų gatvė ir kodėl būtent toks pavadinimas šiai gatvei buvo duotas. Ten ir plytėjo ganyklos, keliu buvo varomi gyvuliai.
„Tiesa, mamytė dar išlėkdavo patalpų valyti tame pačiame komunaliniame. Ji buvo labai stipri moteris, daug stipresnė už tėvelį. O še tau, kaip gyvenimas stuktelėjo. Labai greit pavogė iš mūsų mamytę. Bijojome, jog netekties skausmo kamuojamas tėvelis taip pat nebūtų ligos palaužtas, bet džiaugiamės, kad jis toks stiprus. Jis – mums visiems didžiulis ramstis“, – kalbėjo I. Poškaitė.
Tokiems žmonėms kaip Jurgis dėkoti gali ne tik jo vaikai, bet visi: už įkvepiančias vertybes, meilę bei pagarbą šeimai ir tėvynei, ištvermę, ryžtą, stiprybę. Tik šios savybės padėjo sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis, kai atrodė, kad gimtieji namai prarasti amžiams, kai nebuvo aiškus toli likusių artimųjų likimas. Rado gelbėjimosi šiaudą, kuris suteikė daug stiprybės – tai sukurta sava šeima, vėliau tapusi Palangos dalimi.