Teismas Palangą pavėžėjo laiko mašina

Įvyko tai, kas iš esmės turėjo atsitikti dar prieš 18 metų – kadaise Palangą valdžiusių grafų Tiškevičių tiesioginiam palikuoniui Alfredui kurorte atgaunant paveldėtą turtą, visas kurhauzas turėjo likti savivaldybės rankose.
Per tuos metus kino filmo vertą dramatišką istoriją išgyvenusį svarbiausio kurorto pastato dalį miestui grąžino tik teismas, nors ji ir anuomet turėjo likti Palangai. Atsiplėšus nuo įstatymo paragrafų besilaikiusių teismų sprendimų tektų pripažinti – kurhauzas savivaldybei iš tiesų buvo parduotas dar prieš karą.
Juk pradžioje vienintelis dokumentinis įrodymas, kad šis pastatas prieš karą priklausė Tiškevičiams, buvo tuomečio Palangos burmistro 1940 metų balandžio 26 dienos nutarimas apie priimamą A. Tiškevičiaus pasiūlymą už 160 tūkst. litų savivaldybei pirkti kurhauzą su jam priklausančiu parku. Beje, pirkti siūlė tas pats Alfredas Tiškevičius, kuriam 1999 metais pusė kurhauzo ir buvo sugrąžinta.
Šis vienintelis archyvinis dokumentas tuometei Palangos valdžiai turėjo pasitarnauti rimtu signalu, juolab, kad apie dar apie prieš karą parduotą kurhauzą kalbėjo ir tuomet gyvi miesto senbuviai. Bet visiems tuomet akis buvo aptemdžiusi į Palangą sugrįžusio grafo A. Tiškevičiaus istorinė aureolė. Kurorto gatvėmis vaikštinėjęs grafas buvo lyg laiko mašina iš tarpukario persikėlusi gyva miesto istorijos dalelė.
Labai nesigilinant į archyvus, pusė kurhauzo buvo atiduota grafui iš anksto sutarus, kad jis atgautą pastato dalį dovanosiąs miestui mainais į Civilinės metrikacijos skyriaus pastatą Kęstučio gatvėje. Tačiau savivaldybei taip ir nesuradus tinkamo pastato, valdžios mainai su grafu nutrūko.
Varšuvoje skurdžiai gyvenantis A. Tiškevičius už 560 tūkst. litų kurhauzą pasiūlė pirkti savivaldybei. Ką atsisakydamas šio pasiūlymo tuomet galvojo meras Pranas Žeimys? Dabar šią sumą verčiant į eurus, tai atrodytų juokingi pinigai – vos 162 tūkst. eurų. Tuomet daugiau nei pusė milijono litų buvo rimta suma. Tačiau įveikiama – tuo laikotarpiu viršplaninės miesto pajamos kasmet siekdavo po milijoną. Kiek lėšų, jėgų ir nervų būtų sutaupyta, jei tą pusę kurhauzo tuomet būtų nusipirkusi savivaldybė?
Kad iš tiesų kurhauzas galėjo būti parduotas dar prieš karą, susizgribta tik tuomet, kai iš A. Tiškevičiaus pastatą jau buvo nusipirkusi Jackų šeima. Iš sandorių nekilnojamuoju turtu besiverčiantis Gediminas Jacka greitai suuodė, kad ir pusė kurhauzo pačiame miesto centre gali būti aukso Klondaikas. Mat, pagal tuomet veikusius įstatymus, pastatą atgavęs paveldėtojas turėjo teisę į prie jo esančią visą neužstatytą žemę – daugiau nei hektarą, už kurį palangiškis iš anksto grafui jau buvo sumokėjęs ir rankpinigius. Dėl to G. Jacka apdairiai nepirko visos pusės kurhauzo, o menką pastato dalį paliko A. Tiškevičiui.
Dabar, praėjus 18 metų, Dievas tik nuoširdžiai pasijuokė iš tokių G. Jackos planų. Verslininkas ne tik liko be grafui sumokėtų pinigų, bet mažiausiai antra tiek per tuos metus suplojo bekariaudamas dėl kurhauzo žemės.
Kad Palangos valdžia neturėjo teisės lengva ranka A. Tiškevičiui atiduoti pusės kurhauzo, įrodė vėliau iš archyvo pradėję lįsti istoriniai dokumentai. Buvo atsektas visas kurhauzo pirkimui Palangos savivaldybei 1940 metų pavasarį skirtų pinigų kelias. Už gautos valstybės paskolos likutį miesto valdžia birželio pradžioje jau ieškojo rangovo muzikos estradai statyti kurhauzo parke.
Bet kokias abejones visiškai išblaškė 2001 metų rudenį archyvuose rasta A. Tiškevičiaus ir miesto burmistro pasirašyta kurhauzo pirkimo-pardavimo sutartis. Pagal ją, kurhauzą ir 2 hektarus jam priklausiusios žemės miestas iš valstybė paskolos nusipirko 1940 metais gegužės 11 dieną.
Tačiau pasigedęs įrodymo, kad A. Tiškevičius už parduotą kurhauzą tikrai gavęs pinigus, galutinis teismas priėmė labiau politinį sprendimą. Pripažinti, kad kurhauzas Palangos savivaldybei priklausė dar prieš karą, reiškė apkaltinti senyvą grafą apgaule. Tą patį grafą A. Tiškevičių, kuris deklaravo valstybei dovanojąs tėvų dvarą – Gintaro muziejaus pastatą. Be to, būtų buvę painu atmegzti iki tol jau įvykusius sandėrius. Tuomet greičiausiai būtų pritaikyta restitucija, o grafas Jackoms būtų privalėjęs sugrąžinti jau leidžiamus pinigus.
Atimti iš Jackų jiems priklausiusią kurhauzo pusę, kompensuojant tik už išlikusius pamatus, vargu ar būtų galima vadinti teisingu sprendimu. Šitaip valstybė pataupė apsimesdama, kad už sudegintą turtą Jackoms sumokės nuteisti beturčiai padegėjai?
Tačiau, kad Jackų šeima kurhauzo tikrai nebeatstatinės, tapo aišku taip pat seniai. Gal pačioje pradžioje to noro ir buvo, tačiau jį užgožė apie dešimtmetį užtrukusi kova dėl didesnio žemės sklypo. Vėliau kitų bėdų ir turto areštų prispausto palangiškio šeima kurhauzo atstatymui paprasčiausiai nebeturėjo pinigų.
Tuomet prasidėjo betikslis vilkinimas. Kol pati savivaldybė kurhauzu nesirūpino ir galvojo vien tik apie savo dalies pardavimą, G. Jackai dar sekėsi imituoti atstatymo siekį.
Tačiau, kai 2011 metais liepą prie kurhauzo buvo galutinai suformuotas daugiau nei pusės hektaro žemės sklypas, o savivaldybė realiai ėmėsi mūrinės dalies restauracijos, Jackos atsidūrė kryžkelėje, kurioje trypčiojimas vietoje jau buvo matomas visiems.
Tuomet prasidėjo žaidimai – esą projektavimui nepritaria vaikai, su kuriais jis nėra atsidalinęs pastato dalies, neaišku, kaip projektuoti, nes nežinia, kas medinėje pastato dalyje atsiras po rekonstrukcijos – gal viešbutis, gal banko skyrius. Pasityčiodamas G. Jacka net kreipėsi į paveldosaugininkus prašydamas išduoti sąlygas projektavimui tik jam ir žmonai priklausančiai pastato daliai, nors nebuvo aišku, kur ji yra.
Visų kantrybės taurę perpildė įžūlios Jackos pretenzijos į savivaldybės atstatytos pastato dalies antrąjį aukštą. Esą, jei mes – bendrasavininkai, tai turime dalintis tuo, kas iš kurhauzo yra likę.
Aštuoniolika metų trukusioje dramatiškoje kurhauzo istorijoje teismai faktiškai padėjo tašką. Dabar prasidėjo kita šio kurorto simbolio istorija. Atgimimo istorija.